MOKSLASplius.lt

Lietuvos augalų fiziologų draugijai 20 metų

2002 m. renginio „Prof. S. Jundzilo ir prof. J. Dagio skaitymai“ pranešimų medžiagos leidinio viršelis Visai laikais mokslo draugijos egzistavimas tam tikroje šalyje atspindi valstybės ir jos gyventojų kultūrinį bei socialinį išsivystymo lygį. Seniausios Europoje žinomos mokslo draugijos kūrėsi XV–XVII a. ir paprastai daug dėmesio skyrė tuo laiku aiškų statusą turėjusiems matematikos, fizikos ir gamtos mokslams. Dauguma jų, pavyzdžiui, Londono karališkoji draugija (The Royal Society of London) įkurta 1660 m., Accademia dei Lincei – 1603 m., Prancūzijos akademija (Académi Franēaise) – 1635 m., Vokietijos gamtos mokslų akademija Leopoldina (Deutsche Akademie der Naturforscher Leopoldina) – 1652 m., laikui bėgant, įgijo nacionalinių mokslų akademijų statusą ir gyvuoja iki šių dienų, skatindamos tiek kultūros, tiek visos visuomenės raidą. Jau XIX a. specializuojantis mokslams, specializavosi ir mokslo draugijos, vietoj bendrų gamtos mokslų atsirado botanikų, zoologų draugijos, pavyzdžiui, Linėjaus draugija Londone (The Linnean Society of London) įkurta 1788 m., Škotijos botanikų draugija (The Botanical Society of Scotland) – 1836 m., Vokietijos botanikų draugija (German Botanical Society) – 1882 metais.

XX a. plėtojantis biologijos mokslui, botanika specializavosi į atskiras šakas, augalų fiziologija įgijo tvirtą savarankiško mokslo statusą. Aukštas augalų fiziologijos išsivystymo lygis XX a. lėmė šios srities mokslinių draugijų kūrimąsi. Augalų fiziologų draugijos dažniausiai steigėsi skyrių, kurie buvo susiformavę botanikų draugijose pagrindu. Atsiskyrus augalų fiziologams nuo Amerikos botanikų draugijos (Botanical Society of America) 1923 m., susikūrė viena pirmųjų šios srities – Amerikos augalų fiziologų draugija (šiuo metu ji vadinasi American Society of Plant Biologists). Kitose šalyse augalų fiziologų draugijos kūrėsi vėliau: Skandinavijoje (Society of Scandinavian Plant Physiologists) – 1947 m., Kanadoje (The Canadian Society of Plant Physiologists) – 1950 m., Australijoje (Australian Society of Plant Scientists) – 1958 metais. Šiuo metu augalų fiziologų draugijos veikia Europos valstybėse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje, Indijoje ir kitose šalyse. Tai gyvos, aktyvios visuomenės grupės, siekiančios augalų fiziologijos mokslo pažangos, padedančios mokslininkams palaikyti ryšius, užsiimti mokslinių tyrimų sklaida periodiškai rengiant mokslines konferencijas, publikuojant mokslinius žurnalus. Gerai pasaulyje žinomos Amerikos augalų biologų draugijos rengiamos kasmetinės konferencijos Plant Biology, Skandinavų augalų fiziologų draugijos kongresai bei konferencijos jauniems mokslininkams. Labai gerai vertinami Amerikos augalų biologų draugijos leidžiami žurnalai Plant Physiology ir Plant Cell, Skandinavų draugijos – Physiologia Plantarum.

Šios draugijos tikslingai propaguoja visus augalų eksperimentinės biologijos aspektus – pradedant molekulinės ląstelės biologija, biochemija, baigiant ekologine fiziologija. Šiuolaikiniame mokslo kontekste tokios draugijos yra gyvas augalų eksperimentatorių forumas. Jos teikia materialinę pagalbą jauniesiems mokslininkams, dažnai turi įsteigusios įvairius apdovanojimus.Lietuva turi kuo didžiuotis. Būdama maža, tik tris milijonus gyventojų turinti valstybė, ji yra sukūrusi nacionalinę augalų fiziologų draugiją. Ši organizacija buvo įkurta 1988 m. birželio 22 d. žymaus augalų fiziologo Lietuvos mokslų akademijos akademiko, prof. Alfonso Merkio. 2008 m. minėjome draugijos įkūrimo 20-ies metų jubiliejų. Draugijos susikūrimo istorija mažai skyrėsi nuo kitų šalių panašių draugijų susikūrimo. Tam Lietuvoje buvo palankus laikas ir tinkamas šio mokslo išsivystymo lygis. Draugijos užuomazgos formavosi Sovietų Sąjungos Botanikų draugijos Lietuvos skyriaus Augalų fiziologijos sekcijoje, kuri 1988 m. pradėjo darbą kaip savarankiška organizacija – Lietuvos augalų fiziologų draugija. Dabar, blėstant riboms tarp įvairių krypčių augalų fiziologijos tyrinėjimų, terminas „augalų fiziologija“ vis dažniau tampa sunkiai apčiuopiamas. Dažnai jis nepelnytai prapuola tarp moderniųjų mokslų, o XX a. Lietuvoje augalų fiziologija buvo viena labiausiai išvystytų ir tarptautinio pripažinimo sulaukusių biologijos mokslo sričių. Veiklą pradėta Liudo Vailionio Augalų fiziologijos kabineto įsteigimu bei augalų fiziologijos studijų organizavimu Lietuvos universitete, tarptautinio pripažinimo pelniusiais Jono Dagio augalų augimo fiziologijos darbais XX a. viduryje. To paties amžiaus pabaigoje Botanikos instituto Augalų fiziologijos laboratorijos mokslininkai šią sritį išplėtojo į augalų erdvinės orientacijos fiziologijos mokslinių tyrimų kryptis, kurios turėjo įtakos augalų augimo ir vystymosi fiziologijos plėtotei bendrąja prasme. Lietuvos augalų fiziologų draugijos steigėjai akademikai Alfonsas Merkys ir Jonas Dagys po pirmojo draugijos susirinkimo 1988 m.

Po Antrojo pasaulinio karo augalų fiziologijos mokslo katedros ir laboratorijos veikė Vilniaus universitete, Lietuvos MA Biologijos, vėliau Botanikos institutuose, augalų fiziologijos mokslinė tematika buvo plėtojama Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar – Lietuvos žemės ūkio universitete), Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar – Vilniaus pedagoginiame universitete), formavosi šiuo metu veikiančiuose Lietuvos miškų ir Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutuose. Devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo nutarta steigti Lietuvos augalų fiziologų draugiją, vien Botanikos instituto Augalų fiziologijos laboratorijoje dirbo per 20 mokslo daktarų bei tiek pat kitų darbuotojų. Vilniaus universitete Augalų fiziologijos ir mikrobiologijos katedroje dirbo 2 profesoriai ir grupė mokslininkų augalų fiziologų. Draugijos kūrėjai ir pirmieji nariai buvo žymūs Lietuvos fiziologai: Alfonsas Merkys, Jonas Dagys, Petras Bluzmanas, Stasė Stašauskaitė, Jūratė Darginavičienė, Leonida Novickienė, Romualdas Laurinavičius, Nijolė Anisimovienė, Janina Gruodienė, Onutė Rupainienė, Laimutė Miliuvienė ir kiti. Rengdami pirmuosius draugijos įstatus jie išsikėlė tikslą – visais aspektais skleisti augalų fiziologijos ir eksperimentinės biologijos žinias. Tačiau taip pat užsibrėžta daug dėmesio skirti ir nacionalinio augalų fiziologijos mokslo paveldo išsaugojimui: kurti mokslinę lietuvišką eksperimentinės botanikos terminiją, tyrinėti augalų fiziologijos mokslo istoriją. Ilgainiui pastaroji misija draugijos veikloje užėmė pagrindinę vietą, o ji pati įgijo kultūrinės ir švietėjiškos organizacijos statusą: draugijos nariai publikavo istorines-šviečiamąsias knygas apie Lietuvos augalų fiziologus Stanislovą Jundzilą, Joną Dagį, Alfonsą Merkį, išleido lietuvių ir anglų kalbų biologijos terminų žodynėlį, organizavo paskaitas, kuriomis skatino kurti lietuvišką biologijos mokslinę terminiją. 2004 m. draugijos darbas terminijos srityje buvo apibendrintas kartu su Lietuvos mokslų akademija surengtoje mokslinėje konferencijoje Biomedicinos terminologijos klausimai.

Nuo 1993 m., kartu su Lietuvos mokslų akademija ir Vilniaus universitetu draugija periodiškai organizuoja renginį Prof. S. Jundzilo ir prof. J. Dagio skaitymai, kuriame žymūs eksperimentinės biologijos mokslininkai aptaria svarbiausius augalų biologijos mokslinių tyrimų raidos aspektus ir dabartiniu metu svarbiausius mokslo klausimus. Per 20 veiklos metų draugijos renginiuose pranešimus skaitė: dabartinis Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka, Vilniaus universiteto profesoriai Jonas Naujalis, Vytautas Rančelis, Rusijos augalų fiziologų draugijos pirmininkas Valentinas Kefelis, kosminės augalų biologijos tyrinėtojas Andreasas Sieversas ir kiti. Draugijos darbą augalų augimo ir vystymosi fiziologijos problemų sklaidoje įprasmino tarptautinės mokslinės konferencijos, surengtos kartu su Botanikos instituto, Lietuvos MA Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus ir Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto mokslininkais. Draugija turi savo biblioteką, kurioje yra per 700 leidinių, sukauptas archyvas: Lietuvos ir kitų šalių mokslininkų disertacijų rankraščiai, įvairūs dokumentai. Šiuo metu Lietuvos augalų fiziologų draugija vienija 60 narių iš įvairių Lietuvos mokslo institucijų. Visą veiklos laikotarpį jai vadovavo ir tebevadovauja akademikas Alfonsas Merkys, 1988–1993 m. jos garbės pirmininku buvo vienas žymiausių augalų fiziologų Jonas Dagys, draugijos nariais buvo ir yra augalų fiziologai Petras Bluzmanas, Sabina Karosienė (Ramašauskaitė), Nijolė Anisimovienė, Jūratė Darginavičienė, Pavelas Duchovskis, Virgilija Gavelienė, Eugenija Kupčinskienė, Leonida Novickienė, Stasė Stašauskaitė, Danguolė Raklevičienė, Danguolė Švegždienė ir kiti. 15 metų šios draugijos sekretore dirbo Laimutė Miliuvienė.

Lietuvos augalų fiziologų draugija susiduria su daug visuomeninių nepelno organizacijų problemų. Dauguma renginių yra organizuojami remiantis Lietuvos mokslų akademijos, prie kurios ji ir veikia, gera valia bei pačių draugijos narių iniciatyva. Tačiau, nepaisant visų nesklandumų, draugija vykdo savo misiją, keldama augalų fiziologijos mokslo autoritetą Lietuvoje.


Dr. Aurika Ričkienė,
Lietuvos augalų fiziologų draugijos sekretorė



Nuotraukose:

 

2002 m. renginio „Prof. S. Jundzilo ir prof. J. Dagio skaitymai“ pranešimų medžiagos leidinio viršelis

Lietuvos augalų fiziologų draugijos steigėjai akademikai Alfonsas Merkys ir Jonas Dagys po pirmojo draugijos susirinkimo 1988 m.