Salomėja Nėris: potvynių ir atoslūgių nešama
Reiklumas pirmiausia pačiam sau – taip būtų galima apibūdinti vieną iš svarbių Viktoro Aleknos gyvenimo nuostatų. Buvo reiklus ir kitiems, aplinkai, kurioje gyveno, bet tas jo reiklumas nepasireiškė kaip įkyrus pamokslavimas, nuo kurio greit pavargstama. Asmenybės, su kuriomis Viktorą Alekną suvedė gyvenimas, turtinga jo paties gyvenimo patirtis formavo jo nuostatas, pasaulėžiūrą ir santykį su žmonėmis. 1945 m. buvo suimtas, kalėjo Vorkutoje, 7–ojoje anglies kasykloje po žeme šešerius metus kasė anglį ir į Lietuvą grįžo tik 1957 m. Visa tai neliko be pėdsako, bet šio žmogaus nesugniuždė. Grįžęs iš lagerio per 20 metų su žmona Leoncija Bielinyte, taip pat buvusia kaline, kilusia iš Ignalinos krašto, net 12 kartų turėjo keltis iš vietos į vietą, kartu su iš tremties parsivežtais dvynukais Algimantu ir Viktorija bei jau Lietuvoje gimusia Sigute. Šeima įsitvirtino Širvintų krašte, 22 metus gyveno Kantrimiškio kaime įsigytoje sodybėlėje, o gyvenimo saulėlydį praleido Tremtinių namuose Vilniuje Valakampių pušyne. Iš čia V. Aleknai buvo lengviau pasiekiami įvairūs sostinės literatūriniai ir kultūriniai renginiai, kurių dažnas dalyvis jis buvo beveik iki gyvenimo pabaigos, nors ir kopė į dešimtąjį gyvenimo dešimtmetį. Kad ir kurias Viktoro Aleknos veiklos sritis prisimintume, vienos apeiti niekaip negalime. Tai jo Salomėjos Nėries (1904–1945) gyvenimui ir kūrybai skirti tyrinėjimai ir išleistos knygos. V. Alekna parengė ir 1980 m. Literatūros ir kalbos XVI tome išspausdino Salomėjos Nėries poezijos dažnumų žodyną, 1984 m. akademiškai su plačiais komentarais parengė poetės kūrybos tritomį, 1988 m. užbaigė Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštį (tik 1995 ir 1997 m. išspausdino Vagos leidykla), o 1996 m. išleido biografinę apysaką Salomėja. 2004 m., kai buvo minimos Salomėjos Nėries 100–osios gimimo metinės, Mokslo Lietuvos redakcijoje poetės gyvenimui ir kūrybai buvo skirtas pašnekesių ciklas su Viktoru Alekna. Šie tekstai – Salomėja Nėris: gyvenimo ir kūrybos vingiai, 2005 m. išspausdinti laikraštyje, atsidūrė ir knygoje Akimirkos, į kurią buvo sudėti visi tais metais spaudoje pasirodę V. Aleknos straipsniai. 2007 m. vasarą pašnekesiai apie Salomėją Nėrį atsinaujino jau Viktoro Aleknos bute Tremtinių namuose. Buvo akivaizdu, kad V. Alekna turi ką pasakyti, o svarbiausia – nori išsisakyti. Skųsdavosi, kad mažai kas domisi, retai kas jį aplanko, nors iš šalies žiūrint, taip neatrodė. Dabar šiuos pašnekesius pateikiame skaitytojų teismui. Griežtesnis vertintojas gali pasakyti, kad publikacijoje ne visada išlaikomas aptariamų įvykių chronologinis nuoseklumas, pernelyg laisvai elgiamasi su įvykių seka. Pastebėjimas būtų visiškai teisingas, o griežtesnis redaktorius tikriausiai viską surikiuotų į nuoseklią įvykių seką. Bet tada būtų prarastas minties spontaniškumas, suardytas gyvo pokalbio audinys. Kalbėtasi ne pagal iš anksto apmąstytą planelį, bet daugiau prisitaikant prie V. Aleknai rūpimų ar skaudamų dalykų. Galimas dalykas, daugelis tų aptarinėjamų faktų, įvykių atsispindi V. Aleknos dvitomyje Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. Vis dėlto laisvas pašnekesys teikia daugiau laisvės vaizduotei, galimybę suaktualinti vieną ar kitą praeities gyvenimo faktą, išsamiai jį aptariant. Be to, minėtas metraštis jau seniai yra tapęs savotiška retenybe, ne visiems lengvai pasiekiamas. Kalbantis V. Alekna kartais nukrypdavo į savo gyvenimo įvykius, taip pat ir daugelio kitų asmenų, su kuriais jam buvo tekę bendrauti. Jam reikėjo išsisakyti. Neretai tekdavo kiek galima delikačiau kalbą vėl sukti poetės, jai artimos aplinkos ir žmonių reikalų link. Pokalbių metu Viktoras Alekna labai dažnai traukdavo iš lentynos įvairias knygas, imdavo į rankas poetės eilėraščių tomus, cituodavo eilėraščių posmus, nuolat naudodavosi enciklopedijomis, jei reikdavo prisiminti tikslias datas ar asmenis. Savo kambaryje Tremtinių namuose V. Alekna gyveno knygų apsuptyje, ir tai buvo ne šiaip interjero detalės, bet parankinės jo darbo ir nuolatinės kūrybinės veiklos priemonės. Bendraujant stebino Viktoro Aleknos atmintis, šviesus protas, gyvas reagavimas į dabarties įvykius ir stebėtinas jo kaip publicisto aktyvumas, sugebėjimas atsišaukti į tai, kas jam buvo svarbiausia. Ypač svarbūs buvo lietuvių kalbos reikalai, literatūros reiškiniai, erzindavo naujai leidžiamose enciklopedijose pasitaikančios klaidos, netikslumai ar išvis nepaminėti dalykai. V. Aleknos erudicija kėlė nuostabą ir tikriausiai dar taps tyrinėtojų ypatingo susidomėjimo objektu. Kartais atrodydavo keista, kad jo žiniomis, asmenine patirtimi taip menkai pasinaudojama (jis tą pats jautė ir gana skausmingai išgyveno), todėl dažnai pabrėždavo net konkrečioje srityje besireiškiančių, apie tai rašančių žmonių žinių troškimo stoką, kartais paprasčiausią abejingumą. Mėgdavo sakyti: Mažas esu..., gal net šiek tiek koketuodamas. Taip norėjo pavadinti ir būsimą savo knygą. Iš išvaizdos nebuvo nei ąžuolas, nei ąžuoliukas, tačiau nedaug kas galėjo rungtis su juo žiniomis, apsiskaitymu ir susidomėjimu viskuo, kas vyksta mūsų gyvenime. Pažinoję Viktorą Alekną tikriausiai sutiks, kad šiame mažame kūne tilpo labai didelė siela. Poetų likimas - dar ne pamoka tautai Gerbiamasis Viktorai Alekna (ponu vadinti nesiryžtu, nes visada mane įspėdavote taip nevadinti), kiek Salomėjos Nėries gyvenimo potvyniai ir atoslūgiai šiandien vis dar jaudina visuomenę, o gal išvis nebedomina? Gal net ne apie plačiąją visuomenę turėčiau klausti, o apie tą literatūrinį ir kultūrinį jos segmentą, kuriam turėtų rūpėti. Ar dažnai į Jus kaip Salomėjos Nėries biografijos ir kūrybos tyrinėtoją kreipiasi mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, studentai, gal ir literatūros reiškinių tyrinėtojai, norėdami išsiaiškinti poetės gyvenimo faktus, kurie juk toli gražu ne visi yra aiškūs ir nevienareikšmiškai vertintini? Žodžiu, kiek visa tai rūpi mūsų inteligentijai?
Apie visa tai man gana sunku kalbėti, nes dabar beveik nesusitinku su literatūra besidominčiais žmonėmis. Nebent spręsčiau iš to, kad leidykla Mūsų knyga mano biografinę apybraižą Salomėja 2006 m. išleido jau trečią kartą atskira knygą. Kiekvienas iš leidimų pasirodė po 2 tūkst. egzempliorių tiražu, vadinasi, iš viso 6 tūkst. egzempliorių. Neseniai autobusų stotelėje pasisveikinau su nepažįstamu vyriškiu, kalbėdamasis pasisakiau savo pavardę, o jis ir klausia, kaip gauti mano parašytąją Salomėją?
Vadinasi, žmonės žino, prisimena poetę, jiems įdomu.
Žino, ir teiraujasi, kaip galėtų tą knygą gauti, nes knygynuose nemato. Yra žmonių, kurie Salomėjos Nėries neužmiršta, jiems rūpi jos kūryba ir likimas.
Apdovanota dideliu literatūriniu talentu, atrodo, ne visada poetė sugebėdavo jį suvaldyti, nelengva jai buvo susigaudyti XX a. pirmosios pusės įvykiuose. Todėl ir savo talentą kartais eikvojo ne visai pagal paskirtį. Ar Jūs kitaip manote?
Apie asmenybę galima spręsti kad ir iš to, jog matematikos visai nesuprato.
Šis argumentas vargu ar patenkintų literatūros istorijos tyrinėtojus. 1914 m. Vilniuje gimęs prancūzų rašytojas Romenas Gari (Romain Gary, tikrasis vardas ir pavardė Romanas Kacevas) iš visų mokykloje mokomų dalykų labiausiai nemėgo matematikos, neslėpė jos visai nesupratęs, bet tai jam nesukliudė tapti žymiu rašytoju, vieninteliu dukart Gonkūrų premijos laureatu, Prancūzijos ambasadoriumi ir Pasipriešinimo kovų dalyviu. Toli gražu neeilinė asmenybė.
Dar daugiau pavyzdžių, kai matematikai gabūs žmonės tampa plataus akiračio ir mąstymo žmonėmis. Man toks pavyzdys – Jonas Kubilius, kuris tapo ne tik žymiu matematiku, bet ir labai plataus akiračio asmenybe. Profesorių prisiminiau neatsitiktinai, nes jis, kaip ir aš, mokėsi toje pačioje Raseinių gimnazijoje, kurios istoriją neseniai pabaigiau rašyti.
Ne visai sutikčiau, kad Salomėjai Nėriai talentas buvo didelė našta. Kokį talentą turėjo, tokiu naudojosi. Kūryboje jos talentas suvaldytas, eilėraščiai labai sklandūs. Skirtingai rašo dabartiniai „talentai“, kurių eilėraščiuose nėra nei rimo, nei ritmo, o ir proza jų kūrybos nepavadinsi.
Akivaizdu, kad Nėries talentas reikalavo iš poetės vis naujų gyvenimo potyrių, įspūdžių, gal net rizikos, o padarinys – emociniai išlydžiai. Ne visi įgaudavo literatūrinę išraišką, nes kiti liko tik biografijos faktais ar net blaškymusi. Jūs pats ne kartą pasakojote, kad su poete ne visada buvo paprasta bendrauti net ir jai gana artimiems asmenims, bendrakursėms, draugėms, su kuriomis kartu gyveno bendrabutyje studijų metais. Ir vėliau jos bendradarbėms Salomėjos nuotaikų kaita kartais atrodydavo keista, ne visai suprantama.
To yra kiekvieno žmogaus gyvenime, nesvarbu, kiek jis talentingas. Skaitydamas įvairių žmonių biografijas ar autobiografijas matau, kad ne vienas jų savo gyvenime nuo daug ko atsiribojo norėdamas savo talentą atskleisti kūryboje. Bet buvo ir tokių rašytojų, kurie savęs neribojo. Kad ir Ernestas Hemingvėjus. Jam reikėjo į Afriką važinėti liūtų medžioti, reikėjo išbandyti visus svaiginamuosius gėrimus ir apskritai visus įmanomus gyvenimo malonumus. Kaip žurnalistą jį traukė pilietinio karo Ispanijoje ir kiti įvykiai. Taigi kiekvienas žmogus savyje glūdintį talentą skirtingai panaudoja.
