Kad pasaulyje skambėtų Lietuvos vardas (2)
Pradžia Nr. 3
Už tarptautinio lygio mokslo pasiekimus ir ryšių su Lietuva stiprinimą 2008 m. penkiems užsienyje gyvenantiems mūsų tautiečiams buvo paskirtos premijos, kurias žymiems lietuviams mokslininkams nuo 2007-ųjų skiria LR Švietimo ir mokslo ministerija. Tarp premiją pelniusiųjų yra ir žinomo Australijos lietuvių bendruomenės veikėjo dr. Algimanto Patricijaus TAŠKŪNO, gyvenančio ir dirbančio Tasmanijoje, pavardė. Daugiau kaip du dešimtmečius mūsų tautietis buvo Tasmanijos universiteto Hobarto mieste keturių fakultetų administratorius, lietuvybės propaguotojas. Algimantas P. Taškūnas apdovanotas už mokslo patirties ir pasiekimų sklaidą, mokslo ryšių tarp Lietuvos ir užsienio šalių plėtojimą. Net ir būdamas emeritu mūsų tautietis savo įvairialype veikla įrodo, kad ir toli nuo Tėvynės galima gyventi jos reikalais, garsinti jos vardą, būti lietuvybės propaguotoju ir skleidėju tarp kitų tautų. Tęsiame pokalbį su dr. Algimantu Patricijumi TAŠKŪNU. Geriausi draugai – žurnalistai Nežinau, kaip ten iš Australijos tolių atrodo, bet visuomeninio intereso gynimas dabartinėje Lietuvoje dažnai taip ir lieka tarsi pavienių asmenų reikalas.
Bet Hanibalas jau stovi prie vartų.
Roma atsilaikys, o Kartagina turi būti sugriauta...
Romėnų senate trijų kartų atstovai kartojo šią frazę ir galų gale po trečio mėginimo Kartagina buvo sugriauta. Du kartus nepavyko, o trečią kartą pavyko. Bet Lietuvoje negirdžiu sakant, kad Kartagina turi būti sugriauta.
Mūsų per mažai.
Svarbiausia įsisąmoninti, kad mes, lietuviai, vieni ne kažin ką pasaulyje galime padaryti, nes mūsų išties per mažai. Mums reikia daug draugų, o šiais laikais geriausi draugai yra žurnalistai. Vilniuje gyvena antrosios kartos lietuvis iš Australijos Raymondas Vyšniauskas, baigęs Australijoje universitetą ir redaguojantis žurnalą anglų kalba Lithuania today. Žurnalo savininkas yra, regis, skandinavas, iš pradžių pats leidęs tą žurnalą, o paskui perdavęs R. Vyšniauskui. Labai gerai ir įvairiapusiškai tame žurnale rašoma apie Lietuvą, tai geras pavyzdys.
Beje, būtent iš skandinavo – dano – gavau ir pirmą lietuvišką šriftą kompiuteriui – tai buvo prieš 20 metų. Tas danas dirbo naftos bendrovėje netoli Klaipėdos, prenumeravo po 30 egzempliorių mūsų žurnalo Lithuanian Papers ir duodavo tą žurnalą skaityti savo darbuotojams, kad jie geriau susipažintų su Lietuva.
Ar ne pernelyg aplinkinis kelias: danai per Australijoje leidžiamą žurnalą „Lithuanian Papers“ susipažindavo su Lietuva.
Būtų labai gerai, kad angliškai kalbantys žurnalistai iš JAV, Jungtinės Karalystės, Australijos ar kitų šalių atvyktų į Lietuvą pusmečiui ar net ilgesniam laikui. Susipažintų su Lietuva, galėtų padirbėti ten, kur angliškai Lietuvoje dar nėra labai taisyklingai rašoma. Mus pasiekia LR Seimo dokumentai ir kiti leidiniai, kurių anglų kalbą kartais galima pataisyti. Tai štai anglakalbiai žurnalistai galėtų tuos tekstus versti ar parašyti tokia kalba, kuri įprasta tų šalių angliškai skaitantiesiems.
Ar tokia prasta ta lietuviškų spaudinių anglų kalba?
Gramatiškai kalba teisinga, bet posakiai kartais ne visai tokie, prie kurių įpratę mūsų skaitytojai.
Kalba be dvasios?
Galima ir taip pasakyti, bet dažniausiai tai truputį kitoniški posakiai. Kai kurie rašiniai yra labai gerai išversti, kitus reikėtų „pašlifuoti“.
Lietuvos žurnalistai tokio darbo patys nesugebėtų kokybiškai atlikti – pasauliui rašyti apie Lietuvą anglų kalba?
Sugebėtų, jeigu padirbėtų drauge su užsienio žurnalistais, tada vieni iš kitų daug išmoktų. Teko kalbėtis su Australijos leidinių redaktoriais, taip pat su jaunais žurnalistais. Jie pritaria, kad būtų puiku, jeigu jų žurnalistai galėtų padirbėti kad ir Lietuvoje, tada grįžę į savo šalį daug kvalifikuočiau galėtų rašyti apie Baltijos šalis, nes suprastų mūsų žmonių mąstyseną, geriau suvoktų mūsų šalyse vykstančius įvykius ir reiškinius.
Įtvirtinti savo tautos vardą žmonių atmintyje Bet patys tie didieji pasaulio leidiniai neskuba savo žurnalistų siųsti į Baltijos šalis, laukia, kada tai pasiūlys ir apmokės koks nors fondas.
Teisingai, bet pariteto pagrindais Lietuvos žurnalistai galėtų vykti į tas šalis. Australijoje dirbo vienas lietuvis, kuris labai domėjosi Australijos menu. Pradėjo kolekcionuoti australų tapybos ir skulptūros kūrinius. Jo pavardė Bronius Švedersas (Bronius (Bob) Sredersas, 1910–1982) . Kai jis mirė, visą savo meno kolekciją paliko miestui, kuriame gyveno – Volongongui. Vienas mano draugas australas vyko į tą miestą, paprašiau, kad aplankytų minėtą galeriją. To miesto valdžia pastatė specialų priestatą prie muziejaus, kad būtų iškilmingai eksponuojama padovanotoji kolekcija. Mano draugas buvo sužavėtas nuostabiu meno rinkiniu. Lietuvis rinko meno kūrinius tais laikais, kai patys australai nevertino savo meno, o dabar labai didžiuojasi įspūdinga kolekcija.
Australijos lietuvė menotyrininkė Genovaitė Kazokienė man sakė, kad tas Švederso rinkinys jau tuo metu, kai buvo padovanotas miestui, buvo vertinamas 1 mln. Australijos dolerių, o dabar būtų įvertintas keliais milijonais.
Įdomiausia, kad mano draugas priėjo prie tos galerijos direktoriaus ir paklausė, iš kur tokį puikų meno rinkinį įsigijo? Išgirdo atsakymą: „Čia mūsų mieste gyveno toks jugoslavas, jis rinko meno kūrinius ir mums paliko savo sukauptą kolekciją.“
Papasakosiu ir kitą atvejį. Iš Šiaulių kilęs Olegas Truchanas (1923–1972) Australijoje pagarsėjo kaip keliautojas, etnografas, gamtosaugininkas ir fotografas. Susižavėjo Tasmanijos gamta. Fotografuodamas Tasmaniją vietiniams žmonėms parodė šios salos grožį. Vakarais Hobarto miesto salėje rodydavo tas nuotraukas ir skaidres. Tragiškai žuvo vienos ekspedicijos metu. Visi ir šiandien Tasmanijoje žino, kad jis lietuvis, nes kiekviena proga pabrėždavo savo lietuvišką kilmę. Olegas Truchanas buvo labai lietuviškos dvasios. Tad jei dabar Tasmanijoje pasisakysi esąs lietuvis, žmonės tuojau prisimins: „a, tai iš tų lietuvių, koks buvo Truchanas...“ Manau, šie du pavyzdžiai parodo skirtumą tarp dviejų prisimintų lietuvių.
Vis dėlto nesame beviltiška tauta, nes turime puikių mokslininkų, menininkų, muzikų, pagaliau sportininkų, kurie garsina Lietuvos vardą pasaulyje.
Tokių žmonių reikia daugiau. Visada pabrėžiu, kad lietuviai yra labai gabių ir darbščių žmonių tauta. Užtektų prisiminti, kiek daug lietuviai pasireiškė kitų kraštų moksle, kad ir prof. Julius Jodelė (1927–2000), JAV pagarsėjęs mechanikas inžinierius. Bet ar daug kas apie jį yra girdėjęs, kaip ir apie daugelį kitų? Lietuviai nesugeba plačiau išgarsinti to vertų savo tautiečių. Net ir tarp 2008 m. mokslo premijų užsienio lietuviams yra tokių žmonių.
Panašiai buvo ir lietuviams, kuriems teko dirbti Sovietų Sąjungos laikais – ar daug kas pasaulyje apie juos žinojo? Reikia pasiekti tokį žinomumą, kaip Tasmanijoje pasiekė Olegas Truchanas, kad jis iškart tapatinamas su lietuvių tauta. Juos svarbu propaguoti, garsinti. Bet kartu nereikia apsiriboti vien savais, nes kuo daugiau draugų turėsime kitose šalyse, tuo lengviau bus Lietuvai ir lietuviams.
Kaip laimėti draugų Lietuvai Kartais maža turėti gerų norų, kai niekas pasaulyje neskuba persispausdinti Lietuvos rašytojų knygų ar straipsnių, leidėjams sunku visa tai įsiūlyti užsienio leidykloms. Kaip įveikti tą aklą sieną?
Turint pinigo galima lengvai nupirkti laikraščių ar žurnalų plotus. Prieš 40 metų visas pasaulis kalbėjo apie Biafrą. Ta separatistinė valstybė Nigerijos pietryčiuose išsilaikė 1967–1970 metais. Kai toje šalyje kilo politinių sunkumų ir neramumų, Biafros vadovai Šveicarijoje pasisamdė viešųjų ryšių firmą, kuri garsino Biafrą pasaulyje. Tačiau Biafra turėjo už ką samdytis savo garsintojus. Lietuva tiek pinigo neturi, nes tas pinigas kartais nueina ne ten, kur reikėtų.
Pateiksiu pavyzdį, kaip mes siekiame propaguoti ir garsinti Lietuvą Australijoje. Tasmanijos universitete lietuviška stipendija teikiama ketvirtus metus geriausiai studijuojančiam studentui, kuris tais metais rašo ar pasiryžęs rašyti disertaciją lietuviška tematika. Disertacija rašoma, aišku, anglų kalba, tad prieinama ne vien lietuviams. Australijoje tokia tvarka, kad geriausiai ketvirtuosius studijų metus baigę studentai turi didelę galimybę gauti valstybės arba universiteto stipendiją tolimesnėms magistro arba daktarato studijoms. Tad ketvirtus studijų metus ir stengiamasi gerai užbaigti kaip savotišką slenkstį. Gavusiam lietuvišką stipendiją ir gerai užbaigusiam ketvirtuosius studijų metus studentui tolimesnės piniginės paramos iš lietuvių nebereikia, jis gauna jau valstybinę stipendiją. Tokiu būdu už 5 tūkst. Australijos dolerių įgyjamas Lietuvos draugas visam gyvenimui.
Bet tuos 5 tūkst. dolerių dar reikia iš kažkur gauti?
Ištiesę rankas einam per lietuvių bendruomenę ir surenkame, nes daugelis žmonių įsitikinę, kad tie pinigai bus panaudoti geram tikslui. Kitais metais vėl tenka kartoti tą pačią dolerių „medžioklę“. Todėl Tasmanijos universitetas mums siūlo sukaupti kapitalą 90 tūkst. dolerių, kuriuos universitetas paimtų savo žinion ir lietuviškas stipendijas skirtų tik iš palūkanų. Jau trečius metus tas pasiūlymas galioja, bet juk niekas pinigų į tą fondą neatveža. Žmonės miršta kartais net testamento nepalikę, ir visi pinigai dingsta, valdžia pasiima. Yra tokių, kurie savo pinigus palieka benamių kačių prieglaudoms ar panašiems dalykams. O įsteigę stipendijų fondą įsiamžintų. Be to, pagal Australijos įstatymus tokiam aukotojui būtų sugrąžinama gana didelė dalis mokesčių, kuriuos žmogus moka valstybei.
Jie mokė mylėti tėvų žemę Geras idėjas skleisti reikia su bendraminčiais. Kokiomis lietuviškomis, o gal ir nelietuviškomis pajėgomis, remiatės Tasmanijoje?
Tenka ieškoti vis naujų žmonių, nes senieji baigia išmirti. Vienas iš tokių mano artimiausių bendraminčių, iš kurio išmokau dirbti Lietuvai, tai Aleksandras Kantvilas. Jis buvo vienas iš tų 46 lietuvių įkaitų, kurie 1943 m. kovo 17 d. nacių buvo suimti ir išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kai Kantvilą suėmė naciai, jis buvo medicinos studentas, priklausė Lietuvos dvasinio atgimimo sąjūdžiui, taigi vokiečių okupacijos laikais veikė pogrindyje. Buvo iš labai neturtingos šeimos, bet sugebėjo Vilniuje studijuoti mediciną. Mat buvo iš darbščios šeimos, tad vaikas nuėjo geru keliu. Buvo ir Lietuvos atsargos karininkas. Jis man daug pasakojo apie likimo bendrus – rašytoją Balį Sruogą, finansininką prof. Vladą Jurgutį, kunigą Alfonsą Lipniūną, rašytoją ir žurnalistą Rapolą Mackonį, Birželio sukilimo dalyvį Pilypą Žukauską (Narutį) ir kitus. A. Kantvilas, kaip ir daugelis lietuvių, mokėjo drožinėti iš medžio. Lenktiniu peiliuku išdrožė ir didelį kryžių.
