Salomėja Nėris: potvynių ir atoslūgių nešama
Ar Salomėjos Nėries likimas gali būti pamoka mūsų tautai?
Tautai tokie dalykai nebūna pamoka. Atskiriems asmenims – taip.
Esate prastokos nuomonės apie tautą?
Juk labai mažai žmonių domisi savo kūrėjų likimais, mažai apie jų gyvenimą žino ir nedaug apie visa tai mąsto. Tik labai nedidelei tautos daliai, saujelei žmonių tokie klausimai gali kilti.
Bet štai mes sėdime ir svarstome. Mums kyla.
Mes dar ne tauta. Štai šiuose namuose gyvendamas nesutinku žmogaus, kuris domėtųsi Salomėja, kuriam būtų įdomu, rūpėtų jos likimas. Literatūra yra kas domisi, bet niekas manęs nėra prašęs, kad savo nuomonę išdėstyčiau apie vieną ar kitą Salomėjos gyvenimo faktą.
Kada aš augau, buvo kitoks požiūris į gyvenimą. Tada žmonės domėjosi, kas Lietuvoje darosi, kokie žymūs veikėjai, ką parašė vienas ar kitas rašytojas. Dabar to nėra. Tarybiniais laikais taip pat mums buvo įdomu, rūpėjo. Buvo žmonių, kurie dar gerai prisiminė buvusios nepriklausomybės gyvenimą. Dabar to neliko, mokyklų programos pasikeitę, o jaunimas nieko nebežino.
20–30 tūkst. knygų tiražai buvo graibstyte išgraibstomi ir dar nepakakdavo. Norėdami nusipirkti Hemingvėjaus ar Remarko knygų žmonės nuo ankstaus meto stovėdavo eilėse prie knygynų. Populiarios buvo ir lietuvių rašytojų knygos. Ir ne vien Lietuvoje populiarios. 1972 m. susipažinau su Voronežo universiteto tarybinių tautų literatūrą dėsčiusia profesore Varvara Borozdina. Ji manęs prašė atsiųsti lietuvių autorių knygų, kurios išleistos rusų kalba. Mat Voroneže tų knygų nerasi, ne visada galėdavo gauti ir kituose Rusijos miestuose, o profesorė norėjo susipažinti su lietuvių literatūra, nes ji studentams dėstė apie tarybinių respublikų literatūrą. 20 metų susirašinėjome, aš siųsdavau profesorei lietuvių rašytojų knygas. Studentams galėjo daug įdomaus apie lietuvių literatūrą išdėstyti.
Šis susirašinėjimas nutrūko?
Gražiai atsisveikinome. Prasidėjo Lietuvos judėjimas į nepriklausomybę, Sovietų Sąjunga buvo priešiška tai nepriklausomybei ir viskam, kas lietuviška. Taip 1991 m. mūsų susirašinėjimas nutrūko. Tie mūsų laiškai kartu su visu mano archyvu yra Literatūros ir meno archyve. Atidaviau daugiau kaip 10 tūkst. mano parašytų ir gautų laiškų.
Išdavė kunigaikščius Eikime prie Salomėjos. Ar galima kalbėti apie didesnio ar mažesnio susidomėjimo bangas poetės kūrybai?
Lietuviškaisiais laikais prieš karą domėjimasis poezija dar buvo menkas. Tam tikras skaičius skaitytojų, kuriems rūpėjo poezija, aišku, žinojo ir domėjosi Salomėja. Bet didesnio pakilimo nebuvo.
O kada tas susidomėjimas išaugo?
1940 m., kai Salomėja Nėris parašė Poemą apie Staliną. Pasipiktinimas poete, ne jos kūryba, bet asmeniu, buvo didžiulis. Net geriausia poetės draugė – Jadvyga Laurinavičiūtė, kuri perskaitė poemą, išspausdintą kažkokiame laikraštyje Žemaitijoje, grįžusi rėžė Salomėjai: „Tai tu šitokią apie kunigaikščius parašei knygą!“ Salomėja net apsiverkė.
Koks čia ryšys su kunigaikščiais?
Dar studente būdama Salomėja kalbėjo norinti parašyti apie Lietuvos kunigaikščius. Ir iš tikrųjų Poemos apie Staliną pradžioje poetė rašė apie Vytautą Didįjį, apie kunigaikščius, kokie keturi ar penki posmai buvo parašyti. Bet pamatė, kad taip, kaip ji nori, neišeina, tad kunigaikščius metė į šalį ir sukūrė visai kitokią poemą. Neliko nei Vytauto, nei kitų kunigaikščių.
Kodėl vis dėlto apie kunigaikščius Salomėja taip ir neparašė? Juk buvo laiko.
Negalima pasakyti, kad to laiko buvo į valias, poetė nuolat buvo užimta. Reikėjo užsidirbti duonai, todėl buvo užsiėmusi darbais. Juk per trejus metus į lietuvių kalbą išvertė net aštuonias knygas. Iš pradžių tokio polinkio vertimams neturėjo, nes daug vietos užėmė širdies kančios. Kunigaikščiai tada buvo labai toli. Jeigu būtų sulaukusi 40–50 metų, tai tikriausiai būtų ėmusis kunigaikščių temos. 1938 m. parašė poemą Eglė žalčių karalienė, paskui Našlaitę – pradėjo rašyti ilgesnius kūrinius.
Ir tai tikroji lietuvių poezijos klasika.
Ypač tai pasakytina apie Eglę žalčių karalienę, kuri grįsta lietuvių tautosakos motyvais. Šios poemos parodė, kad poetė pajėgi parašyti ir Stalinui skirtą poemą. Juk grynas lyrikas tokio epinio kūrinio neparašys, o Salomėja buvo tikra lyrikė. Kai poetė perėjo į Trečią frontą, jos lyrika sutriko ir gerus penketą metų nieko įspūdingesnio neparašė.
Proletarinė literatūra ir lyrika gal nelabai dera.
1936 metais parašė:
Aš bėgu per lūžtantį ledą.
Pavasaris žemę jau veda,
O mane kas ves?
Aš bėgu per lūžtantį ledą
Į jo vestuves.
Arba 1935–1936 m. parašytasis eilėraštis Diemedžiu žydėsiu.
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai,
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi.
Taigi jau buvo praėję 5 metai, kai Salomėja buvo perėjusi į Trečią frontą. Šis laikotarpis tuščias jos kaip poetės gyvenime.
Griežčiausiai reagavo Adomas Jakštas Kaip Salomėjos Nėries sprendimą pereiti į „Trečią frontą“ sutiko katalikiškoji visuomenė? Ir apskritai aplinka, kuri ligi to lemtingo poetės apsisprendimo jai buvo artima?
Griežčiausiai reagavo Adomas Jakštas. Slapyvardžiu recenziją apie Pėdos smėlyje rinkinį pasirašęs Vaižgantas – ne taip griežtai. Pėdos smėlyje pasirodė 1931 m. kovo pabaigoje, o gegužės pradžioje Nėris pasiskelbė eisianti su Trečiu frontu. A. Jakštas labai piktai ir gana ilgą straipsnį išspausdino Židinyje, kategoriškai pasmerkė Salomėjos elgesį, užpuolė ir kai kuriuos kitus katalikiškos pakraipos poetus: Kazį Zupką, Bernardui Brazdžioniui šį bei tą prikišo, kaip ir Stasiui Būdavui. A. Jakštui užkliuvo, kad būdami katalikų veikėjais per daug liberaliai rašo, savo poezijoje prasilenkia su katalikiškomis tiesomis. Jakštas visą laiką laikėsi labai griežtos klasikinės eiliavimo metrikos. Jeigu kurie poetai su klasikine metrika prasilenkdavo, Jakšto kritikos neišvengdavo.
Asmeniškai su A. Jakštu man yra tekę susitikti tik vieną kartą, nors šiaip įvairiuose renginiuose jį tekdavo matyti. Man dirbant Naujosios Romuvos žurnale redaktorius ir leidėjas Juozas Keliuotis mane pasiuntė pas A. Jakštą kaip Naujosios Romuvos bičiulių draugijos narį. Keturi kanauninkai – prof. Fabijonas Kemėšis, Vaižgantas, Blažiejus Čėsnys ir Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta – įkūrė Naujosios Romuvos žurnalą ir vėliau nuolat jį remdavo. Prie rėmimo veiklos daug prisidėdavo ir Naujosios Romuvos bičiulių draugija arba klubas. Draugijos skyriai buvo kone visuose apskričių centruose. Aišku, buvo ir Kaune. Kai žurnalo leidybai kaip paprastai pritrūkdavo pinigų, tai Bičiulių draugijos nariai redakcijai duodavo po 50 litų, kurie galėjo, duodavo ir daugiau. Savotiškas draugijos nario mokestis. Taigi kartą Keliuotis įbruko man į rankas draugijos narių sąrašus ir liepė eiti pinigų rinkti. Teko aplankyti ir A. Jakštą. Jis iškart mane užpuolė: ką Naujoji Romuva rašo! Atskaitė man ilgą pamokslą, bet 50 litų davė.
Ką „ne taip“ rašė „Naujoji Romuva“, kad taip užrūstino Jakštą?
Neprisimenu, kas ten 1936 m. pradžioje taip buvo užrūstinę Adomą Jakštą. Jis ne vieną autorių tada paminėjo, regis, labiausiai nepatenkintas buvo jaunų poetų kūryba.
Bet Salomėjos Nėries kūrybos, kiek yra tekę vartyti „Naująją Romuvą“, neteko matyti. Nejau poetės gerbėjas Keliuotis nebuvo siūlęs jai atsiųsti savo eilėraščių?
Iš pradžių siūlė, net norėjo priimti Salomėją į redakciją, kai ji rudenį atvažiavo iš Lazdijų į Kauną. Bet tada paties žurnalo padėtis buvo kritiška, stigo lėšų. Todėl Keliuotis jai siūlė dirbti redakcijoje, kartu dar nemesti ir mokytojos darbo mokykloje. Bet Saulės gimnazijoje Salomėja gavo tik 16 pamokų, tad pragyventi buvo sunku. Keliuotis apgailestavo, kad Salomėja mažai gaus, mat jis įsivaizdavo, jog žmogui, norint pragyventi, reikia daug pinigų.
Net ir man, studentui, nuėjus pirmą dieną dirbti į Naująją Romuvą buvo numatyta mokėti 80 litų per mėnesį. Apie tokį atlyginimą nė nesvajojau. Po kelių dienų atėjęs Keliuotis liepė man mokėti 100 litų per mėnesį. Man tai buvo dideli pinigai, kadangi keletą metų išvis iš niekur paramos negaudavau. O Keliuotis gaudavo 300 litų atlyginimą, nors jam buvo numatyta gauti 600. Kadangi pinigų nuolat stigo, jam mokėdavo 300 litų. Sekretoriui ir administratoriui – Kęstui Vosyliui ir Kostui Poškui buvo mokama po 200 litų.
Salomėja Nėris – vertėja Šie Jūsų prisiminimai labai įdomūs ir papildo mūsų žinias apie to meto kultūrinę ir literatūrinę Kauno aplinką. Bet grįžkime prie Nėries. Ar įmanoma jai buvo pabėgti nuo savęs ir nuo savojo lyrikės talento?
Gal ir nepabėgsi, bet Salomėjai pirmiausia reikėjo užsidirbti duonai, todėl ir užsiėmė vertimais. Kaip sakiau, išvertė aštuonias užsienio autorių knygas, parašė ir devintąją knygą – Lietuviškos pasakos.
Kaip vertinate Nėries kaip vertėjos darbą?
1931 m. iš prancūzų kalbos vertė Pauliaus Morano (Paul Morand) knygą Gyvasis Buda, bet Salomėja labiau naudojosi išverstu tos knygos tekstu į vokiečių kalbą, negu prancūzų originalu. Naujo Žodžio bendrovė knygą išspausdino 1932 m., bet 1931 m. data, kaip kad buvo įsipareigota prenumeratoriams. Vėluota dėl techninių priežasčių, bent taip leidykla teisinosi. Bet labai prastai išleido, dar prasčiau negu lenkų literatūros istoriją lietuvių kalba. Daugybė kalbos ir korektūros klaidų, tikras lietuvių kalbos žargonas.
Iš prancūzų ar vokiečių kalbos Salomėja buvo gal ir ne aukščiausio rango vertėja, bet vargu ar galima ją apkaltinti lietuvių kalbos nemokėjimu.
Lėmė net ir ne vertėjos kvalifikacijos. Knygos buvo kitaip nei dabar renkamos. Koks nors „zetceris“ (vok. Setzer – raidžių rinkėjas) dažniausiai būdavo mažai raštingas žmogus, tad jo surinktas pirmasis tekstas mirgėte mirgėdavo nuo klaidų. Salomėjos išverstą knygą išleido Justas Paleckis, tuo metu leidęs Naują žodį. Buvo sudaręs ištisą knygų leidimo seriją ir leido vieną po kitos naujas knygas. Leidėjai, matyt, neturėjo pajėgų, kurios kvalifikuotai būtų galėjusios talkinti leidyboje. Kai skaičiau Salomėjos išverstą knygą, stebėjausi, kaip galėjo tokia išeiti. Paprastai niekur neminima, kad Salomėja Nėris išvertė šią prancūzų autoriaus knygą apie Budą. Skaičiau tą knygą, bet dėl daugybės klaidų buvo sunku skaityti. Kaip Salomėjai sekėsi tą knygą versti, man sudėtinga vertinti, bet spaudos darbas „zetcerių“ buvo labai prastai padarytas. Gal todėl to vertimo Salomėja ir nepasirašė.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
