Agrotechnikos tyrimams Dotnuvoje – 85 metai

Habil. dr. Vytautas Dovydaitis

1923 m. rugsėjo 1 d. prie Dotnuvos žemės ūkio technikumo buvo įkurtas lauko bandymams daryti skirtas padalinys. Jam paskirtas 19,5 ha žemės plotas. Iš pradžių šis padalinys buvo pavadintas Dotnuvos bandymų lauku. Šio padalinio vedėju buvo paskirtas neetatinis technikumo dėstytojas agronomas Juozas Skridaila. Taigi prieš 85 metus buvo pradėti platesni agrotechnikos tyrimai Dotnuvoje.

Kaip žinia, Lietuvoje kai kurie agrotechnikos tyrimai pradėti kur kas anksčiau. 1819 m. Vilniaus universitete buvo įsteigta Žemės ūkio katedra, o 1828 m. Pilaitėje prie Vilniaus įkurtas mokomasis ūkis, jame galėjo būti daromi lauko bandymai, bet tyrimų įstaiga šis mokomasis ūkis netapo, nes po krašte įvykusio sukilimo 1831 m. rusų caro valdžia uždarė Vilniaus universitetą, ir mokomojo ūkio veikla nutrūko.

1908–1910 m. Baisogaloje buvo įsteigta Lauko bandymų stotis, kuri veikė iki 1914 metų. Čia pradėti pirmieji lauko bandymai. 1911 m. rugsėjo 28 d. Dotnuvos dvare pradėjo veikti Žemės ūkio mokykla. 1911–1914 m. buvo pastatyti mokyklos centriniai rūmai, mokytojų ir tarnautojų gyvenamieji namai, moksleivių bendrabučiai, ligoninė, ūkio pastatai. Šios mokyklos dėstytojai 1913–1914 m. įrengė bandymus veislių parinkimo bei tręšimo klausimais, bet 1914 m. kilęs Pirmasis pasaulinis karas Dotnuvoje ir Baisogaloje nutraukė lauko tyrimų darbus. 1915 m. balandžio 15 d. žemės ūkio vidurinė mokykla buvo uždaryta ir liepos 9 d. rytą baigta evakuoti į Rusiją. Tą pačią dieną po pietų vokiečiai užėmė Dotnuvos dvarą, o vėliau kariuomenė čia įsteigė ligoninę ir grūdų sandėlius.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1918 m. gruodžio mėn. Viktoras Ruokis Dotnuvos dvarą pagal Lietuvos Tarybos įgaliojimą perėmė iš vokiečių. 1919 m. spalio 13 d. vėl buvo atkurta Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykla. Jos vadovu buvo paskirtas Viktoras Ruokis. 1922 m. šioje mokykloje įsteigus kultūros ir technikos skyrių, žemės ūkio ir miškų ūkio mokykla buvo perorganizuota į Dotnuvos žemės ūkio technikumą. Tais pačiais metais prie Žemės ūkio technikumo buvo įkurta Dotnuvos selekcijos stotis, kuriai vadovauti žemės ūkio ministras Jonas Aleksa paskyrė iš Maskvos grįžusį profesorių Dionizą Rudzinską. Jis buvo pirmosios Rusijos selekcijos stoties Maskvoje įkūrėjas. Žemės plotas iš pradžių buvo nedidelis, vos 16 hektarų. Vėliau buvo padidintas. Kaip jau minėta šio straipsnio pradžioje, kitais metais prie technikumo buvo įkurtas Dotnuvos bandymų laukas. 1923 m. rudenį ir 1924 m. pavasarį pradėti agrotechnikos tyrimai Dotnuvoje.

1924 m. rugsėjo 23 d. Respublikos Prezidento aktu Dotnuvos dvare įsteigta Žemės ūkio akademija, kuri iškilmingai atidaryta 1924 m. spalio 15 d. Iš Lietuvos universiteto Kaune perkeltas Agronomijos-Miškininkystės skyrius. Iš pradžių buvo sudarytas septynių profesorių mokomasis personalas. Pirmuoju Žemės ūkio akademijos rektoriumi išrinktas prof. Povilas Matulionis. Buvo sukurta Žemės ūkio Akademijos gyvenvietė, kurioje apsigyveno daug mokomojo personalo ir jų šeimos narių, darbininkų bei studentų. Žemės ūkio akademijoje tuo laiku studijavo 300–400 studentų. Įsteigta valgykla, krautuvė, smulkaus kredito draugija. Žemės ūkio akademijos mokomajam ūkiui priklausė 403 ha ariamos žemės, 50 ha pievų, 10 ha ganyklų, 16 ha sodybos ir parko. 1927–1939 m. veikė Augalų apsaugos stotis, 1938–1940 m. – Sodininkystės ir daržininkystės stotis.

1925 m. vasario 10 d. Dotnuvos bandymų laukas buvo perduotas Žemės ūkio akademijos Žemdirbystės katedrai. Bandymus suplanuodavo Specialiosios bei Bendrosios žemdirbystės ir Agrocheminės katedros dėstytojai Jonas Kriščiūnas, Juozas Tonkūnas ir Viktoras Ruokis. Čia buvo atliekami ne tik lauko bandymai, bet ir įkurta Žemės ūkio akademijos mokymo bazė, kur studentai susipažindavo su lauko bandymų metodika.

1928 m. sausio l d. Žemės ūkio akademija Bandymų lauką dešimčiai metų išnuomojo prie Žemės ūkio rūmų įsikūrusiai Lietuvos žemės ūkio tyrimo įstaigai. Bandymų laukui iš Žemės ūkio akademijos dvaro papildomai buvo paskirta 15,5 ha žemės ir jau turėjo 35 ha žemės plotą. Buvo pakeistas bandymų lauko pavadinimas. Pradėta vadinti Dotnuvos lauko bandymų ūkiu. Bandymus lankydavo ūkininkų ekskursijos.

1931 m. kovo 15 d. Dotnuvos lauko bandymų ūkio vedėju paskirtas Petras Kadziauskas. 1938 m. vasario 21 d. Žemės ūkio tyrimo įstaiga buvo atskirta nuo Žemės ūkio rūmų ir perduota Žemės ūkio ministerijai. Lauko bandymų ūkius visoje Lietuvoje buvo pradėta vadinti bandymų stotimis. Tad buvęs Dotnuvos bandymų laukas, vėliau Dotnuvos lauko bandymų ūkis, tapo Dotnuvos bandymų stotimi. 1940 m. Lietuvai netekus nepriklausomybės, bandymų stočių vedėjus pradėta vadinti direktoriais.

1944 m. liepos mėn., baigiantis Antrajam pasauliniam karui, traukdamiesi vokiečiai išsivežė daug akademijos turto, o pagrindinius akademijos rūmus susprogdino. Per gaisrą buvo prarasta didžiulė biblioteka ir visi laboratoriniai įrenginiai. Vokiečiai išskerdė ar išsivežė beveik visus akademijos gyvulius (50 arklių, 100 karvių, 130 kiaulių, 30 avių). Žemės ūkio akademija buvo pavirtusi didžiule griuvėsių krūva ir Dotnuvoje nebeatsigavo. Dotnuvos bandymų stoties pastatai nenukentėjo, bet lauko bandymų skaičius gerokai sumažėjo.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Dotnuvoje ir jos apylinkėse vyko rezistencinės kovos, trūko pastatų, centriniai rūmai susprogdinti, todėl buvo nuspręsta žemės ūkio akademijos Dotnuvoje neatkurti. Ji 1945–1947 m. buvo perkelta į Kauną. Noreikiškių dvaras prie Kauno tapo akademijos mokomuoju ūkiu. Lauko bandymai buvo daromi netoli Garliavos Zagrados kaime. Praėjus kelieriems metams Noreikiškėse buvo pastatyti Žemės ūkio akademijos rūmai ir į juos iš Kauno buvo perkelta Žemės ūkio akademija. Buvusiame Noreikiškių dvare buvo įkurta Lietuvos žemės ūkio akademijos bandymų stotis, kurioje iki šiol daromi lauko bandymai.

Iš Dotnuvos dvaro išsikėlus Žemės ūkio akademijai, vietoj Dotnuvos dvaro pavadinimo ši vietovė įgijo Akademijos pavadinimą. Išlikę buvusios Žemės ūkio akademijos pastatai perduoti Dotnuvos selekcijos bei Dotnuvos bandymų stotims. Petras Kadziauskas Dotnuvos bandymų stočiai sėkmingai vadovavo iki 1944 metų. Direktoriaus pavaduotoju dirbo Vladas Čaikauskas. Praktikantais dirbo Balys Šabanavičius, Antanas Stancevičius ir daugelis kitų baigusiųjų akademiją.

1945 m. sausio 16 d. Dotnuvos bandymų stoties direktoriumi buvo paskirtas iš Joniškėlio bandymų stoties perkeltas Petras Vasinauskas, tuo pačiu laiku jis dėstęs žemdirbystės discipliną Lietuvos žemės ūkio akademijoje Kaune. Petras Kadziauskas iš Dotnuvos išvyko dirbti direktoriumi į Joniškėlio bandymų stotį. 1953–1956 m. Dotnuvos bandymų stoties direktoriumi buvo Antanas Tindžiulis. Jam vadovaujant, pamažu nuo paprastų lauko bandymų buvo pereita prie sudėtingų, vadinamų fundamentalių bandymų. Buvo įrodytas žalieninės žemdirbystės sistemos diegimo Lietuvos ūkiuose nepagrįstumas. Subrandinta mintis apie galimą minimalų žemės dirbimą ir kiti svarbūs žemdirbystės mokslui klausimai. Tenka pažymėti, kad bandymų stočių veiklos pradžioje darytus bandymus teko kartoti norint sužinoti, kaip tirtos priemonės veikia besikeičiančio dirvos sukultūrinimo lygio sąlygomis. Be to, apyskaitose buvo randami tik nuo 1929 m. darytų bandymų aprašymai.

1956 m. lapkričio 16 d. Dotnuvos bandymų ir selekcijos stočių bei kitų įstaigų bazėje buvo įkurtas Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institutas. Vietoj Mokslų akademijai priklausiusio Žemdirbystės ir dirvožemio instituto buvo įkurtas Instituto Vokės filialas. Be to, Institutui buvo perduotos visos Lietuvoje veikusios bandymų stotys.

Įkūrus Institutą, dalis Dotnuvos bandymų stoties darbuotojų buvo perkelti į Žemdirbystės skyrių, kiti – į Pievų ir ganyklų skyrių. Žemdirbystės skyriaus vedėju 1956–1987 m. buvo Antanas Tindžiulis. Chemizavimo skyriaus vedėju 1965–1970 m, buvo Vytas Mašauskas. Pievų ir ganyklų skyriaus vedėju 1956–1961m. buvo Juozas Tonkūnas, 1962–1990 m. – Leonas Kadžiulis, 1990–2004 m. – Vytautas Žemaitis.

1961 m. buvę Žemės ūkio akademijos centriniai rūmai buvo atstatyti ir į juos iš kitų patalpų perkelti Instituto skyriai bei laboratorijos.

1970 m. kovo 3 d. Žemdirbystės skyrius buvo pavadintas Agrotechnikos skyriumi. Jame įkurti trys sektoriai: Žemdirbystės (skyriaus ir sektoriaus vedėjas Antanas Tindžiulis), Augalininkystės (Vaclovas Petraitis) ir Tręšimo (Vytas Mašauskas). Visų tyrimų svarbą lėmė auginamų augalų ir naudotojų poreikis. Tačiau stigo lėšų moderniai technikai įsigyti, todėl buvo jaučiamas atsilikimas nuo užsienyje gaunamų tyrimų rezultatų.

1980 m. balandžio 8 d. nuo Agrotechnikos skyriaus buvo atskirtas Tręšimo sektorius ir jį sujungus su Lauko darbų organizavimo skyriumi įkurtas Agrochemijos skyrius. Jam 1980–2004 m. vadovavo Vytas Mašauskas, o nuo 2004 m., šį skyrių sujungus su Žolininkystės skyriumi, iki šiol vadovauja Sigitas Lazauskas. 1988–1999 m. Agrotechnikos skyriui vadovavo Vaclovas Petraitis. 1990 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institutas pavadintas Lietuvos žemdirbystės institutu. 1992 m. Agrotechnikos skyriuje panaikinti sektoriai. Jų darbuotojai įsitraukė į Žemdirbystės skyriumi pavadintą kolektyvą. Nuo 1999 m. sausio 4 d. jos vedėju dirba Virgilijus Feiza, buvęs Kaltinėnų bandymų stoties mokslo darbuotojas. Nuo 2002 m. Žemdirbystės skyriaus pavadinimas pakeistas į Dirvožemio ir augalininkystės, o Agrochemijos – į Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus pavadinimą.

Abu šie skyriai įrengia bandymus ne tik laukuose, kuriuose prieš 85 metus buvo įkurtas Dotnuvos bandymų laukas, bet ir gretimuose, nes tyrimų apimtis daug kartų didesnė negu prieš daugelį metų. Dotnuvoje prieš 85 metus pradėti tyrimai tęsiami bei plečiami, sudaromas teorinis pagrindas žemdirbystės pažangai Lietuvos ūkiuose. Bandymų temos buvo įvairios, apimančios sėjomainų, žemės dirbimo, tręšimo, dirvos fizikos, visų lauko augalų auginimo, sėjos laiko ir būdų, sėklos normų ir įterpimo gylio, priežiūros, retardantų naudojimo, derliaus nuėmimo bei įvairius žolininkystės klausimus. Lauko bandymai kiekvienu klausimu dažniausiai būdavo tęsiami trejus ir daugiau metų. Jie buvo papildomi įvairiomis laboratorinėmis analizėmis.