MOKSLASplius.lt

Drauge kurkime Lietuvos mokslo erdvę


Ta vizija turi nuteikti žmones pozityviai, žadinti ir kviesti, o ne kelti jiems nuolatinį kaltės jausmą, tarsi jie būtų kalti dėl to, kad tokie yra, dirbo tokius, o ne kitokius darbus. Jei kalbate apie humanitariką, nereiktų pamiršti ir humanizmo, nes ir šių žodžių šaknis ta pati.


Sutinku. Tai klasikinės nuostatos.


Vis dėlto net ir klasikai kartais sunku dorotis su rūškana realybe. Tarkime, Darius Kuolys imtųsi vadovauti tokiai mokslo politikos strategijos kūrimo grupei. Tuojau kiltų reakcija: „O, ne, tik ne šita grupė gali mokslo strategiją formuoti.“ Imtųsi formuotis kita grupė, būtų lygiai ta pati reakcija, tik iš priešingos pusės. Lietuvos visuomenė pernelyg įdirgusi, politizuota, vis dar norinti suvedinėti senas sąskaitas. Deja, tas pasakytina ir apie mokslo bendriją.


Todėl reikalingas nuolat veikiantis forumas ar apskritasis stalas, kuriame būtų aptariama svarbiausia, aktualiausia vienos ar kitos mokslo srities problematika.

Šiuo atveju kalbu apie savąją sritį – lituanistiką, nes kitų sričių subtilybių tiesiog neišmanau. Tarkime, imamės atvirai aptarinėti svarbiausias dabarties lituanistikos problemas, jos trūkumus ir svarbiausius uždavinius. Lituanistai nesudaro didelės bendruomenės, galima susodinti keliolika žmonių, atstovaujančių įvairioms tyrimų institucijoms. Svarbiausia orientuotis į tuos lituanistus, kurie savo srityje yra ką nors pasiekę, yra pripažinti autoritetai. Lietuvoje yra tokių autoritetų. Su jais ir reikia kalbėtis. Žinoma, skirsis jų požiūriai, bet argumentų kalba veiksminga, visada galima sutarti.

Yra sričių, kurias mes esame apleidę. Visos, kad ir negausios, bet brandžios kultūros tautos stengiasi humanitarinių mokslų geriausius tekstus turėti gimtąja kalba. Tai svarbu ne dėl to, kad nereiktų skaityti kitomis kalbomis, bet tam, kad tautos kalba, mokslo kalba plėtotųsi, kad kalba būtų gyva, atvira, tekanti.


Tauta nusipelno geriausių humanitarikos veikalų

Savo šiandieninėje paskaitoje Jūs kaip tik ir minėjote, kad XVIII a. pabaigoje Lietuvos spaudoje jau prasiveržė į viešąją erdvę lietuviškas žodis, ligi tol Didžiojoje Lietuvoje beveik nenaudotas. Galima konstatuoti svarbaus lūžio pradžią: mūsų kalba jau ne gudų, ne rusėnų, bet lietuvių kalba.Simpoziumo dalyviai: dr. Donatas Tijūnėlis iš Čikagos, Renata Koerfer iš Belgijos ir Pietų Stokholmo universiteto Baltijos ir Rytų Europos tyrimų centro doktorantė Jūratė Stanaitytė iš Švedijos


Taip, tuo metu į lietuvių kalbą buvo pradėta versti įstatymus, lietuvių kalba pasirodė vieši valstybės dokumentai. Istorijos pamokos mums primena, kaip svarbu lietuvių kalbos neapleisti, ją nuolat plėtoti. Vienas labai svarbių kalbos plėtojimo būdų – humanitarinių veikalų vertimai. Tai suprasdamas Atviros Lietuvos fondas daug metų vykdė užsienio humanitarinių knygų vertimo programą. Lietuviškai buvo leidžiami Platono, Aristotelio, I. Kanto ir žymiausių XX a. autorių veikalai. Studentijai ir šiaip išsilavinusiems žmonėms tai buvo labai svarbi leidinių serija. Deja, Fondas uždarytas, programa baigta. Ar kas nors užpildė tą atsivėrusią spragą? Juk ne.

Pasaulyje šiuolaikiniai humanitarikos tekstai nuolat verčiami į gimtąsias kalbas. Tai daro lenkai, vokiečiai, italai, prancūzai. Mes, deja, nespėjame. Jei nebėra privačių iniciatyvų, tokiais darbais turėtų pasirūpinti valstybė. Galėtų būti valstybinė programa, remianti geriausius, svarbiausius humanitarikos vertimus.


Galima apgailestauti, kad valstybė nepadaro to ir ano, bet būkime garbingi: Lietuvos intelektualų indėlis į tai, kad tas knygas lietuviškai skaitytų mūsų skaitytojas, šiandien nėra pakankamas. Prisiminkime lietuviškos knygos klasikus: jie savo veikalus dedikuodavo krašto didžiūnams pagal įprastą tiems laikams etiketą, bet mintyje visados turėdavo skaitytojus – krašto mažutėlius, kuriems juk ir būdavo skirtos tos knygos.


Ne viskas nuo intelektualų priklauso. Jie imtųsi prasmingų darbų, jei būtų tokių darbų užsakovų. Deja, dabar imasi mažiau prasmingų, nes stengiasi sudurti galą su galu.


Galėtų inicijuoti svarbiausių veikalų vertimus į lietuvių kalbą, jų leidybą, o jeigu to negali padaryti, nėra sąlygų, tai kelti triukšmą. Valdžia paprastai kad ir kurčia, bet triukšmą išgirsta. Politikams visi tie dalykai, apie kuriuos kalbame, gal nėra pirmaeiliai, bet ir jie nenori atrodyti visiški dvasios vargetos.


Žmonės, nuo kurių šiandien priklauso Lietuvos valstybės politika, kultūros ir mokslo plėtra, vis dėlto turėtų matyti Lietuvos kultūros ir intelektualinio gyvenimo visumą. Suprantu, kad vienas ar kitas konkretus žmogus negali aprėpti visko. Ir Atviros Lietuvos fondo darbuotojai negalėjo visko aprėpti. Bet šiame fonde dirbo jaunas intelektualas Darius Čuplinskas, kuris konsultuodavosi su leidyklomis, Lietuvos mokslininkais, su Vytautu Kavoliu, Aleksandru Štromu, Tomu Venclova, daugeliu užsienio profesorių. Iš tų konsultacijų ir patarimų lentynose atsirado verstų knygų.


Vadinasi, veikimo modelis buvo išdirbtas ir lieka jį pritaikyti ateities darbuose?


Žinoma, taip galima dirbti toliau su savo intelektualais, pasaulyje gyvenančiais tautiečiais, įsiklausant, ką jie pirmiausia pasiūlytų turėti mūsų gimnazistams, studentams nuolat rūpinantis, kad mūsų humanitarinė kalba plėtotųsi.


Moksle reikia ir generolų, ir eilinių

Jūsų pranešimas Simpoziume buvo labai gilus ir puikus, bet štai kad ir šios dabar aptariamos mintys jame nenuskambėjo. O juk buvo puiki galimybė jas aptarti diskusijose tarp Lietuvos ir Amerikos lietuvių intelektualų. Suprantu, ir Jūsų pranešimo tema buvo kita, visko neaprėpsi. Tačiau pabaigai apibendrinkime: juk mintys, kurios gimsta Simpoziumo metu, nebūtinai turi būti įgyvendinamos nedelsiant, t. y. Simpoziumui nesibaigus. Tačiau iki XV Simpoziumo Lietuvoje naują žingsnį juk galima žengti. Štai Amerikos lietuviai mėgino kurti akademinę bendruomenę, savaip gal net unikalią mokslo ir kūrybos žmones vienijančią bendruomenę. Šių Simpoziumų gyvybingumas mus skatina mąstyti, ko mes Lietuvoje gal nepadarėme ir nedarome. Ar apskritai Lietuvoje šiandien turime akademinę bendruomenę? Akivaizdus diskusijų objektas. Jeigu sutartume, kad akademinė bendruomenė, tegul ir su išlygomis Lietuvoje egzistuoja, tai ar ji atlieka jungiamąją funkciją, o gal veikiau skaldomąją, geriausiu atveju užsiima tam tikrų grupuočių interesų atstovavimu? Vadinasi, neatlieka akademinei bendruomenei būdingos misijos, nebent tik funkciją. Jeigu taip, tai visiškai suprantama, kodėl ji ne palaiko, bet priešinasi pokyčiams, kartais tarsi nesiekia kūrybiškai ir adekvačiai reaguoti į gyvenimo iššūkius.


Lietuvos moksle yra labai kūrybingų ir išties puikių žmonių. Labai svarbu, kad jie gautų materialinę ir moralinę paramą savo darbams. Ką reiškia parengti mokslininką? Tai ilgas ir didelis darbas. Mes turime gerbti savo talentus. Nesame gausi tauta, todėl gabius žmones privalome vertinti. Žmonės, kurie sugeba dirbti mokslininko darbą, turi už tą darbą gauti ir deramą atlygį. Suprantu, kad moksle ne visi lygūs. Yra žmonių, kurie nelabai sugeba, kuriems nesiseka. Bet gal jie gali pasireikšti kolektyviniuose darbuose, tad ten ir turėtų būti jų sugebėjimai panaudoti. Moksle reikia ir generolų, ir eilinių. Bet saviems „generolams“ reikėtų teikti rimtesnę paramą. Kad ir amžinąjį atilsį Vytautas Kubilius – kiek jis lituanistikos baruose padarė vienas! Tokias asmenybes, jų darbus turime svariau remti.

Ir dar vienas labai svarbus dalykas. Mes turėtume savo mokslinę bendruomenę – ne prievartaudami, bet remdami – skatinti kuo labiau atsiverti pasauliui. Kita vertus, lietuvis mokslininkas pasaulyje gali ir turėtų prisijungti prie bendro Lietuvos mokslo projekto.


Prie bendro Lietuvos mokslo labo. Tada kiekvienas lietuvis mokslininkas, gyvenantis Tasmanijoje, Amerikoje, Rusijoje ar Lenkijoje, jau nekalbant apie dirbančius Lietuvoje, bus mums reikalingas, vertingas ir nepaprastai svarbus, bet juk tai ir turėtų būti esminė Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų idėja.


Labai įvairiais būdais prie to bendro Lietuvoje projekto galima prisijungti. Geriausias pavyzdys – profesorius Algis Mickūnas. Jis profesoriauja arabų kraštuose ir Lotynų Amerikoje, bet visada randa būdų, ką įdomaus pasiūlyti Lietuvai. Siūlo savo knygų vertimus, skaito paskaitas Lietuvos universitetuose, prisideda prie jaunų daktarų rengimo.


Prof. Algis Mickūnas mums rodo, kaip reikia bendrauti su skirtingų kultūrų, religinių įsitikinimų, istorinių patirčių žmonėmis, o tai neįkainojama vertybė.


Taip pat ir amžiną atilsį prof. Vytautas Kavolis. Jis dirbo keliuose universitetuose, siūlydavo sprendimus mokslo politikai, kritikuodavo prastus sprendimus, patardavo privačiai, rodė asmeninį atviro akademiko pavyzdį. Jam labai rūpėjo jaunoji karta, jai auginti skyrė daug laiko.

Man atrodo, lietuviams labai svarbu jausti tautinį ir akademinį solidarumą. Mes turime auginti stiprią, kūrybingą jaunąją kartą, sudaryti jai reikiamas sąlygas.


Jaunieji padarys tai, ko mes nepadarėme, o jeigu nepadarys, tai perniek nueis mūsų kartos darytieji darbai, nes paprasčiausiai nebus, kas juos vertina.


Turime gabių, talentingų jaunų žmonių. Kad ir jaunųjų istorikų karta, kuria Lietuva išties gali didžiuotis.


Svarbu geranoriškai kritiška aplinka

Kartais ta karta taip ir lieka bendra masė, neišsiskiria asmenybės. Nežinau, kodėl taip yra. Gal reikia tam tikro laiko norint joms išskirti: akumuliuotis tiek jauniems istorikams, tiek ir visuomenėje akumuliuoti tų asmenybių vertinimą.


Svarbu tuos žmones pamatyti, remti, padėti jiems. Reikia jiems sudaryti ir geranoriškai kritišką aplinką. Labai svarbu, kad jie gautų kompetentingos mokslinės kritikos.


Kad taptų plačiau žinomi, jų darbai pamėgti, laukiami, norimi.


Būtent ta kryptimi ir reikia veikti. Lietuvos akademinė bendruomenė turi stiprėti, atrasti ne servilistinį, bet partnerystės ryšį su valstybe, su šalies politine bendrija ir aktyviai prisidėti prie Lietuvos valstybės ir tautos kūrimo.


Gal veikimas šia kryptimi ir mūsų politikams padėtų pajausti savo svarbą, reikšmingumą, ne atskirtį tautoje, bet vieningumą su savo tauta.


Kito vaidmens politikai ir neturi – tik visomis išgalėmis tarnauti tai savo politinei bendruomenei, savo tautai. O akademikai, dirbdami savo darbą, taip pat turi matyti bendrą tautos projektą.


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas



Nuotraukose: 

Pilietinės visuomenės instituto direktorius dr. Darius Kuolys ir Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Zigmas Lydeka XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume Čikagoje
 
Simpoziumo dalyviai iš Lietuvos Šiaurės vakarų universitete (Northwestern University, Chicago IL); priešakyje Milda Matulaitytė-Feldhausen iš Friburgo (Šveicarija)
 
Simpoziumo dalyviai: dr. Donatas Tijūnėlis iš Čikagos, Renata Koerfer iš Belgijos ir Pietų Stokholmo universiteto Baltijos ir Rytų Europos tyrimų centro doktorantė Jūratė Stanaitytė iš Švedijos