Lietuvos mokslo premijos užsienio lietuviams (2)

Kaip matome, valstybės didybę B. Makauskas sieja ne su gyventojų skaičiumi ar ekonomine galia, bet su mūsų pačių mąstysena, nuo to, kaip mes jaučiamės Europos Sąjungos erdvėje ir pasaulyje. Kartais bėdojimai ir pesimistinės nuotaikos, kurios sklinda iš Lietuvos, Bronių Makauską skatina užduoti visai natūralų klausimą: tai kam mes atkūrėme savo valstybę, jeigu nesugebame taip joje tvarkytis ir gyventi, kad visiems būtų jauku ir gera? Juk valstybė ir kurta tam, kad tautos jėgos, joje glūdinčios kūrybinės galios būtų geriau atskleistos, o pati tauta ir Lietuvos valstybė užimtų deramą vietą žmonijos dabartyje ir istorijoje.

Istorijos interpretacijų kryžkelėje

Broniui Makauskui, jau kaip istorikui, teko augti dviejų skirtingų Lietuvos istorinio likimo interpretacijų kryžkelėje. Vienaip tą istorijos likimą aiškino Lietuvos, kitaip – Lenkijos istorikai. Problemiška padėtis teikė ir tam tikro privalumo, nes padėjo gilintis ir į Lietuvos, ir į Lenkijos istorikų motyvus. Lenkų istorikai labai daug rašo Lietuvos istorijos kaip ir bendros Lietuvos–Lenkijos valstybės temomis. Tenka sutikti, kad su galingąja Lenkijos istoriografija lietuviškajai rungtis nelengva. Bet reikalai, pasak B. Makausko, gerėja.

Jis prisiminė laikus, kai apie Lietuvą viso pasaulio istorikai rašė visai nesiskaitydami, ką tais klausimais buvo parašę Lietuvos istorikai. Lietuvos istoriografija dar tik buvo pradėjusi bręsti, o įsitvirtinti, išsikovoti bent šiokį autoritetą prireikė laiko. Kaip yra šiandien? Be Lietuvos istoriografijos pažinimo jau negali reikštis bent kiek solidesnis kitų šalių istorikas, jei tik imasi gvildenti su Lietuva ar LDK susijusią temą. Kai kurie net stengiasi pramokti lietuvių kalbos. Pasak B. Makausko, tai esąs gražus mūsų istorikų darbų apvainikavimas.

Kalbėtojas tvirtina visados jausdavęs Lietuvos istorikų globą, kai jam tekdavo atvažiuoti į Vilnių. O atvykdavo laikais, kai atvirai kalbėtis, reikšti savo mintis nebuvo įprasta. Bet ir tada sulaukdavo supratimo ir pritarimo iš prof. Antano Tylos, prof. Vytauto Merkio. Jie ne tik palaikydavo jaunąjį kolegą iš Lenkijos, bet ir sudarydavo jam sąlygas prieiti prie tų istorijos šaltinių, kurie šiaip net ne kiekvienam mokslininkui buvo pasiekiami. Iš Lietuvos parsiveždavo tokios medžiagos, kurią ir Lenkijoje dar buvo per anksti skelbti.

Šiais laikais ir buvusios uždaros temos tapo atviros, o Lietuvos istorikai prasiskynė kelius ne tik į Lenkijos, bet ir kitų kraštų istoriografiją. Broniui Makauskui smagu matyti, kai Lietuvos istorikai apdovanojami taip pat Lenkijoje už savo akademinius nuopelnus istorijos mokslui. Kalbėtojas išskyrė doc. dr. Edmundo Rimšos heraldikos ir grafistikos darbus, labai teigaimai vertinamus Lenkijos istorikų. Tą patį B. Makauskas pasakė apie reformacijos Lietuvoje tyrinėtoją habil. dr. Ingę Lukšaitę, doc. dr. Jūratę Kiaupienę ir prof. Zigmą Kiaupą, XIX a. Lietuvos istorijos tyrinėtoją dr. Rimantą Miknį. Padėkos žodžiu išskyrė ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktorių dr. Juozą Marcinkevičių, kuris ne pačiais geriausiais mūsų istorikams laikais lietuviui iš Lenkijos duodavo skaityti Mykolo Römerio palikimą. Beje, ne tik skaityti, bet kai ką atsivežti ir į Lenkiją. Kai pasitaikė palanki proga Krokuvoje, kai kas iš profesoriaus M. Römerio palikimo išvydo dienos šviesą.

Atsargumas gėdos nedaro

Kaip vieną iš svarbių istorikams priedermių Bronius Makauskas išskyrė istorijos vadovėlių rengimą lietuviškoms mokykloms Lenkijoje. B. Makauskui teko tokį vadovėlį parašyti, kaip kad jis pats sako – padedant Lietuvos istorikams. Vėliau tas vadovėlis buvo išleistas Lietuvoje ir naudojamas XI–XII klasėse Lietuvos mokyklose.

Ypatingą dėmesį B. Makauskas atkreipė į pokariu Lietuvoje vykusį partizaninį karą prieš sovietų okupantus. Lenkijoje apie tai mažai rašoma, nedaug ir žinoma platesnėje visuomenėje. Keli Lietuvos istorikų straipsniai Lenkijos istorijos leidiniuose jau pasirodė, nutarė ir B. Makauskas savo darbą ta tema išleisti. Rašant iškilo daug problemų, greitai įsitikino, kad šis užmojis daug sudėtingesnis, negu iš pradžių manė. Ir vis dėlto tuos vertinimus ir išvadas labai svarbu padaryti galvojant ne vien apie dabartį, bet ir ateitį. Ne paslaptis, kad kai kam knieti mūsų partizaninio pasipriešinimo dalyvius vadinti „teroristais“ ir taip diskredituoti pasaulio akyse. Todėl B. Makauskas kviečia į šią temą uoliau gilintis ir teisingai vertinti. Dar teks Lietuvos partizaniniam judėjimui skirti ne vieną mokslinę knygą ir studiją parodant ne tik šio judėjimo heroizmą, bet ir tautos tragediją.

Senovės Lietuvos istorijos baruose taip pat yra kas daryti, bet svarbu skirti, kur baigiasi interpretacijos ir prasideda provokacijos, o kur baigiasi istorijos profanacija. Atsargumas gėdos nedaro – tai ypač pasakytina apie istorijos faktų ir reiškinių interpretacijas.

Gyvenimas taip rikiavo ir reikalavo, kad istoriko darbą Broniui Makauskui vis tekdavo dalytis su bendruomenininko darbu. Istorijai kartais tekdavo kiek palūkuriuoti, nes lietuvių bendruomenės likimas Lenkijoje mūsų premijos laureatui buvo lygiai toks pat svarbus, kaip ir mokslo reikalai, jeigu ne dar svarbesnis. Tad priimdamas garbingą premiją Bronius Makauskas davė pažadą nuo šiol nusiimti didžiąją dalį bendruomenininko įsipareigojimų ir daugiau atsidėti istoriko darbui. Jų rezultatais tikisi atsidėkoti tiek premijos iniciatoriams, tiek ir visai Lietuvai. Palinkėkime jam sėkmės užsibrėžtame darbe.

Kaip matome, Bronius Makauskas per premijos teikimo iškilmes daugiau kalbėjo ne tiek apie savo darbus, už kuriuos buvo apdovanotas mokslo premija, skiriama užsienio lietuviams. Kalbėjo probleminiais visus jaudinančiais klausimais, matyt, jausdamas tam tikrus blaškymosi požymius (o gal ir reiškinius) dabartinėje Lietuvos istorijos mokslininkų bendruomenėje. Todėl ir linkėjo Lietuvos kolegoms neprarasti saiko bei savigarbos, vertinant praeities įvykius.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas