Tokie skirtingi ir svarbūs mano gyvenime

Balandžio 21 d. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktoriui prof. habil. dr. Domui Kaunui sukanka 60 metų. Tai ne ta riba, kai laikas rikiuoti padarytus darbus, perstatinėti knygų lentynoje parašytas knygas, o jų jau susidarė įdomus skaičius – 13. Žvilgsnis dar turi būti nukreiptas į priekį, į tai, kas nepadaryta ir ką galima padaryti. O darbų rikiuotojo ir svarbiausio vertintojo vaidmenį puikiausiai atliks visagalis Laikas, kurio verdiktas dažniausiai nenuspėjamas.

Tokią išvadą darome iš gero trijų valandų pašnekesio, kuris bent jau šių eilučių autoriui visiškai neprailgo, juolab kad pertraukos metu pašnekesys buvo pagardintas malonios ponios Vidos iškeptais blynais su bruknių uogiene. Mat Užgavėnės, blynų valgymo ir įvairių misterijų metas. Prie šių vieno vakaro įspūdžių reikėtų pridėti ir prabėgusį ketvirtį amžiaus – maždaug tiek laiko tenka pažinoti Domą ir jo mieląja ponią Vidą. Įvairiomis progomis yra tekę kalbinti Domą Kauną – knygotyrininkų konferencijoms artėjant arba joms pasibaigus, Martyno Mažvydo Katekizmo 450 metų sukakties ar Richardo de Bury veikalo Philobiblon, arba Apie meilę knygoms išleidimo proga, taip pat ir Domui Kaunui tapus Leibnico mokslo draugijos (Leibniz-Societät der Wissenschaften) Vokietijoje nariu. Tie pašnekesiai buvo spausdinami Mokslo Lietuvoje.

Pirmiausia Domo dėka buvo kalbinti ir Mokslo Lietuvoje pasirodė pašnekesiai su tarptautinių knygotyros konferencijų dalyviais iš Lenkijos, Vokietijos, Suomijos, Estijos, Rusijos, taip pat Latvijos ir Baltarusijos. Tie pašnekesiai vėliau sugulė į Domo Kauno sudarytą knygelę Knygos ir bibliofilijos kultūra: svarstymai ir mintys (2005). Tai vis savotiškas pasiteisinimas, kodėl šių eilučių autorius gal net pernelyg drąsiai imasi tokios sudėtingos užduoties – pristatyti daugelio mokslinių ir populiaresnių knygų bei studijų autorių Domą Kauną, gilų Mažosios Lietuvos kultūros istorijos ir tame krašte leistų knygų žinovą, tikrą to krašto kultūros istorijos eruditą. Žinia, Lietuvos mokslų akademijos narį korespondentą, Lietuvos mokslo, Ievos Simonaitytės literatūrinės, išeivijos dr. Vydūno, Martyno Mažvydo ir kitų premijų laureatą, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierių… Vardyti būtų galima ilgai, bet paliksime šį malonų užsiėmimą biografams. Vis dėlto apibūdinti Domo Kauno mokslinių interesų sritį būtina: tai knygotyra ir Mažosios Lietuvos kultūros reiškinių tyrinėjimas – šioje erdvėje sukaktuvininkas plačiai reiškiasi, įgyvendina savo sumanymus ir ateityje pasirinktai tyrinėjimų sričiai veikiausiai liks ištikimas.

Antroji gimimo data

Mažąja Lietuva domėjausi jau nuo pirmojo kurso, o paskatino prof. Vladas Žukas. Kai pradėjau studijuoti Vilniaus universiteto Istorijos fakultete ir papildomam užsiėmimui pasirinkau Studentų mokslinės draugijos (SMD) būrelį, jo vadovas V. Žukas manęs paklausė, iš kur būsiu. Sakau, nuo Priekulės, iš Pamario. „A… Tai Mažoji Lietuva, tad ja ir domėkis. Pirmai pradžiai susipažink su Otto von Mauderodės leidyklos veikla…“ – pasakė jis.

Davė tyrimų temą, patarė, kur kokių leidinių ieškoti ir kaip pagal paties vadovo metodiką sukaupti reikiamą medžiagą. Nuėjau į Vilniaus universiteto bibliotekos Senųjų spaudinių skyrių, puošniąją Smuglevičiaus salę. Čia darbuotojos man pradeda nešti užsakytus leidinius. Ir ką regiu? Deda tas pačias knygas, su kuriomis jau seniai buvau susitikęs, tik visai kitoje aplinkoje. Augdamas Klaipėdos krašte matydavau šių knygų pas kaimynus. Pas senuosius žmones jų būdavo daug: lentynose, spintose, ant suolo ar kėdės, prie lovos, ant aukšto, įvairiose dėžėse sukrautos. Buvau net kai kurias tų knygų rankose laikęs ir vartęs, kai su bendraamžiais po sodybų palėpes landžiodavau.

Ir kas mane dar apstulbino. Bibliotekininkės užsakytas knygas atnešdavo rūpestingai laikomas kartono dėžutėse, raišteliais užrištas. Knygos buvo įsigytos antikvariatuose. O kainos! Iš antspaudų matyti, kad mokėta po 15, 20, 25 rublius! Stebuklai! Juk galiu nuvažiuoti į savo Agluonėnus ir už dyką iš kaimynų gauti niekam nebereikalingų tokių pačių knygų.

Kai po poros mėnesių aplankiau tėvus papildyti studentui taip reikalingų atsargų, sėdau ant dviračio, aplėkiau kelis kaimus ir parsivežiau pilną kuprinę visokių senųjų leidinių. Parsigabentose knygose pieštuku įrašiau datą: 1970 metų spalio 30 diena. Vėliau jų taip nebeženklinau, ir labai dėl to gailiuosi. Dabar kai pradedu galvoti apie tolstančios praeities reikšmingesnius įvykius, tai po gimimo datos visados miniu ir tą – 1970 m. spalio 30-ąją. Tą dieną prasidėjo mano kelio į kitą laiką ir erdvę – išvykų, bendravimo su žmonėmis, stebėjimo, atradimų tėkmė. Galbūt kiek sureikšmintai, bet pasakysiu: būtent tą dieną išėjau į Mažąją Lietuvą ir tai buvo pirmas tikras žingsnis mokslo link. Dar prisipažinsiu: man labai pasisekė. Per senąją Mažosios Lietuvos knygą aš išėjau į kitą, labai turtingą ir patrauklų dvasinės kultūros pasaulį.

Kuo tas pasaulis ypatingas?

Gali gyventi tarp žmonių ir nieko nematyti. Bet kai esi iš anksto pasirengęs, su tais pačiais žmonėmis bendrauji turėdamas aiškų tikslą, žinodamas, ko nori ir išmanydamas, kaip tai reikia daryti, tada visai kitaip šie žmonės ir jų gyvenimai atsiskleidžia. Juk išvažiuoji ne šiaip senienų rinkti, bet su gerokai imlesne užduotimi. Užeini į sodybą, randi žmogų, regi klausiamą žvilgsnį. Su šeimininku turi rasti ryšį, nusipelnyti pasitikėjimo, atsivėrimo, nusitiesti bendravimo lieptą. Kartais ilgiems metams. Matydamas, kaip su bloknotu rankose dirbo V. Žukas, ir aš su kiekvienu žmogumi pradėdavau kalbą, suprasdamas, kad jis yra tam tikrų, kartais reikšmingų įvykių liudytojas ir dažnai pats labai nori apie juos papasakoti. Tikriau – išsipasakoti. Tad susitelk ir pasistenk jo dovaną priimti.

Tarkime, tau rodo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Tilžėje išleistą knygos pavidalo kalendorių. Jo viršutiniame kampe įverta virvutė. Kodėl? Lyg ir galėtum susiprotėti, bet senas žmogus pradeda pasakoti: „Mano senelio ir tėvų namuose kasmet buvo perkamas kalendorius. Jį tėvas parsiveža, su vinimi pramuša skylę, įveria virvutę, o sienoje įkala naują vinį.“

Nauji metai – nauja vinis?

Ta vinis paprastai buvo kalama rudenį, nes ateinančių metų kalendoriai būdavo išleidžiami rudenį. Netgi ankstyvą. Metai iš metų kabino vis po kalendorių, ir ant sienos jų atsirasdavo savotiška galerija. Juokaudamas sakytum: kabanti biblioteka ar skaitykla.

Kalendoriai nebūdavo išmetami?

Nebūdavo. Akylai saugodavo. Juk kas buvo žmogui kalendorius? Kaimiečio ar miestelėno enciklopedija. Rankose laikiau dešimtis kalendorių, todėl juos net užsimerkęs nupieščiau. Kalendoriui privalomos trys dalys. Pirmoji mano terminologija sakant – informacinė. Joje iš pradžių pateikiamos žinios apie visus 12 mėnesių. Čia sisteminis savaičių ir dienų sąrašas su bažnytinėmis ir kitokiomis šventėmis. Toliau skelbiamos Rytų Prūsijos mugės ir turgūs – miestų ir miestelių, taip pat ir kaimyninėje Žemaitijoje – Kretingoje, Gargžduose, Tauragėje… Toliau – duomenys apie mokesčius, pašto tarifai, gyvylių kergimo lentelės, žinios apie, kaip tada sakyta, valdančius ciesorius ir t. t. Antroji, puslapių skaičiumi didžiausia, buvo literatūrinių ir kitokių skaitinių dalis. Ji daugiausiai gamtos mokslų ir istorinio turinio. Kalbama apie naujoves, technikos įdomybes. Vokietija kilo kaip ant sparnų, tiesė kelius, statė pirmuosius lėktuvus, okeaninius laivus. Būdavo primenamos didžiosios geografinės kelionės. Stingant originalių grožinių kūrinių, kalendorių rengėjai dėdavo gana daug vertimų iš vokiečių kalbos. Net pirmasis G. E. Lessingo vertimas į lietuvių kalbą pasirodė Mažosios Lietuvos kalendoriuje. Trečioji dalis – komercinės reklamos. Jos kartais siekdavo pusšimtį puslapių. Čia sudėti aplinkinių miestų ir parapinių miestelių amatininkų, dažniausiai siuvėjų ir batsiuvių, krautuvininkų, akmentašių, paminklų statytojų, vaistininkų, gydytojų, dantistų, fotografų, moterų korsetų specialistų, privačių raštininkų skelbimai ir adresai. Tai štai kokia didelė tokio kalendoriaus vertė. Buvo pateikiamos būtiniausios žinios, laisvalaikio pasiskaitymai, įdomūs ir naudingi dalykai. Neatsitiktinai kalendorių aukštai ant sienos kabindavo, kad vaikai nepasiektų ir eibių nepridarytų. Norėdamas skaityti žmogus kalendorių nuo vinies nusikabindavo ir pasinaudojęs rūpestingai atgal sugrąžindavo. Kitaip jie iki mūsų laikų nebūtų išlikę.

Kalendorių rinkinį turiu ir aš. Kai ką per nežinojimą sugadinau. Iš pradžių, pririnkęs kuprinę senų leidinių, iš jų iškratydavau spalius, popiergalius, žoles, pelių spiras, nukirpdavau kalendorių virvutes. Esą tvarkiau ir švarinau. Nepasiaiškinau, kam ta virvutė reikalinga. O juk įdomi detalė, savotiškas mažlietuvių knygos kultūros savitumo ženklas. Susivokiau tik po vieno kaimiečio dalykiško paaiškinimo.