Apie „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ devintąjį tomą

Devintasis tomas išore nė kiek nesiskiria nuo ankstesnių tomų. Žvelgdamas į puslapius ir juose esamą tekstą, greitai pastebėjau, kad naujasis tomas nesiskiria ir savo vidumi: matyti nemažai dalykų, kuriuos peikiau jau anksčiau.

Pirmiausia atkreipiau dėmesį, kas rašo tome spausdinamus straipsnius. Dažnai matyti, kad nėra straipsnio autoriaus, ir ne visai trumpo rašinio. Bet pasitaiko ir kelių eilučių rašinių, po kuriais išspausdinta ir autoriaus pavardė. Manyčiau, kad laikas pagaliau atsisakyti šio įpročio. Po visais rašiniais turi būti ir autoriaus pavardė.

Antra, jau anksčiau aiškiai pasakiau, jog manęs visai netenkina tai, kad VLE yra labai mažai rašinių, kuriuose pasakojama apie Lietuvos tremtinių gyvenvietes Sibire ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos vietovėse. Ir devintajame tome yra tik devyni straipsniai apie tokias vietas, kurių septynis pasirašė Aldona Juodvalkytė-Suščenkienė, o du – Bronius Zlatkus, nors A. Juodvalkytės parengtoje knygoje Tremties kalinimo vietos aptartos net 47 tokios vietos, atitinkančios devintojo tomo raidyną. Kodėl VLE leidėjams bei vyriausiesiems redaktoriams taip neįdomios Lietuvos gyventojų vietos Komijoje, Sibire, Altajuje, Kazachijoje, Jakutijoje?..

Greitai užkliuvo ir Imanuelis Kantas. 41 p. parašyta: „Kantas Imanuelis, žr. I. Kant“. Atsiverčiu septintojo tomo 753 p. ir pamatau, kad čia tarp žodžių įkaltis ir įkapės tiktų vieta ir I. Kant. Kur ieškoti I. Kanto? Vėl imu devintąjį tomą ir pagaliau randu, kad straipsnis I. Kant pradedamas 338 p. Teksto beveik du puslapiai: o straipsnio autorė – Nerija Putinaitė. Pažįstu straipsnio autorę, esu vieną kitą jos rašinį skaitęs ir net girdėjęs jos paskaitų, todėl nenustebau, kad enciklopedijoje būtent ji rašo apie I. Kantą, ir tą straipsnį atidžiai perskaičiau. Bet jis man nesuteikė malonumo, nes apie Kantą esu ir anksčiau skaitęs tokių teiginių, kurių šiame straipsnyje nėra. Mane nustebino jau pirmas šio straipsnio sakinys: „1724 04 22 Karaliaučius – 1804 02 12 ten pat“. Joks lietuvis, minėdamas gimimo vietą, neištars jos vardininku. O enciklopedijoje taip daroma. Matyt, tai enciklopedijos redaktorių sistema, nes ir kiek aukščiau toje pačioje skiltyje pasakyta: „Kant Herrmann (Hermanas Kantas) 1926 06 14 Hamburgas“. Visuose VLE tomuose žmonių gimimo ir mirties datos rašomos vardininko linksniu. Kažin ar taip netaisyklingai tarti bei rašyti gimimo bei mirties dienas vardininku nusprendė profesorius Zigmas Zinkevičius – Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto tarybos pirmininkas, ar lietuvių kalbos gramatikos taisykles žaloja patys redaktoriai bei autoriai, kurių VLE dirba beveik tūkstantis?

Skaitydamas autorės N. Putinaitės rašinį toliau, taip ir panorau paklausti, kodėl ji, rašydama Kanto aptarimą, visai nieko neužsimena, ką apie I. Kantą dar 1965 m. Problemų pirmame numeryje rašė Bronius Genzelis straipsnyje Imanuelis Kantas ir lietuviai nuo Mažvydo iki Vydūno ir Kristina Rickevičiūtė straipsnyje I. Kanto požiūris į lietuvių kalbą ir kultūrą. Teko skaityti, esą I. Kantas gimęs Šilutėje... Juk tikriausiai lietuviams turėtų būti svarbu žinoti, kad dar XVIII a. pabaigoje I. Kantas parašė laišką Draugui lietuviui ir šis laiškas buvo išspausdintas 1800 m. išleistame Kristijono Gotlibo Milkaus Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyne?

Devintojo tomo 52–53 p. istorikas Vytautas Merkys rašo apie istoriką Juozą Jurginį. Straipsnis nuoseklus, išsamus, paminėtos ir visos jo knygos bei pareigos. Tik aš prisiminiau, jog viename savo neilgame straipsnyje J. Jurginis rašė, kad esančios tik keturios mokslo šakos: biologija, istorija, kalbotyra ir matematika. Enciklopedijos rašo ne tik apie mokslo šakas, bet ir apie kitas su mokslais susijusias tikrovės šakas bei konkrečius žmones, vietoves, daiktus, augalus, gyvūnus ir t. t.

Visuotinė lietuvių enciklopedija neretai skriaudžia lietuvius, juos paminėdama labai trumpai, o kartais ir visai neminėdama. Štai ir devintojo tomo 543 p. Rimutė Rimantienė pasakoja apie Kašėtų gyvenvietes, akmens amžiaus stovyklų ir gyvenviečių grupę Varėnos rajono teritorijoje prie Kašėtų kaimo. Tai svarbus ir įdomus rašinys. Šis Kašėtų kaimas yra Kaniavos apylinkėje, o kitas Kašėtų kaimas yra Marcinkonių apylinkėje. Nežinia kodėl enciklopedijoje nepaminėtas ir antras Kašėtų kaimas.

Bet daug įdomiau, kad Lietuvoje yra ir labai daug gyventojų, kurių pavardė – Kašėta. Net 45 šeimos prieš Antrąjį pasaulio karą gyveno Dzūkijoje ir viena šeima – Vilkaviškio rajone. Kodėl šias Kašėtų šeimas taip neįprastai pamėgo okupantai? 1940–1941 m. jie nepalietė nė vienos šeimos ar net žmogaus Kašėtos pavarde, o 1944–1947 m. daugiau kaip 50 Kašėtų – vyrų, moterų ir vaikų arba žuvo, arba buvo išvežti į Sibirus. Tikriausiai antra tiek ar gal ir dar daugiau žuvo arba buvo išvežti 1948–1953 metais.

Bet Kašėtų liko ir Lietuvoje. Štai vienas jų ainis – Algis Kašėta, gimęs 1962 m. gruodžio 20 d. Varėnos rajone, Mergežerio kaime, 1991 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos fakultetą, penketą metų dirbo Varėnos ir Alytaus rajonuose Kultūros paveldo ir vertybių apsaugos departamento inspektoriumi, o 1996 m. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir tas pareigas Seime eina jau trečią kadenciją, dirba atsakingą darbą – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete eina pirmininko pavaduotojo pareigas.

Kodėl Algis Kašėta nė žodžiu nepaminėtas VLE devintajame tome? Juk jis ne tik atsakingas Seimo narys, bet ir plunksnos graužikas. Jis taip pat yra knygų Laisvės kovų archyvas (1992–1996 m.), Partizaninis karas Lietuvoje 1944–1953 metais, dokumentų rinkinių Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD–MGB dokumentuose 1944–1953 metais bendraautoris. Tokiuose dokumentiniuose veikaluose tiek daug medžiagos, kad reikia kelių autorių. Jis taip pat parengė spaudai partizano Liongino Baliukevičiaus Partizano Dzūko Dienoraštį, kuris išleistas 2002 m. (leidimas pakartotas 2006 m.), kai jis Seimo nariu dirbo jau šeštus metus. Ir darbas Seime, ir darbas rengiant knygas rodo, kad A. Kašėta nepagrįstai užmirštas Visuotinės lietuvių enciklopedijos rengėjų.

Vartydamas enciklopedijos tomus, septintojo tomo 118 p. užtikau ir kitą Lietuvos Seimo narį Petrą Gražulį. Čia straipsnelis ne tik apie jį, bet ir apie du jo brolius kunigus Antaną ir Juozą. Tik kaip atsitiko, kad Antanas ir Juozas gimė ir augo Mankūnų kaime, o Petras – Minkūnų kaime? Kodėl nepaminėtas trečias brolis kunigas Kazimieras Gražulis, kuris ilgokai darbavosi Jurbarko parapijos klebonu ir Jurbarko dekanato dekanu, o nuo 2003 m. gyvena ir eina kunigo pareigas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ročesteryje? Dar keisčiau, kad visai nepaminėtas minimų keturių brolių Gražulių tėvas Antanas Gražulis? Juk jis buvo agronomas ir 15 metų ėjo savo krašto kolūkio pirmininko pareigas. Ir tokio kolūkio, kuris greitai pasidarė geriausiu kolūkiu Alytaus rajone, gal ir visoje Dzūkijoje ar net visoje Lietuvoje. O iš kolūkio pirmininko pareigų po 15 metų buvo atleistas tik todėl, kad nebuvo komunistų partijos narys, nes buvo religingas katalikas ir kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią su visais vaikais, kurių trys išsimokslino kunigais, dvi dukterys, baigusios vidurinę mokyklą, nuėjo į vienuolyną, o ir visi kiti vaikai augo katalikai ir lietuviai tėvynės mylėtojai? Alytaus švietimo darbuotoja Elvyra Briliūtė-Aleknavičienė apie Antaną Gražulį parašė ir knygą Gyvybės lopšys, išleistą 2000 m. (312 p.).

Vartydamas enciklopediją, domėjausi ir įvairiomis Lietuvos vietomis. Tų vietovių daug, vienos mažesnės, kitos – gana didelės, bet kiekviena vietovė turi ir savo praeitį bei dabartį. Kaimai minimi visuose enciklopedijos tomuose. Bet Lietuvoje nuo seniausių laikų, matyt, buvo ir vienkiemių. Ir aš esu gimęs Pašlynio vienkiemyje, kuris iki 1930 m. buvo dvarininko Kazimiero Jančiauskio, gyvenusio Viduklės valsčiaus Blinstrubiškių dvare, nuosavybė. Artimiausias didelis – kelios dešimtys sodybų – kaimas buvo Aukštašlynis, kuris dar caro laikais buvo išsisklaidęs į vienkiemius.

Devintajame tome radau ir gana ilgą straipsnį apie kaimą apskritai. 133–134 p. apie kaimą nuo seniausių laikų iki šiandienos rašo Antanas Trakymas ir Stasys Vaitekūnas. Rašoma: „Vidurinėje Europoje kaimiškų gyvenviečių buvo jau keltų, romėnų, germanų laikais“. Lietuvoje kaimo gyvenviečių pirmtakais kartais laikomos pirmosios nuolatinės gyvenvietės, atsiradusios neolito laikotarpiu gyventojams pradėjus šiek tiek plačiau verstis gyvulininkyste ir žemdirbyste, šioms tampant vis svarbesniais verslais“ (XIX t. 133 p.).

Atsiverčiau ir Tarybų Lietuvos enciklopedijos, išleistos 1986 m., antrąjį tomą. Ir ten 172–174 p. apie kaimą rašo tas pats Antanas Trakymas. Tik dar išsamiau: panaši rašinio apimtis, turinys beveik tas pats, tik sovietų metais enciklopedijoje pateiktos dar ir trys kaimo bendro vaizdo nuotraukos.

A. Trakymo pavardė mane sudomino ir todėl, kad 1966 m., kai aš Vilniaus universitete studijavau lietuvių kalbą bei literatūrą, jis vienos sesijos metu mūsų kursui skaitė dalį lietuvių literatūros istorijos kurso. Tada literatūra, o dabar jau ir istorija...

Istorija, pasak Jurginio, yra mokslas, o literatūra – dar ne mokslas, tik literatūros istorija taip pat yra istorijos mokslo šaka. Todėl grįžtu prie istorijos.

Nuo mano gimtojo Pašlynio vienkiemio artimiausias bažnytkaimis buvo ir tebėra Kalnujai. Jie minimi ir Tarybų Lietuvos enciklopedijoje, antrajame tome, 188 p., ir VLE devintajame tome, 226 p. Perskaitęs pamačiau, kad anoji enciklopedija išsamesnė už dabartinę, nes ankstesnėje rašoma, kad Kalnujuose gimė ir kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša. Dar palyginau ir su Bostono lietuvių enciklopedija. Ten apie Kalnujus taip pat išsamiau parašyta.

(O aš Kalnujus atsimenu nuo 1915 metų nakties iš balandžio 27-osios į 28-ąją, kada Kalnujai degė. Tą naktį aš buvau tik šešių savaičių amžiaus. Mano tėvas, per medžių viršūnes pamatęs liepsnas, išbėgo į kiemą, paskui jį, sugriebusi mane į glėbį, taip pat išbėgo ir mano mama. Visi ilgai stebėjome virš medžių viršūnių kylančias liepsnas, virstančias į raudonomis atšvaistėmis šviečiančius dūmų debesis... Kai jau paaugau ir lankydavome Kalnujų bažnyčią, tėvai ne kartą pasakojo apie tada sudegusius Kalnujus ir džiaugėsi, kad jie atsikuria.

Prabėgo devyniasdešimt metų. Sapne pamačiau virš medžių kylančias liepsnas, rausvus dar aukščiau plaukiančius debesis. Pabudęs pagalvojau, kad sapne mačiau 1915 m. balandį degančius Kalnujus...)

Bet nemalonu kas kita. Kalnujai, nors juose 2001 m. gyveno 452 žmonės, pavadinti kaimu, o Gelvonai, kuriuose 2004 m. gyveno tik 380 gyventojų, pavadint miesteliu (VI t., 518 p.). Žinoma, nemalonu tai, kad jau septynioliktus metus gyvuojančioje Lietuvoje Visuotinės lietuvių enciklopedijos redaktoriai vis dar kaip sovietiniais laikais bijo žodžio bažnytkaimis.

Nuotraukoje: Darbštumu ir visuomeniškumu stebinantis Viktoras Alekna savo darbo aplinkoje