MOKSLASplius.lt

Baltieji stulpai: Vilniaus istorinės atminties ženklas

Dailininko grafiko Kazimiero Bachmatavičiaus 1837 m. litografija „Panerių užkarda”Seniesiems vilniečiams nėra būtino reikalo aiškinti, kas buvo tie Baltieji stulpai. Kai kurie juos prisimena stovėjusios J. Basanavičiaus, S. Konarskio gatvių ir Savanorių prospekto sankirtoje netoli Šv. Jackaus koplytėlės ir visai šalia Gėlių turgaus. Kiti yra matę senose nuotraukose – būtų sunku neįsiminti savotiškos Vilniaus miesto vizitinės „kortelės“, pasitinkančias keliauninką nuo Kauno ir Trakų. Tai simboliniai Vilniaus miesto vartai. Na, kai kurie prisimena kaip tuos stulpus nugriovė, kai buvo platinama gatvė, tuo metu Raudonosios armijos prospektu vadinta. Tačiau bent autobusų (troleibusai Vilniaus mieste dar nevažinėjo) stotelės pavadinime tas istorinis priminimas kurį laiką buvo išlikęs – stotelė Baltieji stulpai.


Neliko Baltųjų stulpų, kaip ir stotelės pavadinimo, bet labai svarbu, kad išliko žmonių atmintyje. Ir ne šiaip išliko, bet atgimsta kaip didelis noras vėl turėti Baltuosius stulpus – istorinės miesto praeities ženklą. Kad kiekvienam į sostinę atvykstančiam ar joje gyvenančiam primintų dar po Antrojo pasaulinio karo metų stovėjusius senosios praeities iškalbingus liudytojus.

Iniciatyva


Kas tie iniciatoriai, garsiai prabilę apie Baltųjų stulpų Vilniuje atstatymą? Tai M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas bei Nacionalinė UNESCO komisija. Fondo sutelkta iniciatyvinė grupė sausio pabaigoje diskusijai susirinko kone į tą pačią vietą, kur Baltieji stulpai kadaise stovėjo – pastatą Savanorių prospekte 2. Čia įsikūrusi Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Diskusijoje dalyvavę Valstybės sienos apsaugos tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus viršininkas Giedrius Mišutis ir Pasieniečių muziejaus vedėja Loreta Dumbauskienė užtikrino, kad pasieniečiams ši idėja – atstatyti Vilniaus Baltuosius stulpus – atrodo prasminga ir perdavė Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado generolo Sauliaus Stripeikos pažadą prisidėti prie šios idėjos įgyvendinimo.

Mokslo istoriko, Etninės kultūros globos tarybos primininko prof. habil. dr. Liberto Klimkos svarbiausią jo turiningos kalbos mintį būtų galima suglausti į vieną sakinį: laikas griovė ir naikino mūsų sostinės istorijos ženklus, o mūsų visų pareiga pagal išgales tuos ženklus atkurti, esamus saugoti. Tai ir mūsų atsakomybės ateities kartoms reikalas. Pasak vieno iš idėjos rutuliotojų M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo valdybos nario Gintauto Ivinsko, tai nebūtų brangus projektas, bent jau miestui tikrai nedaug kainuotų, o nauda būtų akivaizdi, atkurtasis dar vienas Vilniaus miesto praeities ženklas atliktų švietėjišką misiją, skatintų domėtis ne tik šios, bet ir kitų sostinės vietų istorine praeitimi.

Neabejotinai šis didėjantis visuomenės aktyvumas siejasi su Lietuvos vardo istorijoje paminėjimo tūkstantmečiu ir faktu, kad Vilniui buvo patikėta šiais metais kartu su Austrijos miestu Lincu tapti Europos kultūros sostine. Šie įspūdingi Lietuvai ir Vilniui metai tikrai neturėtų tęstis ir baigtis tuo, kuo prasidėjo – keliomis akimirkomis dangų nutvieskusiais fejerverkais. Būtų gerai, jei praturtintų sostinę ir vienu kitu reikšmingu ženklu, kurie apie šiuos metus bylotų ir mūsų ainiams. Tai bus įmanoma tik tada, jeigu jausimės istorijos raidos dalyviais, dar didžiojo kunigaikščio Gedimino pradėtų darbų tęsėjais.


Miesto vartai į platųjį pasaulį


Profesorius L. Klimka priminė, kad Baltieji stulpai žymėjo labai svarbią sostinės vietą. Nuo XVIII a. antrosios pusės atvykėlį į Vilnių stulpai pasitikdavo kaip miesto ribos ženklas. Vadinasi, tai simboliniai miesto vartai, prasminis ženklas. Išvykstančiam iš miesto keliauninkui jie reiškė tarsi vartus į platųjį pasaulį. Taigi priklauso nuo to, kurlink žiūrėsi. Čia buvo miesto užkarda. Išliko jos liudytojas – buvęs muitinės ir sargybos būstinės statinys su kolonomis priešais Gėlių turgelį. Gaila, kad neišliko bent vienas iš Baltųjų stulpų, pro kuriuos buvo įvažiuojama į miestą. Pro Baltuosius stulpus įvažiuojančiuosius į miestą pasitikdavo šlagbaumas, mat čia darbo imdavosi muitininkai, kuriems priklausė apžiūrėti į miestą įvežamas prekes, už kurias buvo imamas muitas. Neapsieita ir be Lietuvos valstybingumo ženklo – Vyčio. Tikriau dviejų Vyčio ženklų, iš metalo išlietų Lietuvos herbų – po vieną ant kiekvieno stulpo.

L. Klimkai pagal senąsias graviūras ir nuotraukas pavyko apskaičiuoti Baltųjų stulpų matmenis: tai dvi keturkampės maždaug 6 m aukščio kolonos su 1,5 m kraštinėmis. Virš stulpų iškelti Vyčiai dar visu metru aukštindavo stulpus. Įdomu, kad ir carinės Rusijos sudėtyje atsidūrusi Lietuva šio savo valstybingumo ženklo nebuvo praradusi, nes senasis Vytis buvo įtvirtintas kaip Vilniaus gubernijos ženklas. Ilgainiui, regis, nuo 1840 m. Vyčio ženklą ant Baltųjų stulpų pakeitė dvigalvis erelis – Rusijos imperijos herbas.Nuo 1840 m. ant Baltųjų stulpų Lietuvos herbą – Vyčio ženklus pakeitė carinės Rusijos dvigalviai ereliai

Iš XIX a. antrosios pusės nuotraukų nesunku nustatyti beveik tikslią vietą, kur stovėjo Baltieji stulpai. Žiūrint į miesto centro pusę, dešinysis stulpas stovėjo kelių žingsnių atstumu nuo išlikusio muitinės pastatėlio. Kairiojo stulpo vieta buvo ten, kur dabar pėsčiųjų perėjos skiriamoji trikampės formos žalia juosta. To trikampio viršūnė ir būtų stulpo stovėjimo vieta. Abiejų stulpų pėdsakai po žeme tikriausiai išlikę. Ko gero, dokumentuota ir Paminklų konservavimo instituto dokumentacijoje, nes gatvės platinimo projekte tikriausiai yra ir paveldosaugininkų parašai.

Miestui plečiantis, išsiveržus anapus senosios miesto sienos ribos, keitė savo vietą ir labai svarbus ribos atributas – užkarda su muitine. XVI a. miesto riba – tai buvusieji Trakų vartai, pro miesto sieną vedę į miesto gilumą. Miestui augant, nauji pastatai buvo pradėti statyti ir anapus XVI a. miesto sienos. Dabartinė J. Basanavičiaus gatvė, kadaise buvo vadinama Didžiąja Pohulianka. Suprask, didžioji pasivaikščiojimų vieta. Jai lygiagretčiai ėjo Mažoji Pohulianka – dabartinė K. Kalinausko gatvė. Tvirtinama, kad į kalną vedė smėlėtas kelias, bet ir pasivaikščiojimams vietos užteko. XIX a. ši vieta po truputį buvo užstatoma, apaugo naujais pastatais, sklypus čia pirkosi to meto aukštuomenė. Toliau Vingio link išdygo vienas kitas užmiesčio dvarelio pastatas. Beje, parko statusas Vingiui atiteks daug vėlesniais laikais, o kadaise tai buvo užmiesčio miškas, toliau susisiekiantis su Vilkpėdės pušynu.

Dar XVIII a. antrojoje pusėje miesto riba buvo nukelta ten, kur dabar J. Basanavičiaus gatvė pereina į Savanorių prospektą ir atsišakoja S. Konarskio gatvė. Šalia Gėlių turgelio išliko istorijos pasigailėtas buvusios sargybinės būstinės ir muitinės pastatas su kolonomis. Esama ir kitų ženklų, kurie primena čia buvus miesto ribą, o XVI. a. tai buvo tolokas užmiestis. Akį traukdavo nebent 1501 m. vienuolių domininkonų šv. Hiacinto garbei pastatyta koplyčia. Tuo metu Vilnius dar neturėjo ir miesto sienos, ji buvo pastatyta 1503–1522 metais. Vėliau Vilniuje šv. Hiacintui prigijo sulenkintas šv. Jackaus vardas. Tvirtinama, kad šv. Hiacintas, šiuose kraštuose tapęs Jaceku ar Jackumi, atkeliavo kaip misionierius. Šioje vietoje koplyčia atsirado ne atsitiktinai. Vadintas keliauninkų globėju, tad ir pastatytas pasimelsti keliautojams, išsirengiantiems iš Vilniaus į tolimą kelią. Kad lydėdavo išvykstančiuosius rodo ir šventojo skulptūra atsisukusi veidu į senamiesčio pusę. O pavojų kelyje pakako, prisiminkime kad ir pagarsėjusius Panerių plėšikus, su kuriais dorotis nelabai pavykdavo net ir miesto karinei įgulai.

XVI a. pradžioje koplyčia buvo medinė, o mūrinė buvo perstatyta jau baroko laikais, taigi XVIII amžiuje. Gal tada, kai prireikė sureikšminti šios naujos miesto ribos svarbą. Labai įdomus trijų pakopų ar tūrių statinys, kurio viršuje matome su kryžiumi rankose stovintį šv. Hiacintą-Jackų. Tą stovylą medinės vietoje 1901 m. pastatė garsus Vilniaus skulptorius Boleslovas Balzukevičius. Dabar Šv. Jackaus koplyčia yra vienas iš išraiškingų ir meniškų Vilniaus miesto istorinių ženklų.

Už Baltųjų stulpų prasidedantis kelias senovėje per Panerių kalvas vedė į Trakus, toliau į Kauną ir dar toliau į vakarus – Karaliaučiaus link. Vėliau kelias į Kauną Trakus paliko šone.


Ak, tie blizgantys kaliošai!


1812 m. birželio 28 d. pro Baltuosius stulpus į Vilnių įžengė iš Kauno atžygiavę prancūzų kariai priešakyje su imperatoriumi Bonapartu Napoleonu. Nuo Didžiosios Pohuliankos, dabartinės J. Basanavičiaus gatvės aukštuminės dalies, Napoleonui atsivėrė Vilniaus panorama su įspūdingų bažnyčių bokštais. Tik gaila, kad mes didžią dalį tos gražios panoramos paskubėjome prarasti, užstatyti penkiaaukščiais įvairios paskirties pastatais, faktiškai apiplėšti vilniečius. Nė neatsiklausus nugvelbti gražiausi iš šių vietų atsiveriantys senamiesčio panoraminiai vaizdai su Vilnių supančiomis žaliomis kalvomis.

Už šios vertybės netektį sunku dovanoti naujus pastatus projektavusiems architektams ir jų projektus savo parašais tvirtinusiems miesto tėvams. Kaip netoli esame nutolę nuo to kaimiečio, kuris atėjo pasiklausyti neregėto negirdėto dalyko – fortepijono grojimo. Priminsime tą istoriją. Kai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis sėkmingai baigė studijas Varšuvos konservatorijoje, iš savo rėmėjo kunigaikščio Mykolo Oginskio dovanų gavo fortepijoną. Kai šis muzikos instrumentas buvo pargabentas į Druskininkus, pasiklausyti negirdėtos muzikos atėjo kaimo žmogelis. Ta iškilminga proga apsiavė naujais blizgančiais kaliošais. Įžengė į patalpą, kur turėjo būti grojama, nusiavė, kruopščiai skudurėliu kaliošus nuvalė ir atsargiai padėjo ant fortepijono dangčio. Tie nauji kaliošai žmogeliui buvo pats didžiausias turtas. Nesmerksime žmogelio už tai, kad toks jo supratimas apie vertybes, jį pateisina bent jau trauka muzikai.

Deja, su mūsų publika reikalai blogesni, nors ji nedėvi kaliošų, veikiausiai retsykiais nupučia dulkes nuo aukštojo mokslo baigimą patvirtinančių diplomų. Įgytos žinios menkai patvirtinamos darbais, tai matome iš prarastų miestų panoramų, kai kur istorinio miesto siluetus gožiančius dangoraižius, į istorinę aplinką įsileistų architektūrinių svetimkūnių. Ak, tie kaliošai…