MOKSLASplius.lt

Baltieji stulpai: Vilniaus istorinės atminties ženklas


Baltųjų stulpų Vilniuje būta ir daugiau


Gal ne visi žino, ir tai priminė L. Klimka, kad Baltieji stulpai Didžiosios Pohuliankos gatvėje buvo ne vieninteliai Vilniuje. Panašūs stovėjo Antakalnio ir Liepkalnio gatvėse. Jie gana greitai buvo nugriauti, nes 1795 m. LDK įėjus į carinės Rusijos sudėtį iš Vilniaus vedusi kryptis į rytus, imperijos gilumą tapo nebeaktuali. Kitaip buvo LDK laikais – visos kryptys buvo reikšmingos. Antakalnyje išliko tik vartai, vedę į Sapiegų rūmus (dabar – ligoninė), o Liepkalnio g. išliko tik buvęs muitinės pastatėlis – tai ir visas Baltųjų stulpų palikimas kitose Vilniaus miesto dalyse.

Kuo svarbi mums istorinė atmintis ir tos atminties ženklai? Tuo, kad turtina, sodrina miesto kraštovaizdį, pripildo nauja pažinimo gelme, emociniais miesto įvairių vietų potyriais. L. Klimka priminė, kad prie Baltųjų stulpų Didžiojoje Pohuliankoje vyko 1831 m. sukilėlių susišaudymas su carinio dalinio kariais, driokstelėta ir iš artilerijos pabūklų. L. Klimkos manymu, tos svarbios datos galėtų atsispindėti ir siūlomame atkurti bent viename iš Baltųjų stulpų. Projekto įgyvendinimas daug nekainuotų, o pradžioje gal praverstų pastatyti būsimojo stulpo medinį maketą (muliažą), pažiūrėti, ar bus palankiai priimtas miestiečių, ar įsigyvens į išaugusio miesto audinį. Ši vieta yra viena iš reikšmingų sostinės viešųjų erdvių, tik jos atmintį dar reikia pažadinti, padaryti labiau prieinamą visuomenei.

Jau minėjome, kad praėjusiais amžiais tai buvo pamėgta vilniečių pasivaikščiojimų ir iškylų vieta užmiestyje. L. Klimka atkreipė dėmesį į priešais Šv. Jackaus koplyčią stovintį vėlyvojo klasicizmo statinį, kuriame kadaise buvusios smuklės vietoje buvo įsikūręs Pohuliankos restoranas. Tad gal neatsitiktinai vilniečiams „pohuliatj“ asocijuodavosi ne tik su užmiesčio promenadomis, ką primena ankstesni gatvių vardai Didžioji ir Mažoji Pohulianka, bet ir su žodžiu „paūlioti“.Laikas parodys, ar ant šio žolės trikampėlio tarp J. Basanavičiaus ir S. Konarskio gatvių bus atstatytas vienas iš Baltųjų stulpų

Įdomu, kad Pohuliankos užeigą (tada dar ne restoraną) savo 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštyje mini paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio rūmų šambeliono žmona Liudvika Byševska. Trumpa citata: „[…] nuvažiavome į Pohulianką gerti kavos. Užeiga medinė, padoriai įrengta, kavos už devynis auksinus davė tiek, kad Varšuvoje tektų pakloti dvidešimt septynis. Sutikau garbiąją ponią Lopotienę ir kelis kitus asmenis; pasėdėjome visi geras dvi valandas.“ Trumpas paminėjimas, bet istorijoje ir literatūroje žymė išliko ir praėjus daugiau kaip 200 metų.


Kuo galime remtis


Bent vieno stulpo atstatymui galėtų pasitarnauti 1837 m. dailininko grafiko Kazimiero Bachmatavičiaus (Kazimierz Bachmatowicz, 1808–1837) litografija Panerių užkarda – taip vadinami Baltieji stulpai. Dailininkas Vilniaus universitete mokėsi pas Joną Rustemą, 1837 m. išleido litografijų albumą Vilniaus prisiminimas, kuriame yra ir mums rūpima litografija. Galimas dalykas, kad ji sukurta anksčiau, o pateiktoji data tėra albumo pasirodymo metai. Beje, tai ir jauno dailininko mirties metai. Kad ir kaip ten būtų, K. Bachmatavičiui galime būti dėkingi už pateiktą Baltųjų stulpų vaizdą su Vyčiais, nes 1840 m. juos pakeitė dvigalviai ereliai. Viršutinėje litografijos dalyje klasicizmui būdingą simetrinę kompoziciją užtikrina keturkampiai stulpai, ant kurių matome du vienas į kitą atgręžtus Vyčius – Lietuvos herbus. Kūrinio apatinėje dalyje dailininkas pasakoja apie kasdienį užkardos gyvenimą. Tai žanrinė scenelė: carinės kariuomenės raiteliai, sargybos sulaikytas į Vilnių važiuojantis vežimas, dvi valstiečių figūros. Nors dailininkas atstovauja Vilniaus klasicizmui, bet jam nesvetima labai šilta vyksmo perteikimo maniera, gal labiau būdinga romantinio užmojo menininkams.

Tikslios stovėjusių stulpų vietos, jų matmenys galėtų būti nustatytos ir iš 1905 m. nuotraukos. Joje gana aiškiai išryškėja stulpų proporcijos, matyti ant stulpų „nutūpę“ dvigalviai ereliai. Kai ką pasako ir 1856 m. nežinomo dailininko akvarelė su Baltaisiais stulpais. Didžiosios Pohuliankos gatvė ties Baltaisiais stulpais vis dar labiau panėši į smėlėtą kelią, buvo išgrįsta tik XX a. pradžioje.

Baltieji stulpai išbuvo per visą lenkmetį (1920–1939), nors dvigalvių erelių ir neteko. Vietos neatsirado ir Vyčiams. Ta proga priminsime, kad 1937 m. buvo išspausdinta ekskursijų vadovo ir muziejininko Juozo Maceikos su istoriku Adomu Juškevičiumi parengta knyga Vilnius ir jo apylinkės. Joje buvo ir Didžiosios Pohuliankos Baltųjų stulpų, kaip jie atrodė lenkmečiu, nuotrauka. Skaitytojų knyga nepasiekė, nes lenkų administracija beveik visą tiražą konfiskavo, tik nedidelę dalį knygų pavyko išgelbėti. 1940 m. Spaudos fondas išleido šią knygą pakartotinai, bet mus dominančios nuotraukos joje nebuvo. Užtat atsirado trečiajame fotografuotiniame knygos leidime 1991 metais.

Pagal senas nuotraukas ar piešinius yra pavykę atstatyti ne vieną praeities paveldo objektą. L. Klimka priminė, kad Sankt Peterburge senieji varstus žymėję metaliniai stulpai atstatyti pagal senas graviūras. Šiandien niekas tų varstų neskaičiuoja, bet tai simbolis, istorinės atminties ženklas. Panašių atvejų esama ir Lietuvoje. Iš senų nuotraukų nusižiūrėti stulpai su rodyklėmis pastatyti Trakuose. Pagaliau juk ir atstatomų Valdovų rūmų pastato aukštis buvo derinamas atsižvelgiant į dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus piešinius.


Kad istorijos šukės sužibėtų


Tai kelias iš Vilniaus į platųjį pasaulį – šią mintį išsakė vienas iš diskusijos dalyvių, ir neįmanoma su juo nesutikti.

Daugelis per diskusiją kalbėjusiųjų Baltųjų stulpų atkūrimo projektą mato kaip tam tikros visumos dalį, būtent tokios prasmės ir reikėtų siekti, formuojant tam tikrą struktūrą, kaip dabar sakoma, tinkliniu pagrindu. Į vieningą visumą reikėtų jungti ištisą kompleksą: 1831 m. sukilimo vieno iš vadovų Simono Konarskio žūties 1839 m. vietą ir kažkur netoliese esantį nežinomą jo kapą, Šv. Jackaus barokinę koplyčią su skulptoriaus B. Balzukevičiaus darbo šventojo skulptūra, XVIII a. sargybos būstinės ir muitinės pastatą, pagal vėlyvojo klasicizmo stilių pastatytą buvusį Pohuliankos restoraną.

Diskutuojant paprastai gimsta ir naujos idėjos. M. K. Čiurlionio gatvės rajono įmonių, įstaigų, organizacijų ir gyventojų asociacijos Naujamiesčio Vingis vadovė Regina Katkevičienė siūlo prie užsimezgančio istorijos ir kultūros objektų tinklo pritraukti dar vieną svarbų objektą – buvusio vadinamojo Zakreto dvaro pastatą S. Konarskio g. 35A. Ten buvo įsikūrę Kompiuterių namai, bet šiuo metu ant pastato jokios iškabos nėra. Buvo rengiamasi jį nugriauti, bet vietos gyventojų bendruomenė pasipriešino ir apgynė buvusio dvarelio pastatą nuo įsismarkavusių aplinkos pertvarkymo „novatorių“, kurių iniciatyvas svarstant neprošal būtų priminti ir mūsų aprašytus kaliošus. Susigriebė ir paveldosaugininkai. Prieš keletą metų šis pastatas įtrauktas į saugotinų paveldo objektų sąrašą. R. Katkevičienė priminė, kad šio dvarelio pastatas kartu su buvusio restorano Pohulianka išlikusiu pastatu sudarė architektūrinį kompleksą, į kurį įėjo arklidės, ūkiniai pastatai ir daug kitų statinių. Todėl buvusio dvarelio svarbiausią pastatą S. Konarskio g. 35A. būtina įtraukti į bendrą saugotinų objektų tinklą.

Tai vis Vilniaus ribos aplinka, kaip kad ji formavosi XVIII a. pab.–XIX a. pradžioje. Visi šie paminėti objektai tėra pabiros iki šiol nesužibėjusios Vilniaus miesto istorijos šukės.

Vertas dėmesio ir kitas R. Katkevičienės pasiūlymas, susisiejantis su tarptautinėmis paveldosaugos iniciatyvomis. Kasmet spalio mėnesį Tarptautinė paminklų ir paveldo vietovių tarybos (ICOMOS) įvairiose Europoje šalyse organizuoja paveldo dienas. Vyksta savaitę ar net dvi. Kadangi šiais metais Vilnius paskelbtas Europos kultūros sostine, tai senuosius Vilniaus – Trakų ir Vilniaus – Kauno kelius kartu su buvusiais Baltaisiais stulpais, kaip Vilniaus vartų įvaizdžiu būtų galima pasiūlyti įtraukti į ICOMOS renginių programą. Plačiajai visuomenei ta proga būtų galima parengti atitinkamą bukletą, gal ir laidą per televiziją.

Pristatant šį projektą reikėtų parodyti reikšmingus šios vietos paveldo objektus, kurie šiaip jau ne kiekvienam vilniečiui sugula į tam tikrą istorinę ir architektūrinę dermę. Pasak siūlymo autorės, tokios laidos metu galima būtų pateikti ir telefono numerį, kuriuo paskambinus būtų aukojamos lėšos kad ir vieno iš Baltųjų stulpų, kaip simbolinio ženklo, atkūrimui. Kartu būtų galima surengti ir loteriją, tarkime, šimtasis (o gal penkiasdešimtasis) tuo telefonu paskambinęs aukotojas laimi kad ir gražų buvusių Baltųjų stulpų dailiai įrėmintą vaizdą. Būtent tokį menišką Baltųjų stulpų vaizdą diskusijos metu pristatė UAB Metalo forma direktorius Antanas Vaičekauskas.

Ne ką mažiau už pinigus svarbu visuomenės dalyvavimas atkuriant tokį Vilniaus ribos simbolį. Iš apačios kylanti iniciatyva galėtų išjudinti ir svarbesnius ateities darbus.


Likimo ženklai


Nepamirškime, kad Baltuosiuose stulpuose buvo ir LDK valstybingumo ženklas – Vytis. Juk iš čia prasidėdavo didysis kelias į Vakarus, kuriuo tik XXI a. pačioje pradžioje Lietuva drąsiai nuėjo, 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos tikrąja nare. Geopolitinės svarbos įvykis turi savo išraišką ir praėjusių amžių Vilniaus miesto geografijoje, senieji keliai nuo seno rodė tas natūralias ir gyvybiškai svarbias kryptis, kuriomis galų gale Lietuva ir pasuko, ligi tol nuolat balansuodama ant ribos tarp stačiatikiškų Rytų ir katalikiškų Vakarų. Keitėsi laikai, valstybingumo simboliai, kol galų gale geopolitinė logika įgavo aiškius kontūrus ir prasmę.

Esama tam tikros miesto gyvavimo logikos, gana keistos ir kartais sunkiai paaiškinamos. Juk tai, kad ši diskusija vyko Valstybės sienos apsaugos tarnybos būstinėje, įsikūrusioje Savanorių prospekto Nr. 2 juk taip pat prasminga: prieš kelis šimtus metų čia buvo Vilniaus miesto užkarda, dabar – Lietuvos sienų apsaugos tarnyba. Nepaisant visų gyvenimo virsmų, santvarkų pokyčių ir lūžių kažin kokiu būdu išlaikoma tam tikra tradicija, kuri pasirodo esanti tvaresnė už pokyčius. Sunkiai paaiškinamu būdu išlaikyta gili vidinė logika sieja amžius, įvykius, žmones ir visus šias santvarkas įamžinančius ženklus – kultūros paveldo objektus.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

 



Nuotraukose:

 

 

Dailininko grafiko Kazimiero Bachmatavičiaus 1837 m. litografija „Panerių užkarda”

Nuo 1840 m. ant Baltųjų stulpų Lietuvos herbą – Vyčio ženklus pakeitė carinės Rusijos dvigalviai ereliai

Laikas parodys, ar ant šio žolės trikampėlio tarp J. Basanavičiaus ir S. Konarskio gatvių bus atstatytas vienas iš Baltųjų stulpų