Salomėja Nėris: potvynių ir atoslūgių nešama (2)
Mokėsi Teologijos-filosofijos fakultete Salomėja buvo baigusi Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kuriame studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat vokiečių kalbą. Ar ne keista, kad lituanistika ir vokiečių kalba buvo studijuojama Teologijos-filosofijos, o ne Humanitarinių mokslų fakultete, kurio dekanu buvo Vincas Mickevičius-Krėvė.
Teologijos skyriuje studijavo klierikai, siekdami aukštojo mokslo, nes seminarija aukštojo mokslo neteikė, mat priimdavo ir nebaigusius gimnazijos. Siekiantys aukštojo mokslo klierikai turėjo būti baigę gimnaziją, porą metų pasimokyti kunigų seminarijoje, o tada stodavo į universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Gimnaziją baigusiam seminaristui pakakdavo penkerių metų norint gauti aukštojo mokslo diplomą ir kunigystės šventimus. Teologijos-filosofijos fakultete dėstė kai kurie seminarijos dėstytojai ir profesoriai – Pranciškus Bučys, Blažiejus Česnys, Malinauskas ir kiti. Studentai klausydavosi Stasio Šalkauskio ir kitų profesorių paskaitų. Daug dėmesio fakultete buvo skiriama kalboms, ypač vokiečių, prancūzų, lotynų, taip pat lietuvių kalbai. Žinoma, buvo studijuojama ir istorija, geografija bei kitos disciplinos.
Tai kas beliko Humanitarinių mokslų fakultetui?
Humanitarinių mokslų fakultete buvo dėstoma daugelis tų pačių dalykų: lietuvių, vokiečių, prancūzų, lotynų kalbos ir literatūra, buvo Istorijos skyrius, kuriame dėstė Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė, vėliau atsirado ir Adomas Jakštas. Žinoma, buvo Filosofijos ir Pedagogikos skyriai. Pastarajame dėstė Jonas Vabalas-Gudaitis ir Vladimiras Lazersonas, kuris užsiėmė daugiausia eksperimentine psichologija. Filosofiją dėstė Izidorius Tamošaitis ir Vosylius Sezemanas, vėliau tikriausiai atėjo ir kitų dėstytojų. Daugiausia dėmesio fakultete buvo skiriama įvairių tautų literatūrai ir ypač lietuvių kalbai.
Tiesa, lietuvių kalbai dėstyti iš pradžių neturėta gerų dėstytojų, pagrindinis dėstytojas buvo Jonas Jablonskis. Teko pasikviesti iš Šveicarijos kalbininką Alfredą Seną. Tiesa, iš pradžių dėstė ir Juozas Balčikonis, bet susipyko su dekanu V. Mickevičiumi-Krėve ir paliko fakultetą.
Kokia buvo nesutarimų priežastis?
Kalbos reikalai. Humanitarinis fakultetas turėjo leidyklą, kurioje universitetas leido įvairias knygas. Daugelis knygų buvo labai prastai, tiesiog bjauriai parengtos ir išleistos. Aš pats būdamas studentas skaičiau ir piktinausi prasta tų leidinių lietuvių kalba. Buvo išversta į lietuvių kalbą Lenkų literatūros istorija. Skaitydami negalėjome suprasti: visiškas chaosas, sunku visa tai pavadinti lietuvių kalba – ištisas žargonas. Vertimas pasirašytas Petro Vaičiūno.
Rašytojo, dramaturgo, poeto Vaičiūno?
To paties. Jis buvo Tautosakos archyvo sekretorius, Krėvės pavaldinys. Rusiškas mokyklas prie caro baigę mūsų inteligentai lietuvių kalbos gerai nemokėjo, korektūrų neskaitė. Vartant Lenkų literatūros istoriją sunku patikėti, kad tai galėtų būti universiteto leidyklos leidinys. Buvo ir kitoniškų, geriau išleistų knygų.
Vis dėlto ne dėl prasto leidinių parengimo J. Balčikonis išėjo iš Humanitarinių mokslų fakulteto. Krėvė už tos leidyklos leidinių redagavimą imdavo didelius pinigus, o kitiems kažin ar tų pinigų likdavo. Balčikoniui toks Krėvės savanaudiškumas sukėlė didelį nepasitenkinimą, tad veikiausiai tai ir buvo priežastis, dėl kurios jis išėjo iš fakulteto.
Bet tai Jūsų spėjimas?
Tokias kalbas universitete man teko girdėti, nors viešai neskelbta. Gal tuo metu ir buvo kur viešinti.
Krėvė buvo slavistas, rusų literatūros žinovas, rusų kalbą ir literatūrą dėstęs Azerbaidžane, tad gal tai jį lenkė prie labiau kairuoliškų pažiūrų? Tada būtų galima suprasti Krėvės ir Nėries pažiūrų bendrumą?
Krėvė ir Nėris iš pradžių neturėjo nieko bendra. Krėvė buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, o Salomėja studijavo Teologijos-filosofijos fakultete. Jai lietuvių literatūrą dėstė Vincas Mykolaitis-Putinas, vokiečių literatūrą – Juozas Eretas, o pedagogiką – Stasys Šalkauskis. Nieko bendro su Krėve neturėjo. 1929 m. Putinas perėjo į Humanitarinių mokslų fakultetą. Ko gero, Krėvės „nuopelnas“, kad 1925 m. Putinas nutraukė bendravimą su katalikų kunigais.
Ak, tos studentės Kas Putiną labiausiai paveikė, kad jis priėmė tokį sprendimą?
Man regis, nuo Dievo Putinas nenutolo, bent jau kiek matyti iš jo vėlesnės kūrybos. Tačiau su apeigine tikėjimo dalimi Putinas ryšius nutraukė. Dar kai Salomėja studijavo, jis laikydavo rarotus – ankstyvąsias mišias. Buvo gražus vyras, ir studentės, tarp jų ir Salomėja, noriai likdavo klausyti rarotų. 1933 m. pirmą kartą pamačiau Putiną, tai buvo žavus vyras, ir žavesio neprarado iki savo amžiaus pabaigos.
Kaip klostėsi Salomėjos Nėries ir Vinco Mykolaičio-Putino santykiai? „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštyje“ Putinas minimas daugiau kaip 130 kartų.
Putinas turėjo prieš ką lenktis. Jo sielos valdovė buvo Emilija Kvedaraitė, kuri studijuoti atvyko kartu su Salomėja. Putinas dėstė Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, kur Salomėja studijavo literatūrą. Putinas egzaminavo studentus, įkūrė Šatrijos draugiją, kurios susirinkimai vykdavo jo bute. Draugijos veikloje dalyvavo ir Salomėja Nėris. Ar Putinas tuo metu buvo atkreipęs ypatingą dėmesį į Salomėją kaip poetę, man būtų nelengva atsakyti. Šatrijos draugijoje rinkdavosi kelios dešimtys studentų ir studenčių, Putinas su visais bendraudavo. Yra padėjęs gauti Salomėjai bendrabutį. Studentės eidavo klausytis Putino laikomų mišių per rarotus, kai jis dar buvo nenutraukęs ryšių su kunigyste. 
Kai studentės pradėjo lakstyti paskui Putiną, viena iš jų – Emilija Kvedaraitė – 1924 m. pareiškė: „Mergaitės, Putinas mano.“ Ir nors tos tiesiog akiplėšiškai lindo Putinui į akis, Kvedaraitė savo pirmaujančios padėties nebuvo linkusi užleisti. Įsivaizduokite, studentė pasiprašo profesoriaus Putino apsigyventi jo bute! Aš kito tokio atvejo Lietuvoje nežinau, gal vienintelis toks faktas.
Vertinate neigiamai?
Žinoma, neigiamai. Tokios vilionės akivaizdžiai laužė kunigo gyvenimo principus. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Putinas nutraukė šį ryšį.
Nekyla abejonių, kad Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindiniam veikėjui Liudui Vasariui tekusius išgyvenimus, vedusius prie galutinio apsisprendimo mesti kunigystę, patyrė ir pats autorius?
Altorių šešėly parašytas 1930–1931 m., kai Putinas traukėsi nuo kunigystės. Oficialiai pasitraukė iš kunigų luomo 1935 metais. Romano trečiajame tome, parašytame 1933 m., atrodo, galima rasti Kvedaraitės paveikslą. Ir dar nežinia, kokius įspūdžius Putinas patyrė Šveicarijoje, 1918–1922 m. studijuodamas Fribūro universitete filosofiją, meno istoriją ir literatūrą, o 1922–1923 m. – literatūrą Miuncheno universitete Vokietijoje.
Žurnalas Salomėjai atstojo vienuolyną Keistas dalykas, ne kuris nors iš kairiųjų, bet krikdemas Jonas Grinius išgelbėjo Salomėją, gal ir nesąmoningai, nuo vienuolystės. Gal turėtume būti atlaidūs ir Salomėjos, visai jaunos merginos, blaškymuisi bei būdo keistybėms?
Kokiu būdų Grinius išgelbėjo Salomėją nuo vienuolyno? Dar 1924 m., kai Salomėja atvažiavo studijuoti į Kauno universitetą, Grinius buvo Ateities žurnalo redakcijos sekretorius. Toks Stasys Kudirka, kuris su Salomėja mokėsi vienoje klasėje, pristatė ją Griniui, o šis pakvietė ją būti Literatūros skyriaus redaktore, mat dar Salomėjai mokantis Vilkaviškio gimnazijoje 1923 m. kelis jos eilėraščius – Pajūry ir Debesys vaiduokliai, o 1924 m. Milžinų šešėliai išspausdino Ateitis. Salomėja eilėraščius pasirašė slapyvardžiu Neris.
Darbas „Ateities“ žurnale Salomėjai atstojo vienuolyną?
Salomėjai teko vertinti į žurnalą siunčiamus pradedančiųjų rašyti eilėraščius, apsakymėlius, atrinkti tinkamus spausdinti. Nuo 1923 iki 1925 m. pavasario Ateities žurnalo redaktoriumi buvo pedagogas istorikas Juozas Mičiulis. Beje, jis mirė 2003 m., sulaukęs 103 metų.
Jeigu neklystu, tai jis gyveno su Jumis tuose pačiuose Vilniaus tremtinių namuose Valakampiuose, kuriuose dabar kalbamės?
Tikrai taip. 1922 m. Mičiulis baigė Marijampolės gimnaziją ir atvykęs į Kauną iškart buvo paskirtas Ateities redaktoriumi. Prieš tai (1921–1923 m.) redaktoriumi buvo Leonas Bistras, bet jis buvo užsiėmęs įvairiais kitais reikalais, todėl Ateitis buvo labai suprastėjusi. Mičiulis iš jos padarė gerą žurnalą, per mokslo metus buvo išleidžiama 10 numerių. 1923 m. Kauno universitete pradėjęs studijuoti Jonas Grinius buvo pakviestas sekretoriumi, o Mičiuliui 1925 m. baigus universitetą Grinius tapo vyriausiuoju redaktoriumi. 1926 m. universitetą baigė ir į Paryžių išvyko Grinius, tada Ateičiai vadovauti pradėjo Antanas Januševičius. O Salomėja visus tuos ketverius metus buvo žurnalo redakcijos narė.
Bene vienintelį kartą, kai tikrai savo kėdėje sėdėjo?
Taip, ketverius dirbo redakcijoje. Nors toks ten redaktoriavimas… Salomėja atsakinėdavo į moksleivių laiškus, parinkdavo spausdinti vieną ar kitą kūrinėlį. Pavyzdžiui, Bernardas Brazdžionis atsiuntė pirmuosius savo eilėraščius, o Salomėja atsakė: „Dėkui už atsiųstuosius raštus, tik šiuo tarpu vargu jais pasinaudosim. Jei draugas sutiktum, mes siųstume juos „Pavasario“ redakcijai. Prašom mūs nepamiršti.“ Arba Antanas Miškinis ir Aleksandriškis 1925 m. atnešė savo eilėraščių, Salomėja priėmė spausdint po eilėraštį, bet jie dar nelabai panašūs į eilėraščius.
Gal todėl Brazdžionis ir buvo toks neatlaidus Nėriai net ir daug metų praėjus po jos mirties, kad poetė buvo negailestinga jo pirmiesiems poetiniams bandymams?
Nelabai atidžiai žiūrėjau į Ateities žurnalą per tuos ketverius metus, kai ten dirbo Salomėja Nėris, bet kažkaip neatsimenu, kad ten būtų buvę Brazdžionio eilėraščių. Vėliau ėmė rastis, o 1927 m. išleido pirmą savo rinkinėlį – vienas ar su bendraautoriumi. Man pasirodė, kad tai gana prasti eilėraštukai. 1931 m. Brazdžionis išleido rinkinį Krintančios žvaigždės, kuriuo daugeliui padarė gerą įspūdį. Dar 1927 m. įstojo studijuoti į universitetą, įstojo į Šatrijos draugiją, kurios narė buvo ir Salomėja Nėris. Tada ir asmeniškai susipažino. Brazdžionio eilėraščiai buvo visai kito tono, mažiau lyrikos, visai kita tematika.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
