Tokie skirtingi ir svarbūs mano gyvenime

Kapai – tai geriausias archyvas ir muziejus

Tarkime, užtinku kalendoriuje aprašytą lietuviškos spaudos veikėją, pavyzdžiui, Priekulės knygų leidėją ir spaustuvininką Jurgį Traušį. Pradedu klausinėti: gal buvote jį sutikęs, gal pažinojote artimuosius, ką iš girdėtų pasakojimų pamenate... Žinojau, kad Traušys mirė 1918 m. ištiktas širdies priepuolio, bet atgarsiai apie jį tebuvo gyvi ir siekė daug toliau Priekulės. Trys Traušio dukterys gyveno Vokietijoje, kai kas iš mano lankytų lietuvininkų susirašinėjo su jomis, galėdavo papasakoti apie šeimos narių likimus, kada ir kur palaidotas vienas ar kitas jų žmogus. Nuvažiavęs kapą rasdavau, užsirašydavau paminklo duomenis.

Labai greitai suvokiau, kad
kapai – tai archyvas ir muziejus kartu sudėjus. Ir labai iškalbus. Gal 1972 ar 1973 m. pradėjau nuolat lankyti kapines – kad ir kur būčiau, nueidavau į kapines. Iš eilės nurašydavau palaidotų žmonių pavardes. Pajutau, kad tai svarbu, nes kitą kartą kokios pavardės prireikus, dėl jos vienos nevažiuosi – geriau turėti bloknote. Iškart nebuvau pamokytas, tad užsirašydavau vardą, pavardę, gyvenimo datas ir kokiose kapinėse palaidotas. Vėliau supratau, kad reikia lyg detektyvui raidę po raidės nurašyti, pažymėti, kurioje, pirmoje ar antroje, paminklo pusėje tekstas yra. Kad darytas iš medžio, akmens, cemento arba lietas iš ketaus, kaltas iš metalo. Fotografuodavau tuos paminklus ir užrašus. Ne viskas pavyko. Didžiausia problema – patirties, geros technikos ir šviesos stygius. Miškelių kapinės skendėjo už žmogų didesnių dilgėlynų ir bruzgynų džiunglėse. Kitos atrodė tarytum po mongolų totorių antplūdžio: kapai iškasinėti, turtingesnių rūsių pramuštos lubos, paminklai išlaužyti, matyt paaugliams miklinant rankos taiklumą suskaldytos keramikinės užrašų lentelės, laukų kapinėse ganosi kolūkių karvių bandos. Neaptverta. Ir tai darė ne kokie Maskvos atsiųsti politrukai. Tai darėmė mes, būsimieji dainuojančios revoliucijos ir nepriklausomybės kūrėjai. Per sovietmetį mes degradavome, nuožmiai naikinome save ir tai, kas mums nepriklausė – mūsų mažesniosios tautos dalies paveldą ir atminimą. Gaila, bet ir šiandien negerų dalykų dar pasitaiko.

O kas pamokė, kad visa tai svarbu?

Universitete būsimųjų bibliotekininkų ir bibliografų to nemokė. Ir dabar nemokome. Bet akis turėjau, ausis turėjau, skaitydavau kas parašyta. Kad ir etnologo Vaclovo Miliaus publikacijas apie kapines ir palaidojimus. Kartais vienos kitos užuominos pakakdavo, kartais aplinkybės paskatindavo pačiam susivokti. Trečiajame kurse parašiau didoką darbą apie Priekulės spaustuvę, vėliau jis buvo išspausdintas Knygotyroje. Tai pirmoji mano mokslinė publikacija, o tam turėjau keliais pereiti visas apylinkės kapines. Ten paminklėliai, pavardės, datos, kaimų nuorodos. Klausiu žmonių, kažką užčiuopiu, klebenu duris. Radau su ta spaustuve susijusių vyrų našles ir kitokius gimines, kurie prisimindavo, kad ten dirbo tas ir anas. Minėjo Martyno Karaliaus, brolių Jurgio ir Viliaus Martynaičių, Jono Meižio ir kitas pavardes. O kokie jų likimai, kur jų sodybos, kur palaidoti? – toliau klausdavau. Tie išsiaiškinti dalykai labai praversdavo.

Kiek žmonės būdavo informuoti ir smalsūs? Kiek toli siekė jų interesai?

Siekė parapijos ribas, bet pasitaikydavo ir išimčių. Kartais tos gijos nutįsdavo ir toliau, bet tiksliausios žinios siekė parapijos ribas. Per bažnyčią ir parapijos gyvenimą žmonės buvo susiję į neformalią, bet gyvybingą bendruomenę.

Tikriausiai tekdavo išgirsti ir klaidingų, nepasitvirtinusių dalykų?

Kartais žmonės pasakodavo viena, o dokumentai sakydavo ką kitą. Kai pastebi, kad gavai neteisingą žinią, pradedi lyginti, atsiranda kritinis vertinimas. Dabar žinau, kad yra metodų, kaip patikrinti tas žinias, nes žmonių pasakojimais tik iš dalies galima pasikliauti. Veikia subjektyvūs veiksniai, žmonės nesąmoningai sureikšmina savo pačių vaidmenį įvairiuose įvykiuose, perdeda savo žinojimą, todėl kartais drąsiai beria datas, vardus ir faktus, kurie pasirodo besantys iš dalies arba ir visai klaidingi. Kai kurių žmonių atmintis metams bėgant savaime ima šlubuoti. Tačiau dėl to nereikia labai nuogąstauti: kiekviena lazda turi du galus. Žiūrėk, pasakojantis žmogus susizgrimba, traukia seną albumą su nuotraukomis ir atvirukais, gaivina atmintį, skaito įrašus su vardais ir metais, įkarščio pagautas rausiasi spintoje, kokiame stalčiuje randa asmeninių dokumentų ir laiškų, kažkokių gotišku rankraščiu margintų popierių. Pokalbis tampa tarytum eksursija ar ekspedicija į praeitį. Kuo gilyn, tuo daugiau tavo galva ir bloknotas nuo žinių gausos pučiasi ir sklaidosi. Kaip atskirti grūdus nuo pelų – tai mūsų mokslinės veiklos subtilumai, kuriuos ir kalu į galvas mūsų magistrantams ir doktorantams.

Juk ne kiekvienas jaunas žmogus sugeba perimti vyresniųjų patirtį, tad kaip to galima ir reikia išmokyti? Kaip anksti pažadinti domėjimąsi pažinimo dalykais?

Manau, kad jaunam žmogui labai svarbu yra suvokti, kad ir jis kai ką jau sugeba, kad gali sulaukti sėkmės ir nors truputį pripažinimo, kad jo darbas yra prasmingas ne tik jam vienam. O juk visuose slypi kokie nors pradai. Vieni yra racionalaus mąstymo, kiti svajotojai, istorijos mėgėjai, literatūriniam pasauliui būdingos vaizduotės turėtojai. Dar kiti savyje pajunta gebėjimus rekonstruoti praeities įvykius, kaip kad būdinga vaikams, kurie žaisdami išgyvena įvairius nuotykius, susitapatina su herojais. Tai štai jeigu pajunti, kad šita linkme eidamas jauti pasitenkinimą ir kad tau įdomu, ir kad kiti šią tavo veiklą pastebi bei įvertina, skatina eiti dar toliau ir gilyn – vadinasi, esi teisingame kelyje. Ir dar svarbu pripažinimas – kad ir koks jis būtų. Tegul bus geras žodis – iš vadovo, kito, visai pašalinio žmogaus, iš priėjusio estų dėstytojo SMD konferencijoje, kaip kad man nutiko. Grįžęs iš tos kelionės parašiau gal dešimt eilučių universiteto laikraščiui. Kažkas perskaitė, sutikęs pasitikslino: „Kokie tie estai, ką dar pamatei, su kuo susipažinai?..“ Vadinasi, net pats rašymas nėra tuščias dalykas. Kitą kartą jau dvidešimt eilučių parašiau.

Buvau laimingas, kad to dėmesio ir man teko. Jau pirmajame kurse SMD konferencijoje skaitytas pranešimas buvo įvertintas trečiąja vieta. Pradedančiajam – labai aukšta. Ketvirtajame kurse darbą kaip brandesnį paprašė išversti į rusų kalbą ir pateikti sąjunginiam SMD darbų konkursui. Jis buvo apdovanotas medaliu, kuris kartu su pažymėjimu atkeliavo iš aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijos Maskvoje. Tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad istorijos mokslų sekcijos SMD darbų konkursą buvo patikėta organizuoti Vilniaus universitetui – iš visos Sąjungos suplaukė moksliniai studentų darbai į Vilnių. Juos vertino kažkokia sąjunginė vertintojų komisija, tad tai jau buvo ne tik fakulteto, bet ir universiteto ribas peržengiantis įvykis.

Levo Vladimirovo žodis krito į palankią dirvą

Kas svarbiausia? Vargu ar kas žino, kaip išmatuoti atliktų darbų vertę. Tik ne citatų skaičiumi, kaip be perstojo kartoja fizinių mokslų atstovai. Šiandien entuziastingai linksniuojami autoriai jau rytoj gali būti pamiršti, nes pasirodys, kad sukeltas dėmesys buvo laikinas. Turbūt pagrindinis matas yra įgytos kvalifikacijos ir kompetencijų lygis. Bet kurios srities tyrinėtojui svarbiausia išugdyti universalius mokslinio darbo gebėjimus, kaip galima geriau įvaldyti tyrimų instrumentus.

Kai 1970 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete pradėjau studijuoti bibliotekininkystę ir bibliografiją, man pasisekė, kad greta buvo vardų ir autoritetų, į kuriuos vienaip ar kitaip galėjau lygiuotis. Pirmiausia įvardyčiau du asmenis: profesorius Vladą Žuką ir Levą Vladimirovą. Tuo metu abu jie buvo dar docentai, bet pačiame savo mokslinės veiklos pajėgume, sukaupę patirties ir įdirbio. O svarbiausia – buvo įžvalgūs, suprato, kas yra jaunas universiteto studijas pradėjęs žmogus ir kaip turi būti „dedami“ to jauno žmogaus pagrindai.

Kas iš asmenybių padarė didžiausią poveikį?

L. Vladimirovas buvo ką tik grįžęs iš JAV, kur dirbo Jungtinių Tautų (tuo metu vadinome Suvienytųjų Nacijų Organizacija) Dago Hamaršeldo bibliotekos Niujorke direktoriumi. Pirmą kartą – 1970 m. – pamačiau jį televizoriaus ekrane. Buvau neseniai paleistas iš kariuomenės ir tarytum užburtas klausiausi, kaip įtaigiai nepažįstamas, gana nelietuviškos išvaizdos mokslininkas pasakoja apie Jungtines Tautas, jų veiklą, šios organizacijos biblioteką, pasaulyje vis didesnę svarbą įgaunančius informacijos mokslus. Levo Vladimirovo kalba buvo labai optimistiška ir užkrečianti. Iš jos supratau, kad visa tai atitinka mano interesus ir planus.

Kur čia tą perspektyvą bibliotekininkams 1970 m. įžvelgė L. Vladimirovas?

Jis suvokė bibliotekininkystę kaip būsimą informacijos mokslo vieną iš flagmanų. Praėjus kone 40 metų matome, kad taip ir yra. Vadovaudamas Jungtinių Tautų bibliotekai JAV profesorius tuos platėjančius informacijos greitkelius ir šliuzus išbandė pats, tad gerai suprato jų perspektyvą. Vos grįžęs Vilniun jis ėmė vadovauti Mokslinės informacijos katedrai ir įsteigė Informacinių problemų tyrimų laboratoriją.

Bet patį, gerbiamas Domai, į bibliotekininkystės ir bibliografijos mokslus paviliojo toli gražu ne informacijos mūza? Patraukė grynoji humanitarika.

Tiesa, ir čia būtina papildoma pastaba. L. Vladimirovas nesakė, kad informacijos mokslams su humanitarika nepakeliui. Jis gi ir pats iki panagių buvo humanitaras, tik modernus ir kokybiškas. Kita vertus, tuo metu vis dar dėl mįslingų skaičiavimo mašinų ir kitokių informacinių technologijų galvos nebuvau pametęs. Jau nuo Agluonėnų aštuonmetės ir Priekulės vidurinės mokyklos laikų mane traukė humanitariniai dalykai, kuriuos perpynė knyga ir kitos prieigą į juos atveriančios priemonės. Literatūra ir istorija – tai mano vilionių laukai.

Bet prireikė gerų metų, kol pradėjome klausytis L. Vladimirovo paskaitų. Jų autorius buvo labai intelektuali asmenybė, pasižyminti dideliu įžvalgumu ir etiškumu akademiniame gyvenime. Sakyčiau ir vargu ar apsirinku: europietiško mentaliteto, didelės kultūros žmogus.

Lietuvos mokslo aristokratas?

Galima ir taip pasakyti, visiškai teisinga pastaba. Tai europietiškos erdvės žmogus. Turėjo įtakos prigimtis, gal ir tautybė. Jis tapatinosi su rusų kultūra, bet rusu niekada nebuvo. Nesitapatino ir su lietuviais, nors mama buvo lietuvė, bet lietuvius pakankamai gerai suprato, jautė, lygiai kaip puikiausiai suvokė ir pokarinę Lietuvos situaciją. Turėjo gana stipriai išreikštą atsargumo jausmą, sugebėjo laviruoti, bet kartu buvo labai žmogiškas, visada pasiruošęs užtarti ir padėti.

L. Vladimirovo žodis lėmė pasirinkimą?

Žodžiu, klausiausi L. Vladimirovo ir supratau, kad jis kalba apie mano būsimą gyvenimo kelią. Kaip tarnavęs kariuomenėje galėjau be konkurso stoti į bet kurią aukštąją mokyklą arba, kaip dabar sakoma, į studijų programą. Taigi po lemties parodyto piršto – L. Vladimirovo laidos televizijoje nuvažiavau į Vilniaus universitetą ir padaviau prašymą bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės studijoms. Priėmimo komisijos patalpose prie gretimo stalo buvo įsikūrę būsimųjų psichologų dokumentų tvarkytojai, tad jie, nuklausę pokalbį, kibo į mane ir pradėjo verbuoti: ko aš nesirenku psichologijos. Tačiau neperkalbėjo.

Metodikos korifėjus

Vladas Žukas, pas kurį man teko įgyti mokslinio darbo pradmenis, ypač daug dėmesio skyrė tyrimo metodikai. Jis žinojo, kaip pasirengti darbui, kur tiesiausiu keliu surinkti medžiagą, kaip atlikti šaltinių atranką, juos apdoroti, žingsnis po žingsnio artėti atomazgos link ir mokėjo visa tai įdiegti. Profesorius čia buvo nepralenkiamas.

Kas V. Žuko metodikoje pačiam atrodė esmingiausia, rūpėjo perimti?

Manau, laiku pastebėti kiekvieno žmogaus privalumus, pagal jo galimybes suformuoti užduotį ir nustatyti tinkamą kartelės aukštį. Jis studentams argumentuotai siūlė dalyvauti SMD veikloje – tuo metu tai buvo labiausiai prieinama mokslinės veiklos pažinimo ir patirties kaupimo galimybė. V. Žukas sudarydavo sąlygas studentams pasireikšti, mokė tyrimų abėcėlės, teisingai nustatyti esminę problemą, pasirinkti tinkamus darbo rengimo instrumentus. Dar pažymėčiau atidumą ir neišpasakytą kruopštumą. Jis prie teksto dirbdavo kartu su pradedančiu autoriumi. Pamenu, vėlų vakarą nuvykus į SMD konferenciją Taline, kai akys jau klijavosi iš nuovargio, profesorius atsidėjusiai braukė mano pranešimo tekstą, o ankstyvą rytą sodino jį perrašinėti.

Užtat koks pasitenkinimas, kai po pranešimo prie manęs, antrakursio, priėjo Talino pedagoginio instituto docentas, padėkojo, pagyrė, paskatino tęsti darbą. Skaičiau pranešimą apie lietuviškos spaudos draudimą (1864–1904), estams ne per daugiausia apie tą Lietuvos gyvavimo etapą buvo žinoma.

Vladas Žukas nuolat lankydavo žymiausius Lietuvos kultūros veikėjus, stengėsi su jais supažindinti ir vadovaujamo studentų mokslinio būrelio narius, įkvėpti puikių asmenybių pavyzdžiais. Pirmiausia pasileidome į Kauną. Šeši ar septyni SMD būrelio aktyvistai išsirengėme pas dailės istoriką, muziejininkystės pradininką Paulių Galaunę. Išvydome apie 15 tūkst. knygų asmeninę biblioteką. Knygos knygomis, bet P. Galaunė mums davė tikras pamokas, kas yra knygos kultūra, kokia knyga yra meniška ir reta, kas prieškariu apie Lietuvą išleista Italijoje. Patarė ir parodė, kaip knygą reikia saugoti, restauruoti, įrišti. Atverčia kokią įrištą knygą ir rodo įklijuotą seno įrišimo nugarėlę – knygrišio aukštos kvalifikacijos liudijimą. Kiekvienoje knygoje parašas – Pauliaus Galaunės nuosavybės ženklas. Pirmuosius žingsnius žengiančiam studentui visa tai – atradimai. Man, nieko panašaus nemačiusiam ir negirdėjusiam, tokie dalykai atrodė labai reikšmingi, darė didelį įspūdį ir krito galvon. Matyt todėl ir šiandien iki smulkmenų prisimenu apsilankymą pas P. Galaunę. Dar labiau šios pamokos gilią prasmę supratau vėliau, pats tapęs dėstytoju. Esu P. Galaunei rašęs vieną kitą laišką. Teiravausi apie ryšius su Tilže, bendradarbiavimą Vydūno redaguojamuose periodiniuose leidiniuose.

Bus daugiau

Kalbėjosi GediminasZemlickas

Nuotraukose: 

Prof. Domas Kaunas (kairėje) su tarptautinės knygotyros konferencijos ,,Martynas Jankus: tautinio atgimimo spauda ir spaudos veikėjai“ išvažiuojamosios sesijos dalyviais Rambyne

Nuo Rambyno kalno vaizdu į Nemuną grožisi dažnas Vilniaus universiteto knygotyros konferencijų organizacinio komiteto narys ir dalyvis Vroclavo universiteto profesorius Krzysztofas Migonis ir prof. Domas Kaunas