Kad pasaulyje skambėtų Lietuvos vardas (2)

Kaip Australijoje klostėsi Aleksandro Kantvilo gyvenimas?

Norėjo būti gydytoju, bet nebuvo galimybių studijuoti, todėl baigė buhalteriją ir sąskaitybą, tapo geru buhalteriu.

Aleksandras Kantvilas prieš daugelį metų atgulė į žemę, bet jis buvo vienas iš tų, kuris mane išmokė mylėti gimtąją žemę. Tokių lietuvių Australijoje mažai liko. Prieš tai gyvenau Vakarų Australijoje, tad ir draugai buvo kiti. Mano geriausias draugas buvo australas, jis mane gerai suprato ir palaikė. Kai susirgau, jis man buvo kaip brolis lietuvis.

Kitas mano geras bičiulis Tasmanijoje buvo Aleksandras Jakštas. Jis vietinius gyventojus sužavėjo tuo, kad savo rankomis pasistatė namą, panašų į skraidančią lėkštę. Iš pradžių nusipirko mažą medinį namuką ir aplink jį pastatė didesnį namą – „skraidančią lėkštę“. Dabar daug australų ateina į tą namą pasižiūrėti. A. Jakštas svajojo būti architektu, bet jo nepriėmė studijuoti, tad jis tą architektūrą susikūrė pats savo rankomis.

A. Jakštas pasistatė lietuvišką židinį. Anglai ir australai taip pat statė židinius, bet iš jų karštis nesklido – vien tik židinio įvaizdis, neteikiantis šilumos. Tai štai A. Jakštas sugalvojo tokį židinį, kaip kad ir anglai stato, bet to židinio kaminas buvo lietuviškas. Kamine dūmai eina raitydamiesi, o kol raitosi, įšildo kaminą. Jis buvo labai išradingas žmogus, o dirbo statyboje. Mirė nuo vėžio, kaip ir jo žmona, prieš kokius 15 metų.

Taigi Australijoje tenka galvoti ne tik apie Lietuvą, bet ir apie pragyvenimą svetimame krašte, kur įsikurti sunkiau, o dar reikia atsistoti ant kojų.

Telkia kitataučius ir saviškius

Saviškių branduolys neturi būti uždaras, o kuo labiau atviras kitataučiams, nes Lietuvai draugų reikia ne tik tarp savųjų, bet ir tarp svetimųjų.

2005 m. Vilniuje vyko XIII Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Programoje buvo įrašyta ir Jūsų pavardė, tačiau neatvykote, jei teisingai supratau, dėl sveikatos. Užtat atsiuntėte savo magistrantę australę, kad ji pasižvalgytų, pakvėpuotų lietuvišku oru. Jeigu neapsirinku, ir į Čikagą 2003 m., į XII simpoziumą taip pat buvote atsiuntęs savo magistrantę.

20 metų siuntinėju jaunus žmones į Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumus. Tai visokių tautybių asmenys: buvo ir viena lietuvaitė, žymių lietuvių vaikaitė. Pavardės nesakysiu, nes vėliau ji mums pridarė didelių nemalonumų. Kita vertus, kaip australų politikai sako: „Nesvarbu ar apie tave gerai ar blogai rašo, svarbu, kad pavardę teisingai parašytų.“ Tąsyk taip ir atsitiko.

Telkdamas kitataučius ir saviškius, siųsdamas juos ir Pasaulio lietuvių simpoziumus norite praplėsti jų akiratį ar pritraukti prie lietuvybės reikalų?

Svarbiausia, kad jie būtų geri Lietuvos ambasadoriai pasaulyje. Paprastai tie, kurie išėjo mokslus apie Lietuvą, tampa gerais lietuvių reikalų gynėjais ir propaguotojais. Išskyrus tą lietuvaitę, kuriai mes davėme stipendiją ir apmokėjome kelionę į Lietuvą. Ji dirbo Monash universiteto Istorijos katedroje Melburne, prisiskaitė tendencingų knygų apie Lietuvą, kaip lietuviai šaudė žydus, talkino naciams. Net parašė disertaciją, kad visi į Australiją atvykę lietuviai buvo žydšaudžiai, turėję pabėgti, kad išvengtų tarptautinio teismo ir bausmės. Taigi pasislėpė Australijoje ir norėdami pridengti savo nešvarią praeitį, prikūrė pasakų apie sovietų žiaurumus. Girdi, patys tomis pasakomis įtikėjo ir kitus įtikinėja.

Į kieno įtaką pateko ta „žymių lietuvių“ vaikaitė? Keista, kad iš kelių pavienių faktų istorikė padarė apibendrinimus, kurie žemina visą tautą, meta jai baisius kaltinimus. Ar ta jauna „istorikė“ bent žino, kad pagal išgelbėtų žydų skaičių Antrojo pasaulio karo metais Lietuva Europoje yra antrojoje vietoje po Lenkijos, nors mūsų tauta dešimteriopai mažesnė.

Aš žinau, kas jai pripūtė miglų. Monash universitete Melburne sąmoningai ar ne visai, bet sukaupta nemažai tendencingų knygų. Tai štai tomis knygomis mūsų tautietė ir naudojosi.

Tame universitete, matyt, įsitvirtinę komunistėliai, kurių Australijoje galima sutikti juk ne tik miestų gatvėse pardavinėjančius laikraščius „Žaliasis socialistas“, „Žaliasis kairysis“ ar kitus. Matyt, jie dar ir finansuojami iš tam tikrų tarptautinių struktūrų.

Tikra tiesa. 1943 m. Amerikoje anglų kalba pasirodė Niujorke (LB Fischer) išspausdinta knyga, pavadinta Baltijos kraštų mįslė (Baltic Riddle). Kažin kokiu būdu ta knyga buvo prakišta į visas Amerikos karo akademijų bibliotekas. Autorius Gregory Meiksins, sprendžiant iš pavardės, lyg ir latvis, kurio asmenybės niekaip negalėjome išsiaiškinti. Knyga parašyta labai gera anglų kalba, neva, jeigu latvis, tai turi labai gerai ta kalba rašyti. Knyga labai įdomi ir įtikinančiai parašyta.

Kas toje knygoje buvo rašoma? Kaip tik tuo metu okupuotų Baltijos kraštų išeivija Amerikoje ir kitose šalyse varė propagandą, kad Vakarai jokiu būdu nepripažintų Sovietų Sąjungos teisių į Baltijos šalis, nes pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, teks tų valstybių valstybingumą atkurti, gal net jėga išvaduoti. Minėtoje knygoje dėstoma štai kas. Girdi, žmonės kalba niekus, kad reikėsią tuos Baltijos kraštus išlaisvinti, ten nėra ką laisvinti, nes Lietuva, Latvija ir Estija 1940 m. pačios savo atstovus siuntė į Maskvą ir pasiprašė priimamos į Sovietų Sąjungą. Į prašymą buvo atsižvelgta, ir tai jau esąs užbaigtas darbas, liko tik išvaryti nacius iš tų kraštų teritorijų. Tada tie kraštai galės žydėti ir klestėti, kaip ir kitos sovietinės respublikos.

Bet kodėl tos valstybės prašėsi priimamos į Sovietų Sąjungos sudėtį? Todėl, kad tokioms mažytėms valstybėlėms ekonomiškai labai sunku išsilaikyti. Šiais moderniais laikais valstybės vis dėlto turinčios būti didesnės. Štai taip toje knygoje buvo dėstomas Baltijos šalių okupacijos „teisėtumas“.

Kaip Australija sovietams buvo pripažinusi Lietuvą

Įdomu, kad tikras mūsų bičiulis Tom McGlynn pamėgino tyrinėti minėtos knygos autorystę, bet nerado nei tokio autoriaus, nei leidėjo. Tarsi būtų iš dausų nukritusi. Tai tyrinėtojas parašė tos knygos kritiką ir ją išspausdinome mūsų žurnale.

Tom McGlynn buvo viešai susiginčijęs su tuometiniu Australijos ministru pirmininku dėl to, kad Australija pripažino Lietuvos priklausomybės Sovietų Sąjungai „teisėtumą“. Tai įvyko Šiaurės Tasmanijoje viename viešame susirinkime, kuriame dalyvavo Australijos spaudos atstovai. Kai įvyksta ginčas su ministru pirmininku, paprastai išeina geros nuotraukos ir gera jį aprašanti istorija. Baigėsi tuo, kad tas Australijos premjeras pralaimėjo rinkimus, o kita vyriausybė atšaukė ir pripažinimą.

Ar tokius kitų valstybių pripažinimo ar nepripažinimo dalykus sprendžia vien pati Australijos vyriausybė? Juk Australija pavaldi Jungtinei Karalystei.

Australija turi savo karalienę, ir, pasak australų, tai grynas sutapimas, kad ta pati karalienė Elžbieta II valdo ir Jungtinę Karalystę.

Labai gaila, kad savo didelį draugą Tom McGlynn lietuviai gerokai primiršo, retai aplanko, o šis žmogus smarkiai serga. Jis buvęs mokytojas, išmokęs laisvai kalbėti rumuniškai, buvo rumunų reikalų žinovas. Vėliau atvyko į Australiją, kur tapo gimnazijos mokytoju – geografijos ir istorijos. Toks mokytojas, kuris išties žinojo istoriją. Niekada Tomo neklausiau, kokiai partijai jis priklausė ar rėmė, bet įtariu, kad priklausė tai pačiai, kaip ir ministras pirmininkas. Ir visai nenorėjo sukelti triukšmą, tik siekė pataisyti klystantį premjerą. Elgėsi kaip geras mokytojas. Mat premjeras pareiškė, kad Australijai nesą reikalo rūpintis Lietuvos reikalais, nes ši niekada nebuvusi nepriklausoma ir laisva, o visada buvo valdoma autokratinio režimo ir panašiai. Tai štai mūsų bičiulis atsiprašė premjero ir priminė, jog buvo laikai, kai Lietuva turėjo renkamą Seimą ir buvo demokratiška valstybė. Tai nepatiko ministrui pirmininkui, jis atsisuko ir paklausė, kas toks čia jį dabar taiso. „Aš esu mokytojas“, – atsakė Tomas. „Tai darai gėdą mokytojo profesijai,“ – pasakė premjeras.

Baigėsi tuo, kad Tomas patraukė premjerą į teismą, šiam teko sumokėti priteistą baudą už viešą mokytojo įžeidimą. O įžeistas mokytojas tuos pinigus padovanojo mūsų leidžiamam žurnalui Baltic News.

Bus daugiau