Neša dainą – kaip vėliavą (2)

R. Ražukas priminė, kad Ryga turėjo didelę trauką lietuviams, ir tada, kai Latvija ir Lietuva buvo carinės Rusijos priklausomybėje. Mat Ryga visuomet buvo daug didesnis ekonomikos ir kultūros traukos centras, negu kad reikėjo vien Latvijos teritorijai. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rygoje gyveno 35 tūkst. lietuvių (7 proc. miesto gyventojų). Laikotarpis tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų buvo bene palankiausias reikštis Latvijos lietuviams. 1923 m. Rygoje veikė lietuviška gimnazija, šešios pradinės ir pagrindinės lietuviškos mokyklos, daug įvairių draugijų. Latvijos lietuvių sąjunga koordinavo lietuvių veiklą Latvijoje. Šis pavyzdys paskatino lietuvių veiklą atkurti Latvijoje 1988 metais. Tą siekį skatino ir prieškariu lietuvišką gimnaziją baigę lietuviai.

Dar 1968 m. buvo mėginama atkurti Latvijos lietuvių kultūros draugiją Rūta, bet ji buvo išvaikyta, veiklos tęsti neleista. Buvo organizuojami įvairūs kultūros renginiai, kurie kartais virsdavo masiniais lietuvių susirinkimais po spektaklio ar koncerto, kaip tai buvo įvykę 1985 m. – tuomet susirinko 600 lietuvių. Valdžia tą veiklą sekė, neleido įregistruoti lietuvių kultūros draugijos. Vis dėlto ištisus 50 metų toks siekis išliko.

Draugija, svarbi pažangių jėgų judėjimui

Tokia galimybė atsirado tik 1988 m. rudenį, kai visoje Sovietų Sąjungoje buvos atleisti įvairių draudimų varžtai. Kai susirinko iniciatyvinė grupė, siekusi atkurti Latvijos lietuvių kultūros draugiją, jau buvo pradėjęs steigtis Latvijos Liaudies frontas. R. Ražukas atsinešė Birutės Panderės ranka rašytus pirmuosius protokolus. Jeigu ne tie protokolai, netiltų ginčai, kas buvo tie pirmieji tos draugijos gaivintojai, ir ką jie yra nuveikę. Tai tarsi naujos epochos alsavimas: žmonės jau nebebijojo susiburti, sudaryti iniciatyvinės grupės sąrašus ir pasirašyti. Tai vyko 1988 m. spalio ir lapkričio mėn., dar buvo sunku nuspėti, kas laukia kiekvieno pasirašiusiojo. Bet žmonės jau buvo pasiryžę eiti toliau.

Rygoje 1988 m. lapkričio 27 d. daugiau kaip 600 lietuvių susirinko atkurti savo draugiją. Viskas tvarkingai užprotokoluota Stepono Grigaliūno ranka, pirmininkavo Romualdas Ražukas. Susirinkimo metu perskaityta rezoliucija dėl draugijos atkūrimo, paskelbta ir priimta draugijos veiklos programa, išrinkta valdyba ir revizijos komisija. Išrinkti delegatai į Latvijos tautų forumą. Priimti draugijos įstatai. Kilo diskusija, kaip pavadinti atkuriamą draugiją. Daugelis siūlė Rūta, bet galiausiai apsispręsta vadinti Latvijos lietuvių kultūros draugija.

Minint draugijos atkūrimo 20-metį pirmasis jos pirmininkas R. Ražukas perskaitė draugijos atgimimo iniciatorių sąrašą, pripažindamas, kad šį sąrašą būtina plėsti, nes dėl įvairių priežasčių ne visi pateko į tą sąrašą. Jis buvo įteiktas Latvijos lietuvių vidurinės mokyklos Rygoje mokiniams, kad saugotų mokyklos muziejuje kaip ypatingos svarbos dokumentą. Latvijos lietuvių atgimimo reiškinys, pasak R. Ražuko, ligi šiol nebuvo reikiamai atpažintas, įvardytas ir suprastas. Tai unikalus reiškinys, davęs daug stiprybės ir jėgų visam Latvijos pažangių jėgų judėjimui. Po lietuvių draugijos įsteigimo tą patį 1988 m. lapkričio mėn. buvo įkurta Latvijos nacionalinių kultūros draugijų asociacija, jos atsakinguoju sekretoriumi buvo išrinktas R. Ražukas, o pirmininku – Krymo totorius Refatas Čubarovas, pavaduotoja – Ita Kozakeviča. Ši trijulė vadovavo Latvijai lojalių kitataučių judėjimui.

Komunistinė ideologija jau buvo išsikvėpusi

1988 m. gruodžio 3 d. įvyko Latvijos tautų forumas – labai svarbus įvykis, vertinant ne tik iš ano meto, bet ir iš šiandienos perspektyvų. Anatolijus Gorbunovas, kuris tuo metu buvo Latvijos KP sekretorius ideologijos reikalams, mėgino perestrojkos dvasia sutelkti visų Latvijos tautinių mažumų atstovus, juos sutaikyti ir taip sustiprinti Latvijos komunistų partijos vaidmenį. Tačiau įvyko kitaip. Kai 16 draugijų, atstovavusių didžiausioms Sovietų Sąjungoje įkalintoms tautoms, atstovai lipo į tribūną ir dėstė apie visas tų tautų patirtas skriaudas, tremtis, kančias, genocidą ir priverstines emigracijas, klojo vieną po kito komunistinio režimo nusikaltimus, Anatolijaus Gorbunovo galva linko vis žemiau ir žemiau. Jis suprato, kad jo pasiūlymas nebus palaikytas.

Atėjo niūrusis 1990 m. rudens ir 1991 m. laikotarpis, pareikalavęs didžiulės ištvermės iš visų patriotiškai nusiteikusių Latvijos žmonių. Latvijos lietuvių kultūros draugijoje susibūrė Liaudies Fronto rėmimo grupė – per 40 aktyvių narių, iš jų R. Ražukas išskyrė Rimvydą Kazlauską ir Juozą Kružiką. Tai jie mitingavo, piketavo ir kitus drąsino, su lietuviškomis trispalvėmis ėjo į kone visus Latvijos Liaudies Fronto renginius.

Latvijos lietuvių kultūros draugija labai aktyviai palaikė Lietuvą jai sunkią valandą, kai 1991 m. sausio 13-ąją sovietų desantininkai ir omonininkai nevengdami kruvinų aukų užėmė Lietuvos radiją ir televiziją, kitus svarbius Lietuvos valstybės objektus. Per Rygos radiją į Lietuvą buvo pradėtos transliuoti lietuviškos laidos. Šią veiklą organizavo, kartu su latviais rengė Jūratė Šidlauskienė ir Sigita Kozlovska. Dieną ir naktį 1991 m. sausio mėn. buvo transliuojamos tos laidos. Ko gero, išties lietuviškojo atgimimo Latvijoje aukščiausio ir dramatiškiausio pakilimo laikotarpis – lieka pritarti R. Ražukui. Tai mūsų tautų solidarumo gražiausias įrodymas, parama Lietuvos atgimimui ir sąjūdžiui.

Lietuviškų mokyklų kūrimas

Kitas labai svarbus draugijos darbų baras – lietuviškų mokyklų Latvijoje organizavimas. Pradėta nuo sekmadieninių mokyklų. Iš Kauno atvažiuodavo mokytoja Marė Kvosčiauskienė, mokė lietuvių vaikus. Padėtis pasikeitė į gera, kai Aldona Treja su Biruta Flandere ėmėsi kurti lietuvišką mokyklą. R. Ražukas įsitikinęs, kad pasiektas prieškario lygis: tarpukariu buvo 600 lietuvių mokinių šešiose lietuviškose mokyklose, gimnazijoje – apie 80. Dabar vien Rygos vidurinėje lietuvių mokykloje – apie 300 mokinių. Ir tai džiugina. R. Ražukas asmeniškai patyrė, kad tie jauni žmonės iš lietuviškų mokyklų ir toliau lieka su lietuviais. Tai didžiulis indėlis į Latvijos lietuvių saviraišką, jų kultūrinį gyvenimą.

Lietuvių ir latvių tautų draugystė sutvirtinta bendra istorine patirtimi, kartu eita į nepriklausomybę, mokytasi vieniems iš kitų. Daug kas mus sieja, taip pat ir tas pats baltiškas kraujas. R. Ražukas prisiminė puikų latvių rašytoją, kultūros darbuotoją Jokūbą Jančevskį. Jo kūrinių herojai atėję iš Zemgalos – Žiemgalos, Lietuvos ir Latvijos paribio ties Bauske. Lygindamas lietuvius ir latvius rašytojas klausė: „Ar žinote, kuo skiriasi lietuvių elgeta nuo latvių elgetos? Ogi tuo, kad latvių elgeta eina į Šiaulius, o lietuvių elgeta – iš Šiaulių.“ Štai ir visas skirtumas, ir to nereikėtų pamiršti.

Kai kurie Latvijos lietuvių kultūros draugijos iniciatyvinės grupės nariai buvo apdovanoti Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės garbės ženklu „Už nuopelnus“ ir garbės raštais. Juos įteikė Lietuvos ambasadorius Antanas Valionis. Garbės aukso ženklu „Už nuopelnus“ apdovanotas Romualdas Ražukas. Jis prisiminė tuos draugijos narius, kurie atgulė amžinojo poilsio ir be kurių pastangų nežinia kaip būtų susiklostęs draugijos likimas. R. Ražukas kvietė nepamiršti jų atminimo – jie buvo pagerbti tylos minute.

Toliau savo meną demonstravo Rygos vidurinės lietuvių mokyklos mokiniai ir Latvijos lietuvių ansamblio Bijūnas saviveiklininkai. Lietuvių ir latvių dainas kartu atliko Lietuvos ir Latvijos mokslų akademijų chorai. Bendra daina sujungė tą vakarą lietuvių ir latvių širdis.

Gediminas Zemlickas