Drauge kurkime Lietuvos mokslo erdvę
Pilietinės visuomenės instituto direktorius humanitarinių mokslų daktaras Darius Kuolys XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume Čikagoje skaitė pranešimą Lietuviai ir valstybė: istorinė santykių kaita. Vadinasi, užėmė kultūros istorijos tyrinėjimams, gal net labiau istoriosofijai būdingą nišą. Šiandieninei Lietuvos politinei bendruomenei labai svarbu išsiaiškinti lietuvių etninės ir politinės tautos skirtumus ir atitikmenis, pagaliau rasti būdų, kaip suderinti šių dviejų sampratų skirtumus, susivokti savo valstybės ir tautos praeityje. Kol patys tų būdų nerasime, paliksime ieškoti ir interpretuoti draugiškiems ar ne visada kaimynams, tol mūsų istorinėje savimonėje bus nelengvai įveikiamų properšų. Susivokti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išgyventame istoriniame laike pakankamai sudėtingas uždavinys, bet jį būtina išspręsti. Simpoziumo renginiuose Dariui Kuoliui nepavykdavo kukliai pasėdėti vien klausantis kitų pranešėjų. Prasidėjus diskusijoms sekcijų pirmininkai paprastai ir jam siūlydavo pareikšti nuomonę vienu ar kitu aptariamu klausimu. Mat kaip pirmasis nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministras (1990–1992 m.) Darius Kuolys aktyviai dalyvavo valstybės gyvenime, su bendraminčiais vykdė sudėtingą Lietuvos švietimo sistemos pertvarką. Ministru tapo, kai jam buvo 27 metai – precedento neturintis atvejis XX a. Lietuvos istorijoje. Dar priminsime, kad 1998–2003 m. D. Kuoliui teko būti Lietuvos Respublikos prezidento patarėju socialinės politikos klausimais, 1993–1998 m. – eiti Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotojo pareigas, o nuo 2003 m. – jis yra šio instituto vyresnysis mokslo darbuotojas. Įgyta patirtis, kai pačiam teko dalyvauti mūsų akyse jau istorija virtusioje veikloje labai svarbiu lietuvių tautai ir valstybei laikotarpiu, ir šiuo metu jam yra gera atspara nagrinėjant LDK istorinių procesų išdavas. Padeda ir ugdant mūsų žmonių pilietinę savimonę per Pilietinės visuomenės instituto veiklą. Kalbiname Darių KUOLĮ. …ir truputį kitokios politinės kultūros Kalbinu Jus Lemonte, Pasaulio lietuvių centre Čikagos priemiestyje, todėl mandagu bus pradėti nuo pagarbos gesto Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų organizavimo pradininkams. Vienas jų – profesorius Algirdas Avižienis priminė, kad simpoziumus pradėta organizuoti siekiant burti lietuvių akademinę bendruomenę Amerikoje. Universitetus baigusi lietuvių jaunuomenė XX a. šeštajame dešimtmetyje buvo išblaškyta po įvairius JAV miestus, nutrūko daugelio absolventų tarpusavio ryšiai ir ankstesnė jų lietuviškoji veikla. Norėdami išlaikyti buvusį bendruomeniškumą, gal kurti ir naujas jo formas, universitetų absolventai, akademinė jaunuomenė ir ryžosi organizuoti simpoziumus. Kaip Jums atrodo, ar sau keltą užduotį tos kartos Amerikos lietuvių akademinis jaunimas įvykdė? Pasirinkus simpoziumų organizavimo formą ar pavyko suformuoti akademinę bendruomenę?
Jeigu 40 metų (nuo 1969 m.) simpoziumai vyksta, vadinasi, tai buvo gyvybinga idėja, ją pavyko sėkmingai įgyvendinti. JAV gyvenantys lietuvių kilmės mokslininkai bendrauja tarpusavyje, kuria ir įgyvendina naujus projektus. Vienas sėkmingiausių projektų, įgyvendintas kartu su Lietuvos mokslininkų bendrija – Vytauto Didžiojo universiteto veiklos atkūrimas 1989 metais. Tai didžiulė investicija į Lietuvos mokslą, apskritai į Lietuvos Respublikos ateitį. Pati idėja subrandinta būtent šioje simpoziumų aplinkoje. Pasaulio lietuvių mokslininkų judėjimas, tegul kelių žmonių pradėtas, buvo ir lieka prasmingas. Labai gerai, kad nuolat mėginama šį gražų judėjimą orientuoti į lietuvių tautos ir Lietuvos poreikius. Man atrodo, kad prof. Algirdo Avižienio siūlymas būsimuose simpoziumuose plačiau pristatyti Lietuvos visuomenei pasaulio mokslininkų darbus yra labai svarbus ir savalaikis.
Kaip tą pasaulio mokslininkų darbų pristatymą reikėtų įsivaizduoti? Ar pačių JAV lietuvių mokslininkų potencialas tokiam siekiui įgyvendinti būtų pakankamas?
Pati Lietuvos valstybė turi būti suinteresuota, kad ryšys tarp jos ir pasaulyje gyvenančių ir dirbančių lietuvių mokslininkų nenutrūktų, kad jis būtų nuolat palaikomas. Labai svarbu, kad pasaulio mokslininkai įsitrauktų į Lietuvos projektus, kaip ir Lietuvos mokslininkams būtina bendradarbiauti tarptautiniuose projektuose. Atrodo, kad šia kryptimi prof. Algirdas Avižienis ir siūlo simpoziumus kreipti.
Viena iš simpoziumo diskusijų buvo skirta lietuvių mokslininkų grįžimui į Lietuvą. Būta dalykiškų pranešimų, kad ir Daumanto Matulio, kuris pats yra tokio grįžimo į Lietuvą iš JAV pavyzdys. Tačiau užvirus diskusijai ir pažirus kibirkštims, iš auditorijos pakilo jaunas vyriškis ir pareiškė: „Žinote, po šios diskusijos aš dar labiau suabejojau, ar reikėtų grįžti į Lietuvą.“ Neraminanti išvada.
Labiau pabrėžčiau simpoziume išsakytą siūlymą kartu su pasaulyje dirbančiais lietuviais mokslininkais kurti bendrą Lietuvos mokslo erdvę, kartu formuoti šiandieninę Lietuvos mokslo politiką. Toks projektas turėtų būti bendras, kaip buvo bendras ir Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimas. Lietuvai šiandien reikalinga vieša, atvira, argumentais ir sutarimu pagrįsta, į ilgalaikę perspektyvą orientuota mokslo politika.
Vizijas turi kurti patys mokslininkai Labai svarbi mintis, nes politikai turi būti visų šių svarbių procesų priešakyje. Kita vertus, kai pasikliaujama tik politikais, dažnai tik politikavimu ir baigiasi. Kokį instrumentą matote šiems siekiams įgyvendinti, kad darbai būtų sėkmingi? Pasikliauti ministerijomis ir departamentais?
Ministerijos, departamentai turėtų atlikti moderatoriaus, tarpininko, bet ne vienintelės tiesos skelbėjo vaidmenį formuojant mokslo politiką. Gyvename atviroje erdvėje, elektroninės diskusijos gali vykti nuolat, visos idėjos gali būti „apšaudomos“, kritiškai įvertinamos, jei reikia – persvarstomos. Žinoma, moderatoriaus darbas reikalauja pastangų, bet jis labai prasmingas. Atvirai kuriama Lietuvos mokslo politika taptų racionalesnė, įgytų daugiau kūrybinių impulsų. Jei akademinė bendruomenė dalyvautų formuojant mokslo politiką, ji išeitų iš savigynos apkasų.
Tai kas čia labiau kaltas: ar tie, kurie kabinetuose kuria strateginius projektus ir juos „pramušinėja“, ar ta mokslo visuomenės dalis, kuri tų strategijų dažnai nesupranta, nepaiso ar net atvirai priešinasi?
Dabar reikėtų ne kaltų ieškoti, bet žiūrėti pirmyn ir dirbti. Iš tikrųjų mokslo administratoriai negali suformuoti gyvybingos mokslo vizijos. Kabinetuose parengta mokslo vizija nebus telkianti, įpareigojanti. Reikia, kad tas vizijas kurtų patys mokslininkai drauge su politikais ir atsakingais valstybės tarnautojais – atsižvelgdami į valstybės, tautos poreikius.
Geriau išmanau humanitarinius mokslus ir matau, kaip humanitarai šiandien valdžios speičiami į kampą, verčiami imtis aklos savigynos. O tai nėra produktyvu. Mokslininkai gali kūrybingai dirbti, kai jie mato ilgalaikę perspektyvą, kai jaučia, kad jų darbas yra valstybės vertinamas. Šiandien yra daug humanitarikos sričių, kurias tiesiog būtina išplėtoti, kad Lietuvos visuomenė galėtų išlikti stipri, savarankiška.
Pavyzdžiui?
Kad ir senoji Lietuvos kultūra, antikos palikimas. Lietuviškai iki šiol negalime perskaityti pagrindinių Cicerono kūrinių, kurie kelis šimtus metų formavo respublikonišką lietuvių politinę sąmonę. Senąja lenkų bei lotynų kalba neskaitančiam lietuviui lieka nepažįstami pagrindiniai XVI a. Lietuvos istorijos veikalai, kuriais šimtmečius rėmėsi tautos istorinė savimonė. Yra daugybė šiuolaikinės tautos tapatybei, jos savivokai svarbių tekstų, kurių mes tiesiog neturime jėgų išversti, parengti spaudai, išleisti. Jų nesame įvedę į savo kultūrinę apyvartą, jie mums neegzistuoja. Neturime dar daug nacionalinei kultūrai reikalingų darbų: Lietuvos biografinio žodyno, Senosios lietuvių kalbos žodyno, plataus etimologinio lietuvių kalbos žodyno, mitologijos žodyno. O tokių darbų neįmanoma nuveikti priešokiais. Čia reikalingi ilgalaikiai nacionaliniai projektai, kuriuos ne vienus metus remtų valstybė.
O ką vadinate nacionalinės svarbos projektu?
Tai projektai, svarbūs mums kaip tautai, kaip kultūrinei ir politinei bendruomenei. Dabarties pasaulyje mes nebūsime savarankiški, nesusigrąžinę, neatgaivinę savo krašto kultūrinės ir politinės tradicijos, ta tradicija nesiremdami. Be išplėtotų humanitarinių mokslų nėra permąstytos, gyvos ir plėtojamos tradicijos. Šiandien į tokias sritis kaip tautosakos tyrimai nebeateina jaunų mokslininkų. Taigi gali sunykti ilgus metus kurtos akademinės mokyklos.
Pernelyg didelė buvo Norberto Vėliaus, Vaclovo Miliaus, Angelės Vyšniauskaitės, Gintaro Beresnevičiaus netektis.
Taip. Ir toji netektis bus dar didesnė, jeigu jų darbų netęs jaunoji mokslininkų karta. Deja, doktorantūra nebetraukia jaunimo. O juk tai labai svarbi lietuvybės reiškimosi ir tyrimų sritis.
Kaimynai – baltarusiai, ukrainiečiai, o ką jau kalbėti apie lenkus, būtent šiuose veiklos baruose labai daug padarė ir toliau tebedaro.
Taip, jie yra daug nuveikę, bet kai kurie dalykai iš Vilniaus gali būti pamatyti ir įvertinti skvarbiau negu į tuos pačius šaltinius žvelgiant iš Varšuvos ar Minsko. Tarptautinei mokslo bendruomenei kartais būtų didesnė nauda, jei kai kuriuos LDK tekstus atidžiau perskaitytų ir išnagrinėtų ne vien lenkų ar vokiečių tyrinėtojai, bet ir lietuviai.
Remti ilgalaikius projektus Kur čia būtų mūsų išeivijos indėlis?
Gamtos, tiksliųjų mokslų, taip pat socialinių mokslų temos gali būti nagrinėjamos bendromis didelių grupių pastangomis. Humanitarinių mokslų specifika truputį kitokia, jų atstovams tenka dirbti archyvuose, o daug jų yra užsienyje. Tyrinėtojai iš Lietuvos dabar dirba Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Austrijos, Prancūzijos, Vatikano archyvuose. Nemažai baltistų, mokančių lietuvių kalbą, dirba įvairiose pasaulio šalyse. Jau esama bendrų Lietuvos ir užsienio kalbininkų, literatų, istorikų projektų. Tačiau jų galėtų rastis daugiau ir didesnių.
Tai jau valstybės mokslo politikos ir prioritetų reikalas. Priklauso nuo to, kiek dėmesio skiriame mokslui, kultūrai.
Taip, bet humanitariniams mokslams, kaip minėjau, dar reikalinga ilgalaikė perspektyva. Čia negali vieną dieną skelbti, kad mokslo institutai bus jungiami, kam nors atiduodami, kad baltistika nėra svarbi, o kitą dieną stebėtis, kodėl nėra fundamentalių šių sričių darbų. Tik ilgalaikė perspektyva gali duoti apčiuopiamų rezultatų.
Ką galite pasakyti apie mokslines mokyklas, kad ir tų sričių, apie kurias prakalbote?
Turime stiprias baltistikos tradicijas, bet jos menksta. Nepriklausomybės metais kryptingiau buvo plėtoti LDK kultūros tyrimai, tačiau šiandien šiai sričiai dėmesio per maža. Tik nedidelė grupelė mokslininkų tiria iki šiol deramai nepažintą XIX a. kultūrą.
Visa ligšiolinė mokslo politika Lietuvoje buvo panaši į vaikišką paspirtuką, kurio judėjimas priklausė nuo kiekvieno konkretaus važiuotojo supratimo, pastangų ir mokėjimo laviruoti. Ar Jums nesusidaro įspūdis, kad būtent todėl mokslo reforma ir visa mokslo politika nuolat trūkčiojo?
Nematau svarbiausio – mokslo politikos vizijos, sudėtos iš skirtingų mokslo krypčių plėtros gairių.
Kas tą viziją turėtų parengti? Lyg ir užsiminėte, kad patys mokslininkai.
Tik kolegialiai dirbant ji galėtų rastis, vizija, kuri vestų į priekį, duotų postūmį mokslų raidai. Vizija, kuri bus tik surašyta ir atguls į stalčių, gali būti parengta ir dviejų žmonių. Bet rimtesnės gairės turėtų būti bendru darbu pagrįstos.
