Maironis - dar ne visas išdainuotas (3)

Maironis - dar ne visas išdainuotas (3)

Pradžia Nr. 16

Su dainininku Danieliumi Sadausku toliau kalbamės apie lietuvių giedamąją poeziją, kuriai jis skiria ypatingą dėmesį.

Maironis yra išties didžiausias lietuvių tautinio atgimimo poetas, o ir pats atgimimas XIX a. pabaigoje buvo didžiausias stebuklas, koks tik kada nors yra įvykęs lietuvių tautos gyvenime. Maironis, jo poetinis žodis prikėlė merdinčią tautą. Gal nėra atsitiktinumo, kad prie Maironio atėjau daug vėliau. Po M. Mažvydo buvo A. Baranauskas, išgiedojau jo Anykščių šilelį ir giesmes. Perkelti Baranausko giesmynus ir giedamąją poeziją į muzikos sales man buvo labai didelis ir malonus darbas.

Po A. Baranausko ėjo A. Vienažindys, A. Strazdas, vėliau - V. Kudirka ir J. Basanavičius, paskui - A. Vaičaitis. Ir tik po visų šių mūsų poetų kilo mintis imtis Maironio. Tam paskatino Spaudos atgavimo 100-metis.

Ar buvo dar kas nors neišdainuota iš Maironio? Radote, kas ligi tol buvo nepasakyta? Net ir prisilietus J. Naujaliui?

Tiesiog pasigedau Maironio mūsų atlikėjų koncertų repertuaruose. Kalbu jau apie mūsų nepriklausomybės laikus. Vieno kito pažįstamo kompozitoriaus paklausiau, ką jie yra parašę pagal Maironio žodžius - dauguma prisipažino nieko neparašę. Pasirodo - kol kas parašytas tik vienas kitas kūrinėlis.

Tada ėmiau gilintis, surinkau apie keliasdešimt Maironio eilėraščių, kurie per Pirmosios nepriklausomybės laikotarpį buvo labiausiai judinti kompozitorių. J. Naujalis čia nepralenkiamas. 42 metus vargonininkavęs Kauno arkikatedroje, bendravęs su Maironiu, rašė muziką jo tekstams.

Man padarė įspūdį Alfonso Nykos-Niliūno pasakyta mintis: negalima Maironio skaityti nuogomis akimis - jį reikia skaityti kaip kažką šventa ir neliečiama, priimti kaip komuniją; atskirdami jo eilėraščių tekstus nuo giliai į mūsų sielą įdainuotų melodijų, juos lyg nurengtume ir nebeturėtume teisės į juos žiūrėti nuogus... Tada ir pamaniau: o kiek gi mūsų kompozitoriai, jeigu jie skaito Maironį, nesigėdi žiūrėti į jo apnuogintus tekstus? Surinkau iš įvairių šaltinių pagal Maironio tekstus parašytus muzikinius kūrinius ir susidariau tam tikrą nuomonę. Tarybiniais metais buvo parašyta labai mažai, o Atgimimo metais - beveik nieko.

Tauta, vedama Atgimimo šūkių, taip nuskubėjo į priekį, kad Maironį pamiršo - jis tapo nebeaktualus?

Kai kurie poetai taip pat sakė: ‘Labanakt, Maironi’, toks pasenęs ir nebeaktualus jis jiems atrodė. Tačiau šiandien paseno tų modernistų, o ne Maironio eilės. Ir jie laimingi, pakliuvę nors į mažą lentynėlę Maironio aštuonių kambarių muziejuje. Gal todėl šiuolaikiniai kompozitoriai mažiau kuria pagal Maironį, nes jaučiasi ‘modernesni’, kitoks jų harmonijos pajutimas.

Žinoma, Maironis dabar turėtų skambėti naujai. Todėl ir raginau kai kuriuos kompozitorius imtis Maironio tekstų: harmonizuoti, orkestruoti, labiausiai norėjau, kad kas nors parašytų naują kūrinį. Artėjant 2004 m. lietuviškosios spaudos lotyniškaisiais rašmenimis atgavimo 100-mečiui nutariau išleisti Maironio dainų kompaktinę plokštelę. Darbas užsitęsė trejus metus, dešimtis kartų skaičiau jo eilėraščius ir mačiau, kad dar ne viskas padaryta. Kai kuriems kompozitoriams prisipažinus, kad nieko nėra parašę pagal Maironio eiles, paskaitydavau posmą: ‘Išnyksi kaip dūmas, / Neblaškomas vėjo / Ir niekas tavęs neminės...’ Raginau: ‘Sėsk prie instrumento ir mėginkime kurti’.

Ir Jūsų bylojimai paveikdavo?

Kai kuriuos kompozitorius paveikdavo. Būta įsimintinų dalykų. Štai Vytautas Mikalauskas. Išties įdomus pavyzdys. Susitikome ekologinėje parduotuvėje - kolega nusiminęs, nosį nuleidęs. ‘Vytai, kas yra?’ - klausiu. ‘Na, tai va - nesikuria’, - atsako. ‘Pasakyk, Maironio ką nors padarei?’ - remiu prie sienos. Primenu, kad ypatingi metai, lietuviškosios spaudos atgavimo šimtmetis, o Maironis juk yra didžiausias Lietuvos atgimimo dainius. Žodžiu, kalbinu kolegą ką nors parašyti pagal Maironio eiles. Susidomėjo, aš jam pasiūliau trumpą Varnakalnio kalnelyje parašytą tekstą Suolelis. Po trijų dienų kolega atneša parašytą kamerinį kūrinėlį - labai gražų, šiltą. Paprašė, kad duočiau dar ką nors iš Maironio eilių. Pasiūliau ištrauką iš Jaunosios Lietuvos - septintąją giesmę ‘Ir kas do naktis / Dega žvaigždės aukštai / Bemirkčioja tartum akutės...’

Išvažiavau į Briuselį, grįžęs po mėnesio skambinu. Ir ką išgirstu - kompozitorius miręs. Tai štai paskutinis kūrinėlis, kurį jis entuziastingai kūrė, buvo Maironio Suolelis. Vytas man ir liko spindinčiomis akimis ir drebančiomis rankomis laikantis eilėraščio kopiją. Argi ne prasminga? Štai koks kūrėjo likimas. Panašiai galėčiau papasakoti apie kiekvieną dainą, sukurtą pagal Maironio žodžius.

Tegul nedidelis, bet kompozitoriaus sau pastatytas paminklas - prisilietus Maironio eilių.

Jei kas rašytų kompozitoriaus V. Mikalausko biografiją, manau, paminėtų šį faktą.

Už karvę neparsidavėŠiandien Maironis mums yra aukštosios poetinės ir muzikinės tradicijos etalonas. Bet šiandieninė Lietuva gyvena kitus laikus: kasdien sekame žinias iš Irano, sužinome, kad Japonijoje gimė būsimasis imperatorius. Globalizacijos skersvėjai mus perpučia skersai ir išilgai, tad kaip pasiekti, kad ir Maironis būtų ne vien tradicija ir bibliotekinė vertybė, ne vien praeities lobių nevarstoma skrynia, bet mūsų gyvenimo aktualija?

Maironio idealus galima išreikšti labai įvairiai. Galima pagavia melodija, kurią žmonės dainuotų. Tačiau galima ir kitaip: interpretuoti gilesnę prasmę, globalizacijos laikų nuotaikas išreikšti per muziką, kaip tai dar 1982 m. padarė Bronius Kutavičius. Mano kompaktinėje plokštelėje šis kūrinys įrašytas, tai Reminiscencijos. B. Kutavičius keletą Maironio eilučių panaudojo labai prasmingai: vargonai - kaip visus vienijantis instrumentas; klavesinas - judantis tarsi niekad nesustojantis laikas ir smuikas lyg sielos styga. Dainininkas išdainuoja prasmingus Maironio žodžius Kaip tie metai prabėgo, jie nuskamba tarsi iš anapus.

Labai šiuolaikiškai sukompanuotas - kraupūs disonansai, kaip pats likimas, ardo gyvenimo tėkmę - bet tai šiltas, nešabloniškas, kūrinys. Puikus mūsų laiko jausenos tonas. O smuikas, lyg inkliuzais, primena Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio ir Balio Dvariono melodijas... B. Kutavičius trijų autorių melodijas panaudojo kaip muzikinę reminiscenciją. Štai kaip simboliškai ir moderniai galima interpretuoti Maironį. Užteko tik kelių eilučių teksto, kurį talentingas kompozitorius įprasmino muzikoje.

Neabejotinas Lietuvos muzikinės kultūros laimėjimas?

Manau, kad laimėjimas. Bet Mažoji baroko salė buvusioje Bonifratrų bažnytėlėje šio kūrinio niekaip nenorėjo įsileisti į savo koncertų repertuarą.

Kodėl?

Todėl, kad Maironis ir kad gali pasirodyti pesimistiškas kūrinys - taip atrodė tos koncertų salės administratoriams. Juk ten skamba ‘veltui ieškai nors vieno atminimo brangaus, ant kurio neliūdėtų kapai’.

Sovietų okupacijos laikais Lietuvos televizija buvo pradėjusi rengti kaimo kapelų koncertus. Iš kolūkių suvažiuodavo kapelos, atsiveždavo sūrių ir alaus - būdavo rengiami savotiški muzikiniai festivaliai. Paskutiniame teko ir man dainuoti. Tačiau aukštoji partinė vadovybė nutarė, kad reikia daugiau dainuoti apie dabartinį dirbantį žmogų. Festivaliai baigėsi.

O B. Kutavičiaus kūrinys pagal Maironio žodžius nebuvo ‘apie dirbantį tarybinį žmogų’. Kutavičius mane telkėsi tą kūrinį atlikti abejodamas, ar apskritai bus leidžiama atlikti. Nuspręsta, kad perklausoje Kompozitorių sąjungoje tą kūrinį pirmasis atliktų koks ideologiškai patikimas solistas, o koncertuose jau galėtume atlikti mes. Reikėjo aprobuoti. Taip ir buvo. Sovietiniais laikais B. Kutavičius nebuvo partiniu lygmeniu toleruojamas. Triskart buvo siūlytas kandidatu nacionalinei premijai, bet vis kildavo kliuvinių. Kartą vienas Kompozitorių sąjungos narys man pasakė, kur B. Kutavičiaus silpnoji vieta - girdi, neparašęs nė vienos tarybinės dainos. Jei parašytų - gautų premiją. Sutikęs B. Kutavičių prie Katedros, sakau: ‘Broniau, dėl neparašytos tarybinės dainos ir vėl liksi be premijos.’ ‘Danieliau, aš už karvę neparsiduosiu’. Mat tada Lietuvos respublikinė premija buvo maždaug tokia, kiek kainavo karvė. Mano didžiausia pagarba B. Kutavičiui už principingumą.

Bus daugiau

Ne žanras svarbuAr pritariate gal ir nedažnai pasitaikantiems mėginimams mūsų poetų klasikų eiles pritaikyti populiariam žanrui?

Jeigu tai padaryta skoningai, aukštu lygiu, atlieka geri atlikėjai, tai galima tik sveikinti. Svarbu ne žanras, o tai, kas tuo kūriniu išreiškiama. Tik nereikia subanalinti geros poezijos, o stilius, žanras - visa tai antraeiliai dalykai.

Šiandien Maironis jau išsemtas?

Toli gražu ne. Ir niekada nebus išsemtas. Bet šis dvigubas dainų albumas yra pats didžiausias - tiek Maironio tekstų taip išsamiai ir plačiai dar niekada nebuvo išleista. Dainavau tuos kūrinius vienas, nes norėjau, kad kai kurie tekstai, kurie buvo iškupiūruoti, išmesti, taikantis prie klausytojų - kad nenusibostų ar tiktų ideologiškai - būtų sugrąžinti.

Tai padaryti buvo sudėtinga?

Posmines dainas gana sunku interpretuoti, nes paprastai atlikėjai paima du ar tris posmus, o dažniausiai esmė, išvados glūdi paskutiniame. Kartais prarandamas ir poezijos kūrinio minties plėtojimas. Savo interpretacijoje stengiausi išdainuoti visus posmelius. Be to, kai gieda solistas, mažiau niveliuojamas garsas, geriau girdėti poetinis tekstas. Atliekant chorui, būna sunkiau suprasti žodžius. Vėlgi, ar tai sudėtinga? Tai priklauso nuo to, kas ir ko ieško Maironyje. Ir kur ieško Maironio. Ar girdėjote J. Haydno galvos istoriją? Ji buvo nupjauta dar lavonui nespėjus sustingti tam, kad kažkoks kuoktelėjęs mokslininkas galėtų išmėsinėti jo smegenis ir nustatyti jose vietą, kur slypi muzikos genijus.

Sudėtinga todėl, kad mes dažnai nesuprantame kitų, nes nenusileidžiame ar nepakylame iki jų lygio. Genijaus ar paprasčiausiai mažo vaiko.

Į ‘Anykščių šilelį’ poetas įkomponavo LietuvąKiek poezijos klasikų esate prikėlęs ‘iš kapų amžinų’?

Turbūt esu viską dainavęs, kas vadinama klasika. Taip pat ir daug šiuolaikinių literatūros kūrinių - kompozitorių Valentino Bagdono, Algimanto Bražinsko, Justino Bašinsko ir kitų. Tai ir Vytauto Mačernio, ir kitų poetų poezijos ciklai. Vargu ar kurio kompozitoriaus kūrinių nesu atlikęs.

Ką sunkiausia buvo ‘prisijaukinti’, kokių autorių kūrinius?

Sunkiausia buvo suvokti M. Mažvydo giesmes ir priversti skambėti A. Baranausko kūrybą. Anykščių šilelį galima suprasti ir kaip rečitatyvinį kūrinį. Aišku, poemoje daug liaudies dainoms būdingų motyvų, apskritai poema paremta liaudies dainomis. Panaudota daug tautosakos: apie Sedulėlę, apie Eglę žalčių karalienę, Velnio akmenį ir t. t. Vis dėlto kai perskaičiau mūsų iškiliausių mokslininkų įžvalgas apie Anykščių šilelį, man daug kas paaiškėjo. Sigito Gedos mintis: ‘Nereikia Anykščių šilelio ieškoti Anykščiuose - jo ten nesurasim, kaip ir Čiurlionio nesurasim Raigarde’. Šią poemą suvokiu kaip didžią mūsų tautos katastrofą, įvykusią likus ketveriems metams iki 1863 m. sukilimo ir lietuviškos spaudos draudimo pradžios. Nuo to meto prasidėjo didžiausios mūsų tautos geriausių sūnų tremtys. Įsigilinus man tapo akivaizdu, kad į Anykščių šilelį poetas įkomponavo Lietuvą, mūsų kraštui gresiančią tragediją, įprasmino tautos likimą. Medis poetui yra metaforinis įvaizdis: visi šilo garsai, šlamesiai ir kuždesiai, ir visų gyvų paukščių balsai - tai buvusios Lietuvos įvaizdis, tos Lietuvos, virš kurios pakibo neatremiama grėsmė, ir poetas visa tai jautriau ir geriau už daugelį jautė ir suvokė. Tai pačios istorijos eigos suvokimas, perteiktas genialiu būdu.

Tik labai didelis poetas sugebėjo išgirsti, kaip nuo lapo krenta rasos lašas, kaip pražysta žiedas. Tai ant pliko kalno sėdinčio ir Lietuvą apraudančio lietuvio skausmas: ‘Ai, būdavo būdavo iš mūsų šilelio didžiausio patogumo...’ Jo skruostu rieda ašarėlė, bet ko verkia - nežino. Iš nuojautos verkia. Štai šią nuojautą man ir buvo sunkiausia pajausti ir klausytojams perteikti. Poemą išgiedoti, išreikšti genialaus kūrinio idėją labai nelengva.

Nešė velnias akmenįGal mano trigrašis bus visai ne vietoje, ir tada prašau man atleisti, bet ar į ‘Anykščių šilelį’ nebūtų galima pažvelgti kaip į literatūrinę simfoniją, sudarytą iš labai skirtingų dalių. Yra ir didelio susikaupimo, ir pakilių, ir labai linksmų dalių. Kai po nakties miškas staiga pradeda busti ir jame prasideda didi gamtos byla, gyvybės vyksmas per kiekvieną šilelio padarėlį ir augalą ir visa tai virsta šviesiu himnu gyvenimui. Muzikoje tai galėtų būti išreikšta kaip didinga žmogaus, gamtos ir tautos vienovės simfonija. Turime M. K. Čiurlionio simfoninę poemą ‘Miške’, bet kodėl nė vienas mūsų kompozitorius nesiėmė kurti simfonijos ‘Anykščių šilelio’ poemos pagrindu?

Išties poetas poemoje perteikė gyvenimo apoteozę ir tautą ištinkančią didžią grėsmę - joje yra visko: mitologinis motyvas apie velnią, nešantį didžiulį akmenį, skirtą sugriauti Anykščių bažnyčiai - tai ir carizmo politikos įvaizdis, nes tada katalikų bažnyčios pradėtos perstatinėti į cerkves. Juk ir Vilniuje katedros atsvarai Šv. Jurgio prospekto vakarinėje dalyje, Žvėryne, buvo pastatyta cerkvė. Arba štai Romanovų cerkvė, išdygusi aukščiausioje Vilniaus vietoje Didžiojoje pohuliankoje, dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje. Tai vis pasekmė to ‘velnio akmens’, kuris poemoje nukreiptas prieš Anykščių bažnyčią, kaip tautos tikėjimo simbolį.

Reikia naujo Baranausko, kuris perteiktų, kaip globalizacijos akmenimis daužoma tai, kas dar buvo likę iš tautos savitumo.

Dvi valandas klausiausi mūsų poetų Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme per Poezijos pavasarį. Mintyse pradėjau skaityti Anykščių šilelio eiles ir pagalvojau: ar iš mūsų poetų kūrybos išgirdau bent vieną eilutę, kuri bent priartėtų prie Anykščių šilelio poezijos gelmės?..

Bet taip juk ir turi būti, nes klasika - tai ne kasmetinis javų derlius. Čia nei suplanuosi, nei išauginsi, kada panorėjęs. Donelaičio ar Baranausko poezijos viršukalnės joks poetas niekada neperšoks. Ir tuo nepakartojamumu poezija turtinga.

Štai kad ir mūsų partizanų kovų tema - kas prie jos iš poetų ar muzikų yra prisilietęs? Šitokia tautos didvyriškumo ir tragedijos, iš esmės tolesnės Lietuvos miškų plėtotės tema, bet kodėl ligi šiol nė vienas mūsų kūrėjas jos nesiėmė. O juk tautoje ši tragedija jaučiama, iki šiol tebeišgyvenama. Galimas dalykas, per mažas tautos kūrybinis potencialas, dar nesulaukėme naujų čiurlionių, donelaičių ir baranauskų. Daugybė žmonių rašė savo atsiminimus, bet reikia visa aprėpiančio kūrinio - gal operos ar didingos simfonijos. Juk žymius kūrėjus ar atlikėjus skaičiuojame ant rankų pirštų.

Pagaliau juk apie J. Basanavičių ar V. Kudirką neturime nei solidesnio romano, nei operos ar dramos kūrinio. Nejau mūsų kūrėjai nepribrendo imtis tokios užduoties?

Nėra ir apie Antaną Strazdą net romano, nors tai nepaprastai dėkinga rašytojui asmenybė. Strazdas dingo mūsų istorijos ir praeities ūkuose ir apie jį reikia tik romaną rašyti, nes biografijos atkurti gali ir nepavykti. Tas pats pasakytina ir apie A. Strazdo muziką, kuri išsilakstė su jo paukšteliais ir strazdeliais po visą Lietuvą. Mano senelis, gyvenęs Dzūkijos pakrašty, giedodavo gulėdamas ant pečiaus Gaidys karklynuose... o vaikai refrenu atkartodavo. Tai Strazdo daina. Vieną Strazdo dainą įdėjau į kompaktinę plokštelę iš Žemaitijos - O kaip puikios gražios dienos. Tai jau žemaičių interpretacija.

Kodėl sunku imtis, kas nėra įprastaEsate įrašęs 5 solines kompaktines plokšteles. Ko toliau žadate imtis?

Tos penkios kompaktinės plokštelės - tai didelis darbas, kur kiekvienas kūrinys buvo kruopščiai studijuojamas. Kad ir J. Basanavičiaus užrašyta poema apie Paukščių vainą. Pasirodo, tai nuo Ezopo laikų per Balkanus ir skandinavus mus pasiekusi baladė, nusileidusi Suvalkijoje ir paplitusi Lietuvoje. Puiki medžiaga, bet kaip įdainuoti šiuolaikiškai, gal pritaikius ir džiazo muzikines priemones? Turėjau tam tikrą pradinį sumanymą, bet jį reikėjo realizuoti. Paminėjau kompozitoriams, tai vienas pareikalavo 3 tūkst. litų, kitas - 5 tūkst., tada imtųsi bendro projekto. Aišku, kad mūsų Paukščių vaina sustojo, nes iš kur imsi tokius pinigus. Tai štai ir atsakymas, ką reiškia imtis naujų sumanymų. Norint suvienyti kūrybines jėgas, reikia lėšų, o svarbiausia - pačiam žinoti, ko nori, ir kitus juk reikia sudominti ir uždegti. Kas norės dienas leisti bibliotekose, rinkti medžiagą, gilintis, jeigu už tai nemokama.

Tai lituanistikos paveldo gaivinimas muzikinėmis ir vokalinėmis formomis, tad gal tokį projektą paremtų Kultūros ir sporto fondas?

Fondo vadovai man pasakė, kad tokio projekto jie neremia. Rėmimu nesiskundžiu, rėmėjų randu. Todėl yra ir rezultatas. Kultūros ministerija yra parėmusi ne vieną mano programą. Gerai,kai vertinimo komisijoje sėdi asmenys, kurie suvokia, išmano literatūrą, istoriją, supranta ir vertina muziką. Dažniausiai būna, kad muzikai neišmano apie poeziją, o poetams stinga muzikinių žinių. Gerai, jeigu pateiksiu projektą iš J. Gruodžio muzikos - mane supras ir tikriausiai palaikys. O jeigu pasiūlysiu Antano Vienažindžio giedamosios poezijos projektą? Arba Antano Strazdo poezijos? Ar daug kas iš komisijos narių ką nors žino ar yra girdėję apie tų poetų muzikines interpretacijas? Kai reikia istorijos, muzikos ir literatūros žinių, mūsų komisijų nariai dažnai nėra tokių sričių dideli žinovai, tad visada rizikuoji būti nesuprastas.

Ar galima būtų Jus tam tikra prasme pavadinti dainuojamosios lietuvių poezijos bardu? Suprantu, skamba neįprastai.

Vilniaus mokytojų namuose vyko giedamosios poezijos atlikėjų susitikimas, kuriame man teko atstovauti klasikinei giedamajai poezijai.

Lietuvių poezijos bardas? Kodėl gi neAr galima būtų Jus tam tikra prasme pavadinti dainuojamosios lietuvių poezijos bardu? Suprantu, skamba neįprastai.

Vilniaus mokytojų namuose vyko giedamosios poezijos atlikėjų susitikimas, jame man teko atstovauti klasikinei giedamajai poezijai. Visi dabar stengiasi dainuoti šiuolaikines dainas, pritardami sau gitaromis. O senais laikais lietuviai dainuodavo be muzikinio akompanimento. Taigi tame bardų susitikime buvau truputį ‘balta varna’, bet reikėjo pristatyti ir klasikinės giedamosios poezijos puslapį.

Ar Jūsų atliekamai poezijai netinka muzikinis akompanimentas?

Interpretacijai ribų nėra, svarbu meniškumas ir žinojimas, ką darai. Labai daug kūrinių esu atlikęs su vargonais, o mano įrašytose kompaktinėse plokštelėse girdėti daug instrumentų - esu dirbęs su kanklininkais, saksofonininkais, skudutininkais ir net japonų elektroninės muzikos meistrais, yra klavesino ir orkestrų muzikos. Taip pat esu įrašęs poezijos ir su chorais.

Esate lituanistikos paveldo per muziką propaguotojas?

Man atrodo, taip pasakyti būtų taiklu.

Tos muzikinės kompaktinės plokštelės turėtų būti būtina lietuvių literatūros pamokų dalis vidurinėse mokyklose. Skamba keistai, bet tenka išgirsti, kad tarp labiausiai nemėgiamų dalykų mokykloje moksleiviai vardija gimtosios kalbos, lietuvių literatūros pamokas. Vadinasi, jas reikia įvairinti, tobulinti.

Jeigu mokytojas kūrybingas, tai ras būdą panaudoti įdainuotus literatūros kūrinius per pamokas. Beje, tą pastebėjo ir poetas Justinas Marcinkevičius: ‘Neabejoju, kad Danieliaus Sadausko kompaktine plokštele pasinaudos ne vienas šventinių ir jubiliejinių vakarų rengėjas (...). Mūsų mokykloms tai būtų vertinga pagalba, praplečianti, pagyvinanti literatūros ir istorijos mokymo programas’. Iš tiesų, mokant net ir Lietuvos istorijos, daugelis giedamosios poezijos kūrinių galėtų labai praversti moksleiviui daug giliau pajusti epochos dvasią, tada mūsų istorijos vardai ir faktai nebūtų tik sausas dalyko kalimas.

Lieka tik palinkėti Jums ir toliau nepailsti, per muziką ir poeziją taip gražiai ir prasmingai propaguojant Lietuvos lituanistinį paveldą. Ir kad nestigtų gerų talkininkų ir rėmėjų.

Ačiū už palinkėjimus, tik neatsakiau į vieną man užduotą klausimą: ką žadu daryti toliau?

Ir ką gi darysite?

Padėkime daugtaškį... Minčių yra, kad tik būtų sveikatos.

Tad pabaigai palinkėkime Jums ir sveikatos.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas