MOKSLASplius.lt

Vertybės, kurios telkia mūsų tautas

Vis dėlto tai gana sudėtingi klausimai, viena vertus, muziejus yra tarsi mokslo įstaiga, kita vertus, privalo populiarinti daugelį dalykų. Taigi tarnaujame tarsi dviem dievams, bet kartais ir sprigtus gauname iš abiejų pusių.


M. Michelbertas. Manau, kad kiekvienam muziejui svarbu turėti savo edukacinę programą plačiajai publikai. Blogai, jeigu muziejus tėra tik senovinių daiktų sandėlis. Buvome užsiminę apie istorijos mokytojus. Esu įsitikinęs, kad būtent jie turėtų būti patys karščiausi senosios istorijos propaguotojai. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Man teko vieno archeologinio paminklo kasinėjimuose dalyvauti aštuonerius metus, tačiau per tą laiką mūsų kasinėjimų vietos neaplankė nė vienas to regiono istorijos mokytojas. Ką šis faktas sako? Neįsivaizduoju, kaip su savo mokiniais galima kalbėti apie istoriją, iškelti protėvių žygdarbius ir darbus, ugdyti patriotizmą, jeigu pats mokytojas nesidomi tuo, kas visai šalia jo namų.


ML. Gal dalį kaltės turėtų priimti ir mūsų universitetai, kurie nesugebėjo per studijų metus uždegti savo studentų. Šie gavo diplomus, bet savo dalyku taip ir nesusidomėjo. Jeigu universitete humanitaras negauna humanitarinių impulsų, tai koks iš tokio mokytojo ar dėstytojo bus tų dalykų propaguotojas? Nebent kuisis archyve, rašys nuobodžius straipsnius, bet vargu ar savo darbu pažadins susidomėjimą. Jeigu universitetai nejaučia atsakomybės už savo parengtą istoriką, palieka savieigai, tai ir tiems istorijos mokytojams nerūpi, ką tie archeologai kasinėja arba, kad dalį piliakalnio nukasa tie, kuriems reikia žvyro.

M. Michelbertas. Teoriškai esate teisus, bet prašau atsakyti į klausimą: kodėl jau ne pirmi metai Lietuvoje galioja tokia priėmimo į aukštąsias mokyklas sistema, kai jaunuolis stoja į 15 specialybių ir įstoja ne ten, kur jis jaučia potraukį? Archeologiją kaip pirmą iš geidžiamiausių specialybių užsirašo 3–4, tada iš 20 naujai priimtų tuos 3–4 ir turime rimtai besidominčius, jie skaito archeologinę literatūrą ir juos lengviau parengti archeologo specialybei. Jie patys ateina studijuoti, o likusi dauguma įstojusiųjų yra visiškai abejingi archeologijai. Jiems gali kalti į galvas ką nori ir kaip nori, o studento galvoje – vėjai.


ML. Studijoms dauguma tokių studentų nepasirengę, sunku tikėtis, kad jie taps gerais diplomuotais savo sričių specialistais. Prarastas laikas mokantis vidurinėje grandyje. Tad problemos užuomazgos – dar vidurinėje mokykloje ir gimnazijose?

A. Radinis. Tai sudėtinga problema. Matyt, mums teks išgyventi tam tikrą laikotarpį, kol suprasime, kaip visa tai svarbu.


ML. Kol suprasime, turėsime ištisą prarastųjų kartą, kurie vietoj studijų galvos, kaip vasarą išvykti į Švedijos braškynus ar Ispanijos pomidorynus „užsikalti“ lengvajam automobiliui. Aišku, kad čia virkavimai nepadės, nes tokioje aplinkoje gyvename.

A. Radinis. Sistemos, kurioje gyvename, pasikeitimas nereiškia mąstysenos, mentaliteto pasikeitimo. Gyvenimo pasikeitimas nepalietė mąstysenos, o ją reikėtų keisti. Universitetai neturi kratytis atsakomybės už padėtį, kurioje esame, o valstybė atsakinga visų pirma už švietimo ir aukštųjų studijų sistemą. Valstybė turi jausti atsakomybę už šalyje esantį potencialą, pirmiausia už gabų jaunimą. Muziejus niekada netaps mokytoju, bet išliks vieta, kur kiekvienas gali prisiliesti prie savo tautos ir šalies istorijos. Kompiuteriai ir elektroniniai paveikslėliai yra geras dalykas, bet nepakeis muziejaus eksponatų. Kitas dalykas, kad išauga ištisa naujų žmonių karta – vaikų, paauglių, kurie susigyveno su mintimi (o ją skatina ir kompiuterius gaminančios didžiosios kompanijos), esą virtualus pasaulis yra toks pat tikras, kaip ir pasaulis, kuriame gyvename. Tai labai pavojingas dalykas, nes kompiuterio ekrane galima laiką susigrąžinti, žuvusiuosius prikelti, ko realiame gyvenime neįmanoma padaryti. Gyvenime susiduriu su šešiolikmečiais, net aštuoniolikmečiais, kurie gyvena tarsi virtualiame pasaulyje, nelabai skiria virtualybės ir realybės ribą. Štai su šio skirtumo nesuvokimu mes ir kovojame.


Mus vienija žiemgaliai, sėliai ir kuršiai

ML. Labai gilią problemos šaknį užčiuopė mūsų gerbiami pašnekovai archeologai. Bet pabaigoje grįžkime prie paprastesnių dalykų. Kaip šis dviejų giminiškų baltų tautų – latvių ir lietuvių bendras projektas, dviejų šalių nacionalinių muziejų iniciatyva, kurios rezultatais galėjome džiaugtis ne vienoje parodoje ir ne vienus metus, vertintina dabar jau retrospektyviai?

A. Radinis. Tai mūsų muziejų atliktas didelis ir geras darbas. Tik bendromis pastangomis galėjome nuveikti šį darbą. Juk mūsų valstybės nėra didelės, ištekliai riboti. Bet kai sutelkėme dviejų šalių bendrus išteklius – mūsų darbuotojų profesionalumą, mąstymą, materialius resursus, – galėjome parodyti vertybes, kurios telkia mūsų tautas. Šiame projekte mus vienijo žiemgaliai, sėliai ir kuršiai. Prieš 12 metų kuršiams skirtą parodą surengėme Rygoje, Vilniuje užbaigėme baltams skirtųjų parodų ciklą.


Labai džiaugiuosi, kad pavyko nuveikti tokį didelį darbą. Suėjome, sutarėme ir padarėme. Labai svarbu, kad mūsų muziejai gali vienas kitu pasikliauti. Kai buvome Sovietų Sąjungos sudėtyje, gyvenome šūkių pasaulyje: iš visų pusių ir pakampių sklido tautų draugystei skirti šūkiai, bet mūsų muziejai niekada taip nesibičiuliavo kaip dabar, nors tie šūkiai jau seniai pamiršti. Šiandienine kalba tariant, ta draugystė reiškiasi per bendrus projektus, ateities sumanymus. Abu muziejai ir mūsų valstybės tik laimi iš tokios tikros, nesumeluotos draugystės.


ML. Reali, ne virtuali draugystė, kuri reiškiasi per bendrus darbus. Jeigu ir yra dėl ko apgailestauti, tai tik dėl to, kad istorija pasirodė esanti labai negailestinga mūsų kraujo broliams – kuršiams, žiemgaliams, sėliams, prūsams. Iš didžiulio baltų arba aisčių kamieno išliko tik dvi žaliuojančios šakos – lietuviai ir latviai. Užtat kiekvienas lietuvis ir latvis turėtų jausti, kad mumyse teka ir šių mūsų gentainių kraujas – privalome jaustis atsakingi už neišlikusius savo protėvius. Štai šią kilnią misiją ir atlieka mūsų giminingų tautų ir valstybių nacionaliniai muziejai.


2008 m. Tarptautinės Vilniaus knygų mugės metu „Litexpo“ rūmuose buvo pristatyta latvių rašytojų Valžio Rūmnieko (Valdis Rūmnieks) ir Andriejaus Miglos (Andrejs Migla) knyga „Kuršių vikingai“, kurios metu buvo inscenizuotos senovės baltų ir vikingų kovos


A. Radinis. Mes, latviai, skaudžiai išgyvename dėl kai kurių mūsų valdovų padarytų istorinių klaidų. Mes buvome ir likome tradicionalistais, mūsų protėviai nesugebėdavo ir mes dažnai nesugebame priimti teisingų sprendimų laiku ir reikiamoje vietoje. Antai Mindaugas suskubo vienyti lietuvių žemes, o supratęs, kad krikščionybė neišvengiama, sugebėjo krikštytis ir pakrikštyti savo aplinką. Mūsų Žiemgalos kunigaikštis Vestardas (Viesturas) to nesuprato, tokiu keliu eiti nesutiko, o rezultatą matome istorijoje: latviai iki XX a. taip ir nesugebėjo sukurti savo valstybės. Už istorines klaidas teko labai skaudžiai sumokėti.


Panašiai nutiko ir mūsų kraujo broliams prūsams. Labai turtingos kultūros tauta, bet viską prarado, nesukūrę valstybės prūsai istorijos arenoje turėjo užleisti vietą kitoms tautoms. Narsiai kovėsi, daugybę kraujo – savo ir svetimųjų – praliejo, bet taip ir neišliko.


ML. Išliko archeologijoje, istorijoje ir mūsų tautų atmintyje. Išliko vardas. Gal ir tai nemažai, jeigu vertintume tūkstantmečių masteliais.

A. Radinis. Koks galingas buvo hunų vadas Atila, sukūrė milžinišką imperiją, o kur ta imperija šiandien? Mes dar galime būti dėkingi Istorijai, kad dvi baltų tautos vis dėlto išliko, gyvuoja puikioje vietoje prie Baltijos jūros. Svajoju apie parodą, kurioje būtų parodyti prūsai ir kuršiai bendroje ekspozicijoje. Galėtume perteikti šių dviejų labai įdomių ir reikšmingų baltų tautų tarpusavio ryšius, jų kul


tūrų persiliejimą.


ML. Kartais gal reikėtų ir pasidžiaugti tuo, ką turime, kad dar kalbame savo protėvių kalba. Tai viena iš šių baltams skirtų parodų pamokų: reikia išmokti vertinti tai, ką turime, kas esame.

A. Radinis. Svarbiausia, kad mūsų tautų, mūsų valstybių ateitis jau priklauso ir nuo mūsų pačių. Tegu ne šimtu procentu, bet priklauso. O tai jau daug, nes istorijoje buvo daug sudėtingesnių ir problemiškesnių laikų, kai nuo pačių mūsų tautų jau nedaug kas priklausė.


ML. Prūsams skirtą parodą būtų galima surengti? Pasitelkiant ir Karaliaučiaus krašto, taip pat ir Lenkijos muziejų mokslines pajėgas ir eksponatus.

A. Radinis. Jeigu būtų lėšų, manau, kad būtų įmanoma


parengti prūsams skirtą parodą. Tačiau bent jau mums, latviams, kiltų sunkumų, nes Latvijoje neturime nė vieno prūsų archeologijos žinovo. Karaliaučiaus krašte daug prūsų paveldo vietų kasinėjo archeologas Vladimiras Kulakovas, bet mums tokios parodos idėją ir jos įgyvendinimą dar tektų labai gerai apgalvoti. Tam reikėtų kelerių metų. Žiemgaliams, sėliams ir kuršiams skirtas parodas mums parengti buvo gerokai paprasčiau, nes galėjome remtis kelių kartų savo pirmtakų įdirbiu. Prūsams skirtieji eksponatai atsidūrė bent trijose valstybėse, jie niekada nebuvo apmąstyti, įvertinti kaip vieninga visuma, o tai būtina padaryti, prieš imantis organizuoti tokią parodą.


ML. Na, o galindai šia prasme dar labiau nuskriausti, nes jų eksponatus norint sutelkti kiltų dar didesnių sunkumų.

A. Radinis. O tai jau tolokai už dabartinių realių galimybių ribos.


ML. Ką gi, ačiū už išsakytas mintis, idėjas ir ateities sumanymus.

A. Radinis. Buvo malonu vėl pabendrauti su Mokslo Lietuva. Po kelerių metų vėl surengsime kokią nors bendrą baltams skirtą parodą, pratęsime pašnekesį. Jei ne apie galindus, tai gal apie prūsus.


ML. Sutarta, priimu kaip duotą pažadą.


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas



 
Nuotraukose: 
 
2005 m. Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje vykusios parodos „Sėla ir sėliai“ plakatas
 
2008 m. Tarptautinės Vilniaus knygų mugės metu „Litexpo“ rūmuose buvo pristatyta latvių rašytojų Valžio Rūmnieko (Valdis Rūmnieks) ir Andriejaus Miglos (Andrejs Migla) knyga „Kuršių vikingai“, kurios metu buvo inscenizuotos senovės baltų ir vikingų kovos