MOKSLASplius.lt

Baltieji stulpai: Vilniaus istorinės atminties ženklas (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 5


Grupę iniciatyvių vilniečių subūręs M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas skelbia iniciatyvą – bent iš dalies atkurti Vilniaus Baltuosius stulpus, kurie nuo XVIII a. antrosios pusės pasitikdavo į Vilnių atvykstančius keliauninkus iš Trakų, Kauno ar tolesnių vietovių. Atkurti šį istorinės atminties ženklą pasiūlė fizikas ir etnologas prof. Libertas Klimka, kuriam 2005 m. paskirta Valstybinė J. Basanavičiaus premija už reikšmingą mokslinę ir visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje.

Šioje rašinio dalyje remsimės keliais pilietiškumo ir visuomeniškumo pavyzdžiais, siekdami gaivinti istorinę atmintį, nes tai ir rūpestis dėl mūsų sostinės ateities. Tų pavyzdžių yra labai daug, tik kažkodėl jie nepatenka į pirmus laikraščių puslapius, nors turėtų. Taip galėtų atrodyti atkurtieji Baltieji stulpai Vilniuje. UAB „Metalo forma“ pateikta vizualizacija

Užkrėsti visuomenę atsakomybės „virusu“


Labai svarbu parengti visuomenę, kad ji susigyventų, priimtų vieną ar kitą siūlomą sprendimą. Vilniui tai ne pirmiena, taip buvo daroma ligi šiol. Ir nuo seno. Prieš Katedros aikštėje pastatant skulptoriaus Vytauto Kašubos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino skulptūrą, ji „keliavo“ iš vienos vietos į kitą, kurį laiką buvo pastatyta net skverelyje Gedimino kalno papėdėje. Žmonės diskutavo, karštai ginčijosi. Panašiai buvo daroma ir su dar lenkmečiu Vilniuje sumanytais pastatyti Adomo Mickevičiaus paminklais. 1924 m. Neries pakrantėje iškilmingai buvo atidengtas iš pušinių lentų sukalto Zbignevo Pronaškos paminklo maketas. Vilniečiai modelį išjuokė, o 1938 m. potvynis maketą nusinešė į nebūtį. 1933 m. Varšuvoje medinį A. Mickevičiaus figūros modelį sukūrė skulptorius Henrikas Kuna. Paminklo medinis maketas buvo pastatytas Vilniuje Adomo Mickevičiaus prospekte (Gedimino prosp.) priešais Ožeškienės aikštę (dabar – Vinco Kudirkos aikštė), kad žmonės galėtų įvertinti. Ir šis projektas nebuvo įgyvendintas. Taigi miestiečių akis buvo pratinama prie būsimųjų paminklų, ir tai būtina daryti ateityje, taip pat su norima atkurti Baltųjų stulpų dalimi.

Diskusijoje iškeltas siūlymas parengti informacinį stendą dėl siūlomų atstatyti Baltųjų stulpų. Suderinus su miesto vadovais, vienas toks stendas galėtų atsirasti Vilniaus miesto savivaldybės pastate, kitą gal prasminga pastatyti siūlomo atstatyti stulpo vietoje? Vilniečių būtų prašoma atsiliepti su savo siūlymais. Būtų labai gerai, jeigu tokį miesto paveldo objektą būtų galima atstatyti iš pačių gyventojų aukų – visai kitokia būtų atstatymo prasmė ir vertė. Pagaliau tai būtų ir savotiškas barometras, rodantis, kiek miestiečiams aktualus šis siūlymas, kiek sugebama įsitraukti į visuomeniškai svarbią iniciatyvą. Veikiausiai nekiltų didesnių sunkumų atkurti vieną stulpą – dešinįjį, jeigu žvelgtume nuo J. Basanavičiaus g atvės į Savanorių prospektą. Stulpas atsidurtų ten, kur nuo J. Basanavičiaus gatvės atsišakoja S. Konarskio gatvė, dabar tai žalios vejos lopinys tarp gatvių ties pėsčiųjų perėja. Žinoma, reikia derinti su Kelių policijos reikalavimais, užtikrinančiais eismo saugumą.

Tolesnių diskusijų objektas – ką daryti su antruoju stulpu, kurio neįmanoma atstatyti, nes trukdytų transportui. Dabar toje vietoje stovi gatvės apšvietimo stulpas su dviem kelio ženklais. Gal būtų įmanoma statyti naujojoje vietoje, išplečiant erdvę tarp stulpų? Tai ne istorijos klastojimas, nes nebūtų mėginama įtikinti, kad tai autentiškas statinys. Atstatomam objektui būtų suteikta simbolio, istorinio ženklo prasmė. Pagaliau būtų galima pasitenkinti ir į šoną patrauktu atitinkamu žymeniu, kuris primintų kadaise stovėjusį stulpą.

Bet kuriuo atveju prie kiekvienos naujovės gyventojus reikia pratinti. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo valdybos narys Gintautas Ivinskas siūlo istorinėje vietoje pirmiausia pastatyti siūlomo atstatyti stulpo natūralaus dydžio maketą. Manoma, kad toks maketas daug nekainuotų – gal keletą tūkstančių litų. Ne kažin kiek kainuotų iš plytų sumūrytas ir nutinkuotas stulpas. Gal kiek daugiau rūpesčio būtų iš metalo išliedinti metro dydžio Vyčių skulptūras. G. Ivinsko manymu, projektui gal ir pakaktų 20–22 tūkst. litų.

Visuomenę ir ligi šiol buvo stengiamasi įtraukti į Baltųjų stulpų bent dalinio atkūrimo programą. Gerus tris mėnesius žmonės informuojami M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo tinklalapyje, kur galima rasti kai kurių žinių ir apie Baltuosius stulpus – įdėtas L. Klimkos straipsnis ir senosios Baltųjų stulpų iliustracijos. Norima „užkrėsti“ visuomenę gera iniciatyva, ne viską atiduodant tik valstybės tarnybų valdininkams, kurie kartais atlieka ne iniciatyvos skatintojų, bet stabdžių ir trikdžių vaidmenį.

Buvo įdomu susipažinti su pirmaisiais atsiliepimais Fondo tinklalapyje. Jų esama įvairių, nuo džiaugsmingo pritarimo ir palaikymo iki ironiško ir pašaipūniško tono. Gal taip ir turėtų būti, nes savų kaliošų blizgesys kartais slopina ir šviesulius. Antai vienas pilietis žada būtinai prie atstatyto Baltojo stulpo ateiti ir vaikus atsivesti, mat labai bus į ką žiūrėti – neregėtą stulpą. Girdi, naivuoliai tikisi tuo stulpu sužavėti ateisiančius pasižvalgyti užsieniečius...

Klaidinga manyti, kad pirmiausia reikia rūpintis užsieniečiais, o ne savo gyventojais, lygiai kaip sunku sutikti ir su kai kurių žmonių požiūriu, esą siūlomi atkurti Baltieji stulpai gali būti įdomūs tik istorikams. Vargu ar taip neigiamai reikėtų vertinti istorikus, jie taip pat yra miesto gyventojai, tiesa, gal labiau informuoti, daugiau žinantys apie Vilniaus praeitį. Tad gal neprošal kartais įsiklausyti į jų siūlymus.

Jau šiandien galima kalbėti apie dalies visuomenės suinteresuotumą savo miesto reikalais. Tokių pavyzdžių esama ne vieno, ir jų nuolat daugėja. Kad ir Vilniaus Užupio respublikos iniciatyvos, žavinčios tos sostinės dalies gyventojų susitelkimu, kūrybiškumu, savitu požiūriu į savąjį rajoną ir jo ateitį. Vienas iš buvusių labiausiai apleistų miesto rajonų jau atgyja, jau dabar išsiskiria ypatinga dvasia. Visuomenei pasipiktinus numatytu buvusių Sapiegų rūmų Vilniuje privatizavimu ir pasipriešinus, turime pirmąjį rezultatą: privatizavimo atsisakyta, rengiamasi kurti rūmų gaivinimo projektą, pradžiai numatyta skirti lėšų rūmų atkūrimui. Priminsime, kad šiuos rūmus dekoravo tie patys skulptoriai, kurie XVII a. dirbo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Geras pavyzdys – Pilaitės, Žvėryno rajonų gyventojų pastangos išsaugoti savo gyvenamosios aplinkos ir paveldo objektus. Vilniečius labai jaudina Lukiškių aikštės, taip pat Gedimino prospekto ateitis. Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas, Jurgos skveras – tai vis objektai, kurie atsirado pačių gyventojų iniciatyvos dėka ir pastangomis. Bendruomeniškumo daigai dygsta, vis drąsiau reiškiasi, nors kartais susiduria su dideliais sunkumais. Lietuvos kino teatrą (gal 50 m atstumu nuo buvusių Trakų vartų) nuo nugriovimo ginanti visuomenė susidūrė su dantingais verslo interesais. Iniciatyvinės grupės nariai, stoję ginti viešumą ir visuomeninį interesą, traukiami teisminėn atsakomybėn! Kur dar tai būtų įmanoma! Ber net dideli pinigai nepaslėps kyšančių kaliošų.


Istorinės atminties žadinimo svarba


M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo konsultantas Kęstutis Labanauskas pripažįsta, kad labai sudėtinga mūsų gausaus kultūros paveldo būklė, tad dažnai kyla klausimas, ar išvis kas nors liks iš vieno ar kito paveldo objekto. O ar daug ką apie juos žino visuomenė? Daugybė istorijos ir kultūros dalykų tiesiog ištrinta iš mūsų žmonių sąmonės, joje nėra būtinų atminties žymenų – neliko nei gyvenime, nei žmonių sąmonėje. Net kai kurie istorikai pirštu bado į mūsų valstybės ir tautos praeities nesėkmes, valdovų ir vadų menkumo pasireiškimus, tačiau ar daug kur Vilniuje rasime pažymėtus tautos buvusio ryžtingumo ir didvyriškumo faktus? Gal kiek ir nutolsime nuo Baltųjų stulpų atkūrimo reikalų, bet užtat dėmesio skirsime K. Labanausko primintam vienam Vilniaus miesto ir Lietuvos istorijos faktui.

1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo pradžia Vilniuje. Mieste tebuvo tik saujelė kariniuose reikaluose patirties turinčių profesionalų, bet užtat kokį žygdarbį jie sugebėjo atlikti! Per kelias dienas slapta sutelkė studentiją, jaunimą, sugebėjo užpulti miegančius rusų dalinio kareivius, juos nuginklavo ir nukenksmino. Vilniuje sukilimo pradžia buvo stebėtinai pavykusi. Deja, pabaiga buvo nesėkminga, sukilimas pralaimėtas, o baigėsi Abiejų Tautų Respublikos trečiuoju padalijimu ir Lietuvos valstybingumo netektimi. Tačiau Vilniaus didvyrių, studentijos nuopelnai dėl to neturėtų nublankti. Deja, teisus K. Labanauskas: nėra Vilniuje jokio žymens apie įspūdingą sukilimo pradžią.Nuo XVIII a. antrosios pusės šalia Baltųjų stulpų stovėjusi sargybos būstinė išlaikė laiko išmėginimus ir pasiekė XXI amžių

Nuo savęs pridursime: Vilniuje daug aukštųjų mokyklų, tūkstančiai studentų, kartais nežinodami, kur išlieti savo energiją, varžosi koldūnų ar cepelinų valgymo varžybose ir kituose kvaliojimuose. Kodėl jiems neįprasminus savo pirmtakų atminimo? Tegu tai būtų 1794 m. sukilimo dalyvių studentų atminimui skirta mokslinė konferencija ar ąžuoliukų sodinimo talka. O gal studentų rankomis tiktų pastatyti kokį žymenį kad ir senosios Alma mater viename iš kiemų? Juk ne visada reikia tik varžytis, kuris prarys rekordinį kiekį koldūnų ar cepelinų. Nejau tik tokiomis „reikšmingomis“ pramogomis ir iniciatyvomis gali pasigirti dabartinė studentija?