Salomėja Nėris: potvynių ir atoslūgių nešama (2)
Pradžia Nr. 3
Gali atrodyti, kad Viktoras Alekna (1915–2008) buvo moralistas – taip iš pradžių atrodė ir jo pašnekovui, šių eilučių autoriui. Bendraujant ilgėliau, ne vienus metus, ši nuomonė keitėsi. Viktoras Alekna daug metų dirbo mokytoju: pieš Antrąjį pasaulinį karą Raseinių lietuvių ir žydų gimnazijose, grįžęs iš Vorkutos pokariu – Širvintų rajono kaimo mokyklose. Vargu ar galėjo panaudoti visą savo žinių bagažą mokydamas kaimo vaikus. Gal todėl daug rašė į rajoninius ir respublikinius laikraščius, pasirašinėdamas, žinoma, slapyvardžiais, kurių susirinko apie 60. Iš Viktoro Aleknos lūpų neteko išgirsti, kad jis gyvena laikydamasis Dešimties Dievo įsakymų, kaip kad mėgsta deklaruoti kai kurie šiandienos politikai ir juokdariai, bet kad jo gyvenimo nuostatos buvo griežtos – pirmiausia sau pačiam – abejoti neteko. Buvo ateitininkas (reikalui esant, pabrėždavo ir kirčio vietą ateitininkas), liko ištikimas ateitininkijos idealams ir iš šių pozicijų vertino daugelį gyvenimo reiškinių. Šiais principais vadovavosi vertindamas ir praeities įvykius, žmones, taip pat tarpukario laikų. Tai buvo Viktoro Aleknos atskirties sistema, gal net savotiška takoskyra, dalijanti jo pasaulį į dvi tokias skirtingas dalis. Krėvės prieglobstyje Nepašykštėjote kritikos žodžių Salomėjai Nėriai kaip vertėjai. Gal geriau už vertimus vertinate Salomėjos surašytas „Mūsų pasakas“?
Kad atsirado Nėries pasakos, turime būti dėkingi Vincui Mickevičiui-Krėvei. Pasukusi su Trečiuoju frontu Salomėja atsidūrė praktiškai „ant ledo“, neturėjo pragyvenimo šaltinio. Krėvė savo vadovaujamame Tautosakos archyve Salomėjai davė rinkti duomenis. Krėvės dėka šiame archyve Salomėja galėjo pasinaudoti užrašytomis lietuvių liaudies pasakomis, kurioms Nėris suteikė savitą literatūrinę formą. Tos pasakos buvo išspausdintos Nėries rinkinyje Mūsų pasakos.
Kitos tokios patogios akimirkos gali ir nebūti, todėl paklausiu: ką manote apie Krėvės pažiūras? Gal tiksliau būtų paklausti: aptariamojo meto pažiūras, kai jam teko bendrauti su Salomėja Nėrimi?
Tos pažiūros labai kito, bangavo. Ir taip buvo iki pat mirties. Kai 1920 m. Krėvė grįžo į Lietuvą iš Azerbaidžano, jis buvo vienas iš aktyviausių Lietuvos valstybės veikėjų. Kai 1920, 1922 m. reikėjo kelti kandidato į Lietuvos prezidentus kandidatūrą, Krėvė buvo vienas iš kandidatų. Dvi kadencijas (1922–1924) buvo išrinktas Lietuvos Šaulių sąjungos pirmininku, buvo vienas svarbiausių Klaipėdos sugrąžinimo Lietuvai akcijos 1923 m. vadovų. Prieš tai vyko į Vokietiją, ten derėjosi su kariuomenės vadu Hansu fon Sektu dėl ginklų ir šaudmenų įsigijimo. Lietuvos vyriausybė ne tik nedavė pinigų ginklams pirkti, bet ir atsiribojo nuo sukilimo idėjos įgyvendinimo. Krašto apsaugos ministerija taip pat atsisakė pirkti ginklus. V. Krėvei nieko kito neliko kaip prisiimti visą atsakomybę ir toliau tęsti organizacinius sukilimo darbus. Krėvė nuėjo pas kunigą Juozą Vailokaitį, banko savininką, ir paprašė pinigų. Šis davė. Už juos iš Vokietijos 1922 m. buvo atvežtas reikiamas kiekis ginklų. Kaip žinome, 1923 m. sausio 15 d. iš Klaipėdos buvo išvyta Prancūzijos kariuomenė, kuri ten buvo įvesta 1919 m. po Versalio sutarties pasirašymo.
1924 m. steigėsi Tautininkų sąjunga, ir Krėvė buvo išrinktas jos pirmininku. Tačiau po 1926 m. perversmo Lietuvos prezidentu tapo Antanas Smetona, ir jis atsiribojo nuo Krėvės. Iš pradžių Smetona kaip Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojas buvo pavaldus Krėvei kaip dekanui (1925–1937). Augustinas Voldemaras taip pat buvo profesorius, bet nuėjo su Smetona ir tapo ministru pirmininku. O Krėvė pasirodė esąs labiau tinkamas dirbti akademinį darbą universitete.
Nepamirškime, kad vyriausybės narius ir net patį prezidentą turėjo tvirtinti Seimas. A. Smetoną prezidentu patvirtino krikščionys demokratai, sudarę daugumą Seime.
Lietuviškoms pasakoms ne visada sekėsi Ką gi, galime grįžti prie Salomėjos rinkinio „Mūsų pasakos“, kurio atsiradimo istorijoje tam tikrą vaidmenį atliko ir Vincas Krėvė.
Tai labai poetiškas kūrinys. Įdėtas ir į poetės Raštus, bet ne visos pasakos. Į 1956 m. parengtus Raštus pateko tik septynios ar aštuonios Salomėjos eiliuotos pasakos. 1984 m. man buvo patikėta sudaryti Nėries Raštų tritomį, į trečiąjį tomą siūliau įdėti visas jos pasakas. Tačiau po svarstymų liko tik pusė pasakų, kitos į tritomį nepateko.
Net jei tas pasakas eiliavo Salomėja Nėris?
Net jeigu rašė žymiausia lietuvių poetė. Sovietiniais laikais dėjosi tokie dalykai… Kartais išeidavo Maironio Raštai, bet irgi buvo rengiami labai atsargiai. Tik Kristijonas Donelaitis ir Antano Baranausko Anykščių šilelis dar išsilaikė mokyklų programose. Bet daugiau apie Baranausko kūrybą į mokymo programas nieko nepatekdavo, nes jis – vyskupas, rašė giesmes ir maldų knygas.
Man buvo patikėta parengti Salomėjos Nėries Raštų tritomį, tačiau kaip sudarytojas jaučiausi nuskriaustas. Raštų tritomio vyriausiasis redaktorius buvo Kazys Ambrasas, kuris 1970–1984 m. buvo Vagos leidyklos vyriausiasis redaktorius. Jis mane labai puolė per darbo pristatymą. Girdi, kam čia pasakas įdėjau, ir mano komentarai negeri. Mane labiausiai gynė Eduardas Mieželaitis, tvirtindamas, kad viskas padaryta gerai. O Ambrasui atrodė, kad daug ką reikia braukti ir taisyti. Mieželaitis labai ginčijosi su Ambrasu, palaikydamas mano nuveiktą darbą. Redakcinėje komisijoje dar buvo Vitas Areška, kuris nedaug kalbėjo, ir Justinas Marcinkevičius, kuris nė žodžio nepasakė. Maždaug du trečdaliai mano komentarų Ambraso reikalavimu buvo išbraukti. Jam nepatiko, kad poetės gyvenimo biografiją aprašant daug kur minimi ateitininkai ir panašiai. Mat gana plačiai buvau aprašęs poetės gyvenimo pradžią ir jos dalyvavimą Ateities organizacijoje. Jeigu tik pasakoje buvo žodžiai Dievas, kunigas arba vienuolis, pasaka turėjo būti išbraukta iš Salomėjos Nėries Raštų.
Iš mano parašytų komentarų liko ir į Raštus pateko tik koks trečdalis. Beje, mano komentarus vėliau išgyrė Vytautas Kubilius, jis mane pavadino „tikru tekstologu“. Tada nelabai supratau, ką tai reiškia, todėl išsiaiškinau žodžio prasmę. Deja, V. Kubiliaus Nėries Raštų redakcinėje kolegijoje nebuvo, tad jis savo nuomonę pareiškė jau skaitydamas išleistus.
Balsai iš duobės dugno Tai buvo lietuvių literatūros marinimo laikai. Tačiau man rūpi štai kas paklausti. Ar šiais laikais, tiesa, kiek kitokiu būdu pačių savęs panašiai nemariname? Juk jeigu mums neįdomu, nerūpi savi poetai ir jų likimai…
Dabar yra visiškas kultūros nuosmukis. Esame pačioje to nuosmukio duobės dugne… Galimas dalykas, kada nors pakilsime. Bet mane stebina, kad patys mūsų literatūros leidybos vadovai laikosi tos pačios kultūros smukdymo taktikos.
Ne tą leidžia?
Ne pačias vertingiausias knygas leidžia ir dar jas propaguoja, premijas skiria. Štai Rašytojų klube buvo organizuotas renginys, skirtas lietuvių kalbos reikalams literatūroje aptarti. Dalyvavo keturi ar penki Vilniaus universiteto profesoriai, keli rašytojai. Buvau perskaitęs 2007 m. Poezijos pavasarį ir buvau pasirengęs išsakyti savo nuomonę. Matau, kad dabartiniai mūsų poetai rašo pusiau lietuviškai.
O antra pusė?
Antra pusė – tai žargonas arba mėgavimasis svetimų kalbų ir tarptautiniais žodžiais. Apie tai ir norėjau išsakyti savo nuomonę, bet vakaro vedėjas nedavė man žodžio. Nors keturis kartus kėliau ranką, ir sėdėjau antrojoje eilėje, tad buvau gerai matomas.
Jūsų nuomonė kam nors nepatogi, nereikalinga?
Gal ir nereikalinga. Tiesa, vakaro vedėjas kitą dieną paskambino ir atsiprašė. O norėjau pasakyti, kad lietuvišką knygą šiais laikais galima parašyti ir be lietuviškų žodžių. Turėjau ir gerą priešingą pavyzdį: lietuvių kalba išverstame Šventajame Rašte nerasime nė vieno nelietuviško žodžio, nors tomas storiausias.
Priklauso nuo vertėjo kvalifikacijos.
Mūsų vertėjai sugebėjo iš hebrajų ir graikų kalbų išversti knygas į gražią lietuvių kalbą. Bet šiandien baisu, kaip rašo dabartiniai kai kurie „talentai“. Salomėja Nėris visiškai kitaip rašė.
Poetės lūpomis kalbėjo naujai besimezganti to meto kultūra ir gal pats laikas.
Ne tik jos lūpomis, nes taip kalbėti stengėsi visi. Taip kalbėjo Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis, Kossu-Aleksandravičius (nuo 1940 m. – Jonas Aistis) ir kiti. Šie poetai iškilo 1935–1938 m., prieš juos buvo Maironis. Iš minėtų jaunųjų pirmas poetas buvo Kossu-Aleksandravičius, 1937 m. gavęs Valstybės premiją. 1938 m. šia premija buvo apdovanota Salomėja Nėris, o 1939 m. – ir B. Brazdžionis. Buvo apdovanojama už geriausią tais metais pasirodžiusią knygą.
