Vertybės, kurios telkia mūsų tautas
Kovo 15 d. baigiasi Lietuvos nacionalinio ir Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus bendras projektas, skirtas seniesiems baltams. 1996 m. jį pradėjo Latvijos istorijos muziejus (toks buvo tuometinis jo pavadinimas), Rygoje surengęs parodą Kuršiai – pirkliai ir jūros plėšikai. 2003 m. prie projekto prisidėjo Lietuvos nacionalinis muziejus, bendromis dviejų muziejų jėgomis Rygoje ir Vilniuje buvo surengta paroda Žiemgaliai. 2005 m. atėjo eilė bendrai parodai Sėla ir sėliai, kuri surengta Rygoje. Projektas pradėtas ir užbaigtas kuršiais: nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki 2009 m. kovo 15 d. Vilniuje buvo demonstruojama paroda Kuršiai – baltų vikingai. Ši baigiamoji paroda surengta sutelktinėmis Lietuvos ir Latvijos muziejų pajėgomis.Kokios šio daugiau kaip 12 metų trukusio projekto pamokos? Kokias išvadas galima padaryti? Apie tai kalbamės su Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktoriumi istorijos daktaru Arniu Radiniu (Dr. hist. Arnis Radiņš) ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros profesoriumi habil. dr. Mykolu Michelbertu. Abu Mokslo Lietuvos pašnekovai yra archeologai, M. Michelbertas yra tyrinėjęs ne vieną senųjų kuršių paveldo objektą Lietuvos teritorijoje. Lašas po lašo Mokslo Lietuva. Gerbiamieji pašnekovai, kaip Jūs įvardytumėte svarbiausias šio projekto pamokas, kokias išvadas galėtumėte padaryti? Mykolas Michelbertas. Tokios parodos labai reikalingos, nes parodo mūsų protėvių kultūrą. Jeigu tokias parodas pavyktų surengti kitose užsienio šalyse, būtų puikus senosios baltų kultūros pristatymas. 50 metų gyvendami Sovietų Sąjungos erdvėje, tarp uždarų sienų niekas iš mūsų archeologų negalėdavo dalyvauti jokiuose užsienyje vykdytuose archeologiniuose kasinėjimuose, nes manyta, jog svarbiausi sovietų archeologijos centrai yra Maskvoje ir Leningrade. Lietuvių ir latvių archeologų moksliniai darbai būdavo spausdinami lietuviškai ir latviškai, na, dar rusiškai. Rusų kalbą anapus sienos nelabai kas pasaulyje ir mokėjo. Kai Vakaruose buvo rašoma apie Rytų Europos archeologiją, tos jų žinios siekdavo tik Sovietų Sąjungos sieną, o toliau – balta dėmė žemėlapiuose. Todėl jau seniai esu kėlęs mintį, kad daugiau darbų mūsų archeologai turėtų publikuoti užsienio kalbomis. Dabar išnaudojame šią galimybę, paskutiniais metais labai daug darbų paskelbta užsienio kalbomis – vokiškai ir angliškai. Po truputį mus pradeda atrasti skandinavų ir vokiečių archeologai. Jeigu dabar pažvelgtume į paskutinius Vakarų archeologijos darbus, jų sudaromus žemėlapius, pastebėtume, kad į tuos žemėlapius ir darbus jau patenka vienas kitas taškas baltiškose teritorijose. Arnis Radinis. Propaguodami senąjį baltų archeologinį paveldą Latvijoje ir Lietuvoje mąstome ir apie platesnį to paveldo pristatymą kitose šalyse. Susiduriame su tam tikrais sunkumais, apie kuriuos knieti štai ką pasakyti. Taip, mūsų dvi gyvos likusios baltų tautos yra labai talentingos, bet mūsų maža. Jeigu būtų 100 mln. apie mus, baltus, kalbėtų visas pasaulis. ML. Stinga kritinės masės? A. Radinis. Taip, daugelis mūsų sunkumų kyla dėl kritinės masės stokos. Tada belieka užsiimti „lašas po lašo“ politika. Kantriai veikdami galime sukaupti tą kritinę masę, kuri galop duos rezultatą. O šiandien gal nėra labai realu laukti, kad pasaulyje mumis išskirtinai domėtųsi. Per maži mūsų ištekliai, sunkiai galėtume užsukti tokią savo vertybių propagavimo pasaulyje „mašiną“, kad nurungtume kitas tautas ir gerokai didesnes valstybes. Veikdami pagal principą „lašas po lašo“, renkamės sudėtingą ir ilgą kelią, bet tikslą pasieksime. ML. Skamba šiek tiek pesimistiškai su optimizmo gaidele. A. Radinis. Apie šiokį tokį optimizmą mane skatina kalbėti kad ir Lenkijoje latviams skirta paroda. Ją pamatė vokiečiai, o dabar paroda eksponuojama Vokietijoje. Galimas dalykas ten ją išvys prancūzai ar kitos šalies muziejininkai, ir paroda keliaus toliau. Tai ir yra mūsų muziejinio gyvenimo optimizmo ištakos. Svarbiausia pradėti. Panašiai ir su medaliais – svarbu pirmasis, o kitus gauti bus daug lengviau. Tad su Lietuvos nacionaliniu muziejumi po truputį „lašnodami“ mes galų gale baltus išvesime į tarptautinę areną. Kad archeologai nevirstų kurmiais ML. Tačiau specialių archeologinių ekspedicijų, kurios būtų skirtos būtent kuršiams nei Latvijoje, nei Lietuvoje nerengiama? Stinga jėgų ir išteklių? A. Radinis. Šiuo atveju esu radikalas: ir gerai, kad visko neskubame iškasinėti. Archeologinių tyrinėjimų ir taip atliekama labai daug, nespėjama aprašyti ir ištirti visų radinių. Kas iš to, jeigu iškasus jie gulės nejudinami muziejų saugyklose? Reikia ištirti, aprašyti, apmąstyti turimus radinius, paskelbti pasauliui, o tada galima planuoti naujus kasinėjimus. Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet Latvijos muziejuose kai kurie archeologiniai radiniai guli saugyklose gal šimtą ir daugiau metų, ir niekas jų nepaliečia. Štai problema! Apie tuos radinius dažnai nežino net ir specialistai. O archeologai kasa ir kasa, ardo vis naujas teritorijas. Kai kas iš pačių archeologų mano, kad jų profesijos atstovams vasarą reikia nuolat kasinėti, o rudenį ir žiemą tuos rastuosius eksponatus tyrinėti ir rašyti darbų ataskaitas. Ir taip metų metais. Atėjus pensiniam amžiui staiga toks archeologas atitoksta: taigi jis vien tik kasė ir ataskaitas rašė, o mokslinių studijų, gilesnių apibendrinančių darbų taip ir neparašė.
Dėl baltų dėmių archeologijoje. Oksforde sėdinčiam archeologui išties Europos archeologija rytuose baigiasi kažkur ties Vysla. Toliau eina balta dėmė iki Novgorodo, kur prasideda turtinga archeologinių tyrinėjimų ir radinių zona. Mums vis dar labai sunku tą baltą dėmę archeologijoje tarp Vyslos ir Novgorodo užpildyti baltų tyrinėjimams skirta informacija.
M. Michelbertas. Lietuvoje jauni archeologai taip pat labai daug kasinėja, bet labai mažai publikuoja savo darbų. Daugybė įdomiausios archeologinės medžiagos guli muziejų saugyklose, ir toli gražu ne prie visos jos pakankamai gera prieiga.
Jeigu Lietuvos ir Latvijos archeologai laikytųsi Europos archeologijos paveldo apsaugos chartijos, kurią pasirašėme, reikalavimų, atkreiptų dėmesį į tokį reikalavimą: visų archeologinių kasinėjimų rezultatai turi būti publikuojami. Jeigu to nepadaroma, jeigu tie radiniai šimtą metų guli saugyklose ir medžiaga apie tai nėra paskelbta – tai kitaip kaip nusikaltimu archeologijos, istorijos mokslui nepavadinsi.
ML. Ar tai reiškia, kad profesine, dalykine prasme mūsų archeologai atsilieka nuo kitų šalių šios profesijos atstovų? A. Radinis. Nemanau, kad atsilieka, nes mūsų archeologai pakankamai gerai rengiami. Sakyčiau, kad jie gauna universalaus pobūdžio žinių. Bet labai daug buvo prarasta per sovietinį periodą, kai mūsų archeologai negalėjo savo darbų publikuoti užsienio žurnaluose, bendrauti konferencijose su kitų šalių archeologais. Švedijoje pažįstu archeologą, kuris laisvai rusų kalba skaito mokslines publikacijas, bet gal tik vienas toks kolega ten ir tėra.
Archeologine prasme Baltijos šalys labai turtingos, o norint teisingai suprasti vykusius procesus tiek Novgorodo žemėje, tiek prie Vyslos esančiose teritorijose, būtina pažinti mūsų Baltijos šalių archeologinę medžiagą. Esame jungiamoji grandis tarp reikšmingų archeologinių kultūrų.
ML. Be baltų kraštų priešistorės pažinimo neįmanoma teisingai ir įvairiapusiškai suvokti ir kaimyninių kraštų priešistorės. Ar toks apibendrinimas būtų teisingas? M. Michelbertas. Be jokios abejonės. Kai riba tarp virtualybės ir realybės nusitrina ML. Sakote, kad mokslinius straipsnius būtina rašyti angliškai ar vokiškai, bet ar taip nenuskurdinsime lietuvių ir latvių mokslinės kalbos, nes terminai vystosi tik tada, kai funkcionuoja rašto kalboje? A. Radinis. Klausimas sudėtingas. Švedų archeologai savo straipsnius spausdina anglų kalba, bet mums gal reikėtų ieškoti protingo kompromiso. Panašiai kaip su parodos ekspozicija užsienyje. Tai didelė problema – tinkamai parengti parodą. Vakarų šalių lankytojai kitaip žvelgia į parodas, kitaip jas suvokia ir vertina, nes kitaip mąsto. Manau, kad tai turėtų būti truputį kitaip parengta ekspozicija. Eksponatų turėtų būti mažiau, o ekspozicija – dar kokybiškesnė. Ir ekspozicijos plotas neturėtų užimti daugiau kaip 300 m2. Aš jau kalbu kaip muziejinė „žiurkė“. ML. Ar turi skirtis paroda specialistams ir paprastiems lankytojams? M. Michelbertas. Kiekviena paroda pritraukia labai įvairią publiką. Kitas lankytojas gal apskritai pirmą kartą ateina į parodą, kur susipažįsta su kurios nors baltų genties archeologiniais radiniais. Ir tai gerai, ateityje tas lankytojas gal pradės giliau domėtis šiais radiniais ir apskritai baltais. A. Radinis. Muziejuje visada galvojame apie masinius lankytojus. Daug mažiau apie specialistus. Visoje Latvijoje yra apie 300 archeologų ir jeigu mes specialiai jiems rengtume parodas, tai toli nenuvažiuotume. Todėl ekspozicija rengiama tokia, kad būtų suprantama daugeliui lankytojų. Esame akademinio pobūdžio muziejus, turime mąstyti, kaip šviesti lankytojus, plėsti jų akiratį. Tačiau akivaizdu, kad ypač jaunų žmonių žinios menkėja, tą mes pastebime ir iš ateinančių į muziejų lankytojų.
Tai vyksta ir dėl tam tikros atskirties. Latvijoje muziejai yra Kultūros ministerijos priklausomybėje, o moksleiviai, t. y. mūsų lankytojai, mokosi pagal Švietimo ministerijos programas. Akivaizdu, kad muziejai turi orientuotis ir į mokymo programas mokyklose, tai mes ir stengiamės daryti. Apie atitinkamas programos žinias skelbiame savo muziejaus tinklalapyje. 2008 m. stengėmės aprėpti ne tik istorijos mokymo, bet ir užsienio kalbų mokymosi programas. Jeigu mokykloje mokomasi vokiečių kalbos ir norima daugiau sužinoti apie Vokietiją, muziejus gali pasiūlyti atitinkamą programą.
