Apie tai, kas svarbiausia
Tęsiame pašnekesį su Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Kraujagyslių chirurgijos centro vadovu prof. habil. dr. Vytautu Jonu TRIPONIU, kuris per 40 darbo metų atliko daugiau kaip 10 tūkst. operacijų. Profesorius yra visų moderniausių kraujagyslių operacijų Lietuvoje pradininkas, sukūręs naujus metodus kraujotakai atkurti, kai užanka operuotos arterijos ir dirbtinės kraujagyslės. Už nuopelnus medicinai apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, o Vilniaus miestas jį pagerbė Šv. Kristoforo statulėle, kuria apdovanojami iškiliausi vilniečiai.
Ir vis dėlto su profesoriumi ir šį kartą kalbėsimės ne apie kraujagyslių chirurgiją ir net ne apie mediciną, bet taip pat labai svarbius dalykus, kuriuos galėtume įvardyti kaip dvasinę sveikatą.
Nežabotos komercijos aukos
Gerbiamasis Profesoriau, praėjusį kartą apgailestavote, kad dabartinei spaudai nelabai įdomu, ką mano profesūra vienais ar kitais mūsų gyvenimo klausimais. Deja, išgyvename tokį dvasinės sumaišties etapą, nors, kai kovojome dėl Nepriklausomybės, tikrai mažai kas to tikėjosi. Vadinamajai didžiajai spaudai profesoriai ir dar jų neskandalingos mintys išties neįdomu. Bet yra ir nedidelių spaudinių, kuriuose išspausdinta publikacija gali paplisti ne ką mažiau už didelio spaudinio – vien internetas ką padeda padaryti. Kitas dalykas, kiek skaitytojas suinteresuotas ir sugeba susirasti būtent tokius rašinius.
Kaip renkasi jiems patrauklų skaitinį nemaža dalis skaitytojų? Štai matau Mokslo Lietuvoje straipsnį Epas apie gimtojo kaimo trijų kartų likimus. Aišku, kad čia nieko neužmušė, neišprievartavo, tai kas gali būti įdomu? Neskaitys. Geriau paims Panelę. Visa tai – nežabotos komercijos padarinys. Neseniai perskaičiau britų žurnalisto Džeremio Paksmano (Jeremy Paxman), BBC televizijos programos Newsnight ir viktorinos University Challenge vedėjo knygą apie Jungtinę Karalystę. Vienas skyrius skirtas jos spaudai. Pasirodo, kad tos gerosios, rimtosios spaudos nėra tiek daug net ir Jungtinėje Karalystėje, bet jos yra. Taip pat didžiuosiuose laikraščiuose yra įvairių analizių – politinių, kultūrinių, ekonominių ir t. t. Bet Paksmano išvada nėra labai linksma. Jis pripažįsta, kad didžiąją dalį spaudos sudaro niekalas, kurį dauguma skaitytojų labai mėgsta ir tą niekalą spausdinantys leidiniai kartais uždirba daugiau pinigo už rimtus laikraščius. Tuos spaudinius Paksmanas prilygina mokyklos sienlaikraščiui, kuriame kiekvienas gali rašyti, ką nori, arba interneto diskusijoms, kuriose kiekvienas gali pasireikšti, komentuoti, ką išmano ar apie ką neturi nė menkiausio supratimo.
Leidėjai nuduoda, kad jiems labai svarbu „vox populi“.
Todėl spaudoje vyrauja žemiau viduriniosios klasės reiškiamos nuomonės, o viduriniąją klasę sudaro inteligentija. Visais laikais tikrasis elitas, tik ne tas, kuris šypsosi iš mūsų spalvotų žurnalų viršelių, sudarė mažumą. Į masinę „kultūrą“ žiūrėjo kaip į prasčiokų pasilinksminimus, su kuriais ir nesiejo sąvokos „kultūra“.
Kiek man pačiam tenka susidurti su kitų Europos šalių profesūra, apskritai medikais, galiu pasakyti, kad didžioji dauguma vis dėlto turi platesnį požiūrį į tai, kas dabar vyksta medicinoje ir aukštajame medicinos moksle, linkę diskutuoti ir analizuoti, nes jiems visa tai labai įdomu. Turiu mintyje pirmiausia vyresniosios kartos vokiečių ir prancūzų chirurgus, universitetų profesorius. Su amerikiečiais man mažai tekę bendrauti, aptarinėti įvairias temas, kurios nesisieja su profesine veikla.
Jie iš akademinės aplinkos įgijo platesnį požiūrį, erudiciją ir kultūrą, o gal tai iš šeimos tradicijos ateinančios vertybės?
Man atrodo, kad stiprų pradą pirmiausia yra gavę iš savo šeimų. Matyt, tai auklėjimo inteligentiškose šeimose padarinys. Kažkur teko skaityti, kad norint būti tikru inteligentu, reikia būti vienuoliktos kartos inteligentu. Lietuvoje tai būtų neįmanoma.
Inteligentiškumas – apmirštanti vertybė? Tačiau tikriausiai sutiksite, kad ir aukštųjų mokslų nebaigę kai kurie asmenys yra tikresni inteligentai už tuos specialistus, kurie buvo tiesiog „kepami“, kai liaudies ūkis reikalavo vis naujų ir naujų „kadrų“.
Inteligentiškumo visuomenėje gal ir mažoka, kai kur gal tai ir apmirštanti vertybė, bet dar galima ją prikelti. Pastebiu, kad net inteligentiškose, universiteto dėstytojų šeimose jaunimas kartais stengiasi atitrūkti nuo tėvų puoselėjamų vertybių, nesupranta jų. Net negalėčiau pasakyti, kodėl taip yra. Reikia visada turėti galvoje, kad brandumas šiais laikais vėluoja, todėl tuos jaunus žmones galima išgelbėti.
Kaip? Geru pavyzdžiu ar žodžiu? Bet vaikai priešinasi tėvų sakomiems pamokslams, o be jų taip pat negerai.
Turėdami gerą pavyzdį iš tėvų vaikai paprastai visai „nenusivažiuoja“. Juos dažniausiai traukia intelektualus darbas arba noras atlikti kokį kitą darbą sąžiningai.
Kalbate apie „individualų priėjimą“?
Be abejo. Visada prisimenu docento Petro Baublio, žuvusio lėktuvo katastrofoje, paskaitas. Jis sakydavo: nepamirškite, kad žmogaus asmenybė susiformuoja iki 5 metų, paskui ją labai sunku pakeisti. Kad šis žmogaus gyvenimo laikotarpis labai svarbus, galiu patvirtinti ir iš savo vaikų. Jie neturėjo potraukio lavintis kiemų mokyklose.
Šiaulių universiteto Edukacinių tyrimų mokslo centro direktorė profesorė Audronė Juodaitytė teigia, kad reikia keisti pedagogų požiūrį į vaikystę, vertinti kaip visavertį žmogaus gyvenimo laikotarpį ir atitinkamai konstruoti ugdymo procesą. Prof. A. Juodaitytė traukiniuose atliko tikslingus stebėjimus, kaip žmonės, šeimos elgiasi tarpusavyje ir su savo vaikais. Traukinys pradeda važiuoti, vaikas pro langą mato „bėgančius“ medžius ir šaukia mamai: „Mama, medžiai bėga!“ Mama sudraudžia vaiką, kam šis kvailystes kalba ir taip užgesina jame įsižiebusią kūrybišką pasaulio suvokimo kibirkštį. O juk tie „bėgantys medžiai“ teikia tokią plačią dirvą su vaiku diskutuoti, paaiškinti, kokie įdomūs dalykai gali vykti mus supančiame pasaulyje. Pasak prof. A. Juodaitytės, ir visuomenei būtina keisti požiūrį į vaikystę.
Nutildyti vaiką – lengviausias būdas jį „auklėti“, nors tai nėra joks auklėjimas. Dirbti su vaiku galima ir nepastebimai, tiesiog skiriant vaikui daugiau dėmesio. Vaiko iniciatyva neturi būti slopinama, priešingai – ją būtina palaikyti ir skatinti. Reikia ir tam tikros įgimtos vidinės inteligencijos, tik kaip ją apibrėžti? Aš visada žaviuosi mūsų dideliais žmonėmis, kurie kilę iš kaimo trobų. Tarkime, kompozitorius Juozas Gruodis. Kaip pamačiau jo tėvų kuklų sklypelį, pasidarė graudu. Kadaise ten stovėjo medinė dūminė pirkelė, ligi mūsų dienų neišlikusi. Ta vieta siejasi ir su mano vaikyste. Rokėnų kaime (Zarasų r.), kelio į Antazavę 6-ajame kilometre. Buvo mano tėvų kaimynai. Išlikę tik pamatai, iš kurių sprendžiu, kokia menkutė tai galėjo būti grytelė. Užtat būsimo kompozitoriaus mama buvo visas parakas. O juk paprasta kaimo moteriškė. Kartais galvoju: kaip ją pavadinti? Ji buvo inteligentiška kaimo moteris? Atrodo, taip, nes jai rūpėjo dvasiniai dalykai. Mokėjo nepaprastai daug dainų, visą laiką dainuodavo. Buvo visokių liaudiškų menų puoselėtoja. Ne tiek daug apie visa tai galiu pasakyti, bet kiek teko domėtis, žinau, kad būsimasis kompozitorius labai daug gavo iš savo motinos, paprastos kaimo moters. Iš kur tokia dvasia ir iš jos sklidusi šviesa? Nežinau, gal tai sietina su kokiu ypatingu paveldėjimu.
Žinojo, kad privalo priešintis nutautinimui Ar Jums pačiam yra tekę patirti bent kiek didesnę įtaką iš tradicinio lietuviško kaimo, kuris jau traukiasi iš mūsų gyvenimo?
Truputį susidūriau, kaip ir daugelis mano kartos žmonių. Nesakyčiau, kad tas lietuviškas kaimas buvo labai uždaras, o jo gyventojai gyveno tarsi kiaute. Juk ne, jie mėgdavo pasižmonėti, turėjo nemažai ryšių su tame regione gyvenusiais įvairiais žmonėmis, puikiai visus pažinojo. Pavardėmis, vardais, kam kas yra giminė, iš kur kuris išėjęs ir t. t. Ir ne tai, kad iš kažin kur girdėjęs, bet iš jų pačių sužinojęs. Antai mano tetulė labai rinkdavosi žmones, su kuriais norėjusi bendrauti. Giminės medžio šakomis ji sugebėdavo nubėgti iki 1790 m.
Aišku, tame kaime buvo visokių žmonių, kaip kad ir visur, bet man išliko šviesaus kaimo įspūdis. Daug metų esame atsiskyrę nuo kaimo, tad nieko nuostabaus, kad jį šiek tiek idealizuojame, kaip ir aną gyvenimo laikotarpį. Tačiau juk nieko nebūto neprikuriam apie tą savo kaimą. Jis mūsų atmintyje egzistuoja kaip objektyvus dalykas.
Senasis kaimas buvo imlus knygai. Mano tėvo teta, senelio sesuo Marija Triponaitė iš Matiukų kaimo, lietuviškos knygos draudimo laikais buvo slapta kaimo mokytoja – daraktorė. Labai daug vaikų lankydavosi pas ją, tad ji turėjo labai daug darbo. Gyveno Antazavėje, kurioje buvo grįžusių iš Rusijos jaunuolių ir merginų, jau beveik praradusių savo gimtąją kalbą. Tai štai daraktorė Triponaitė meistriškai dirbo savo darbą atlietuvindama kaimo vaikus ir mokydama juos rašyti. Tai antalieptiškio Vytauto Indrašiaus aprašyta knygoje Aukštaitijos šviesuliai (1999 m.).
Antazavės daraktorės Marijos Triponaitės pavyzdys primena, kad kaimo šviesuliai turėjo didelę įtaką žmonėms. Dabar kartais didesnę įtaką daro užkrečiantys blogi pavyzdžiai. Juk ir Jūs minite daug puikių Jus supančių žmonių, tai kodėl jų pavyzdys nėra užkrečiantis, neišplinta į aplinką kaip gėrio epidemija?
Matyt, nėra tinkamos terpės.
Mūsų šviesuliai nėra nei patys turtingiausi, nei aukščiausias vietas tarnyboje užimantys. Nėra versliausi, aktyviausi, patraukliausi. Juk ir geriausiais limuzinais nevažinėja, iš televizijos ekranų nesišypso. Gyvenimo vidutiniokai – kaip dauguma.
Gerai savo knygelėje yra pasakęs mūsų universiteto profesorius Povilas Čibiras. Kalbėdamas apie savo kaimą, jis klausia: iš kur tokia stipri mūsų lietuvybė? Ir atsako: iš to, kad mes, vaikai, išaugome kovos prieš nutautinimą sąlygomis. Išvada akivaizdi, ir ją P. Čibiras apibūdino paprastais žodžiais: „Mes žinojome, mūsų kraujyje buvo supratimas, kad turime priešintis nutautinimui.“
