Lietuvos mokslo premijos užsienio lietuviams (2)

Pradžia Nr. 3

2008 m. už tarptautinio lygio mokslo laimėjimus penki užsienyje gyvenantys lietuviai pelnė mokslo premijas, kurias inicijavo LR Švietimo ir mokslo ministerija. Humanitarinių ir socialinių mokslų srityje už pastarojo dešimtmečio pasiekimus premija teko istorikui dr. Broniui Makauskui, Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto darbuotojui, Lietuvos–Lenkijos santykių istorijos tyrėjui. Jis taip pat yra Lenkijos lietuvių bendruomenės veikėjas, lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje tyrinėtojas, lietuvių ir lenkų istorinio bei politinio dialogo spartintojas, lietuvių istorikams atvėręs Lenkijos archyvus ir naujas tyrinėjimų temas. Mokslo stažuotes yra atlikęs Lietuvoje, Italijoje ir JAV. Mokslinio domėjimosi objektas – Baltijos valstybių naujausiųjų laikų istorija, lietuvių ir lenkų santykiai, tautinių mažumų Rytų Europoje padėtis.

Istorikas dr. Bronius Makauskas gimė ir augo Seinų krašte, tos etninės Lietuvos dalyje, dėl kurios 1920 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybės susirėmė, pamiršusios šimtmečius trukusį bendradarbiavimą Abiejų Tautų Respublikoje. Kad tos žemės buvo labai svarbios abiem šalims, rodo ir B. Makausko primintieji tuometinio Lenkijos valstybės viršininko (paskelbtas 1918 m. lapkričio 11 d. ir buvo juo iki 1922 m.) Juzefo Pilsudskio žodžiai: „Seinus paimti ir stipriai laikyti – tai yra raktas į Vilnių.“

Kodėl J. Pilsudskį ir karines batalijas dėl Seinų prisiminė premiją gavęs istorikas? Todėl, kad net iš labai aukštų tribūnų jis girdi vis naujas tų įvykių interpretacijas ir būtent iš kai kurių Lietuvos istorikų. Girdi, nebuvę konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių, o buvęs tik konfliktas tarp senlietuvių ir jaunalietuvių. Toliau sekant tokia „logika“, Vilnius arba visai nebuvo okupuotas, o jeigu buvo, tai... pačių lietuvių. Pasak B. Makausko, su tokiomis interpretacijomis atsakingai mąstantis istorikas niekaip negali sutikti. Kartais tokie „atradimai“ kelia nuostabą ir Lenkijos istorikams. Todėl abejotinos šlovės istorijos perrašinėtojams Bronius Makauskas priminė, kad istorijos metodologija turi aiškias ribas, labai lengva nuo istorinės provokacijos nuslysti į istorijos profanaciją. Tai štai Vilniuje tos ribos ir buvusios pažeistos 2008 m. spalio 20 d. LR Seime vykusioje bendroje Lietuvos ir Lenkijos konferencijoje.

Ne savo valia gyvenome valstybėje, kurios istorija buvo perrašinėjama daug kartų, paprastai su kiekvienu nauju „genseku“, tik gaila, kad istorijos perrašinėjimo pamokas kai kurie Lietuvos istorikai, atrodo, įsisavino gal net uoliau už istorijos tiesas. Kad taip tą uolumą nukreipus į kitas lankas! Gal veikia postmodernizmo ar globalizmo nematomi fluidai, kurie verčia griauti įprastas istorijos tiesas. Naujovės šiaip jau – sveikintinas dalykas, ypač jei nukreipiamos į statybą, o ne į griovimą. Aptariamuoju atveju tos organinės statybos, potencialo auginimo principas pažeistas, sprendžiant iš Lietuvos visuomenę, ir ne vien istorikų bendruomenę sujaudinusių kai kurių faktų.

Atrodo, kartais šypsnį kelia ir lenkų istorikams. Seniai nustatyta ir aprašyta, kad būta dviejų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos – politinio konflikto, peraugusio į karinius veiksmus. Rezultatas – dalies etninių Lietuvos žemių su Seinais, Suvalkais, Punsku ir kitomis vietovėmis netektis ir 19 metų užtrukusi Vilniaus, istorinės Lietuvos sostinės, okupacija. B. Makauskas rado reikalą priminti prof. Felikso Konečny (Feliks Koneczny) 1943 m. žydams pritaikytą teoriją: esą, žydų genocido nebuvę, jie patys susinaikino per Antrąjį pasaulinį karą... Broniaus Makausko nuomone, seniai palaidotas antimoksliškų istorijos teorijų autorius Konečny nelauktai atgijo Vilniuje.

Tas pavojingas istorijos mokslas

Panašiai pasakytina ir apie 1920 m. liepos 12 d. pasirašytą Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, tiksliau apie tos sutarties slaptą priedą, kuris staiga ėmė nepaprastai jaudinti kai kuriuos Lietuvos istorikus. Pačių Lenkijos istorikų tos sutarties interpretacija yra visiškai aiški ir, kaip B. Makauskas sako, supratinga. Bolševikų kariuomenė stovėjo Lietuvos teritorijoje, ir Lietuva neturėjo kito pasirinkimo, tik tą sutartį pasirašyti. Tai štai tomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis Lietuvos diplomatai nepadarė nieko daugiau kaip tik patvirtino jau įvykusį faktą. O juk sovietai bandė Lietuvą įtraukti į bendrus su bolševikais karinius veiksmus prieš Lenkiją. Vis dėlto Lietuvos diplomatai išlaviravo ir į sąjungą su velniu nesileido. Toks esąs Lenkijos istorikų 1920 m. įvykių vertinimas.

Tačiau kai Lietuvos istorikas niekieno už liežuvio netraukiamas pats savo noru pradeda kelti klausimą, ar Lietuvai nereikėtų atsiprašyti Lenkijos už 1920 m. sutartį su Sovietų Rusija ir sutarties slaptąjį protokolą, Broniui Makauskui tai atrodo mažų mažiausiai nesolidu, gal ir neprofesionalu. Juk dėl tų įvykių aiškinimų didesnių abejonių nekyla ir tų įvykių tyrinėtojams Lenkijoje. Iš Lietuvos pasigirstantys naujų interpretacijų skelbėjų balsai B. Makauską šokiruoja, stebina ir kai kuriuos Lenkijos kolegas.

Tiesos rašymą ir teisingas interpretacijas B. Makauskas vadina tikro ir gero tarpusavio supratimo tarp kaimyniškų tautų pagrindu, o kartais šitaip „mėtydami pėdas“ tik sau ir kaimynams apsunkinsime gyvenimą. Ta prasme istorija yra pavojingas mokslas, kuriuo galima padaryti daug gero, bet ne mažiau ir blogo. Ypač jei neatsakingai naudojamasi. Todėl mūsų tautietis iš Lenkijos ir džiaugiasi, kad visa, ką bent ligi šiol jam pačiam yra tekę daryti, kildavo iš poreikio: arba stiprinti savo bendruomenę, t. y. lietuvius Lenkijoje, arba susidomėjus viena ar kita tema, kurios nagrinėjimui prireikdavo žvilgsnio iš šalies, būdavo reikalinga ją pristatyti Lenkijos visuomenei.

Rinkosi istoriko kelią

Savo paties kelią į istorijos mokslą Bronius Makauskas vadina labai paprastu ir net banaliu. Vaikystėje bėgiojo po gimtosios sodybos pievą netoli sienos su Lietuva. Šalia tyvuliavo labai gražus ežeras, bet už to ežero kažin kodėl prasidėjo bauginanti aukšta vielų užtvara. Tėvai nuolat perspėdavo: ten jokiu būdu nebėgti. Augant kildavo vis daugiau klausimų: tėvai taip gražiai pasakoja apie Lietuvą, o apie tą paslaptingą vielų užtvarą – nieko. Ir kodėl prie tų vielų negalima artintis?

Kai į šiuos klausimus rado atsakymus baigęs lietuvių gimnaziją Punske, studijoms pasirinko ne kurią kitą, o istorijos specialybę. Ją įgijo studijuodamas Gdansko universitete. Aspirantūros studijas tęsė Lenkijos mokslų akademijos Istorijos institute Varšuvoje, kur įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Ir šiuo metu dirba šio instituto XIX–XX a. Vidurio ir Rytų Europos sektoriuje. Norėjo gilintis į lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istoriją. Šiuos interesus tenkinti, matyt, padeda ir darbas Varšuvos universitete, kur B. Makauskas dėsto Pabaltijo šalių 1918–1991 m. laikotarpio istoriją, rengia šios srities specialistus. Prisipažįsta, kad ligi šiol jam Lietuva išliko didelė ir reikšminga valstybė, o lietuvių tauta – didele tauta. Atvejis, kai svajonės suformavo savimonę, o ši – ir likimą.