Baltieji stulpai: Vilniaus istorinės atminties ženklas (2)

K. Labanauskas daug metų yra dirbęs parkotyrininko darbą, rūpinęsis paveldosaugos objektais, tad gerai žino, koks didelis atstumas skiria gerus ketinimus ir realiai įgyvendinamus kūrinius. Reikia pastangų, lėšų ir daugybės kitų dalykų. Kita vertus, kiekvienas reikšmingas dalykas prasideda nuo iniciatorių, problemos judintojų ir skatintojų. Akivaizdu, kad reikia sukaupti ne vien istorinę ir ikonografinę medžiagą, bet padaryti ir atstatomo objekto projektą. Reikia užsitikrinti, kad ta vieta daugiau nebūtų pertvarkoma, keičiama, o visuomenei turi būti pateikta informacija, kas norima padaryti. Net jei greitai nepavyktų pastatyti Baltųjų stulpų ar bent jų muliažo, iniciatyva neturėtų nuslopti. Kodėl nepagaminus kad ir mažyčių Baltųjų stulpų suvenyrų, gal suvenyrinio maketėlio, kuris kaip savotiškas simbolis galėtų pradėti savo atskirą gyvenimą, primintų buvusį paminklą ir jaudintų visuomenę. Kodėl įvairius užsienio firmų logotipus dažnai naudojame įvairiems reikalams ir reklamai, bet juk tam galime panaudoti kad ir Baltųjų stulpų įvaizdį – teisingi K. Labanausko svarstymai. Buvusių Trakų vartų ar simbolinių vartų – Baltųjų stulpų – visumos atkurti nepavyks, tad tegul bent vienas atkurtas stulpas bus atminties gaivintojas, mūsų rūpesčio savo miestu simbolis. Kiti laikai, tad ne paveldo objektų funkcijas turime atkūrinėti, bet rūpintis atminties ženklais.

Šią mintį K. Labanauskas išplečia ir į archeologinę tyrinėjimų sritį. Archeologai nuolat iškelia į žemės paviršių seniai pamirštus ar išvis nežinotus istorinius bei kultūros paveldo dalykus, randa buvusių statinių pamatus, rūsius ar kitas liekanas. Bet kas kelia nerimą. Archeologai dažnai vietovę iškasinėja, iškedena, vertingus radinius išveža į muziejus, bet vieta išniokota. O ta vieta turėtų būti pažymima, kas padaryta, atrasta, kokie nauji faktai sužinoti ir kur apie visa tai galima sužinoti daugiau, kur saugomi atrastieji eksponatai. Jeigu archeologai užsibrėžę grąžinti mums istoriją, atmintį, tai tą turi daryti ne vien teritorijos (neretai paminklinės) niokojimo sąskaita. Štai tie nauji žymenys žmonėms bylos, kokiame reikšmingame krašte ar vietovėje jie gyvena. Tada visuomenė labiau gerbs ir saugos paveldą, bus nepakanti jo niokotojams.

Arba štai garsieji XVI a. teisinės minties paminklai Lietuvos Statutai, veikę LDK teritorijoje kelis šimtus metų, Lietuvos Statutu Vilniaus gubernijoje vadovautasi iki 1840 m. net ir Lietuvai patekus į carinės Rusijos sudėtį. O kur bent vienas žymuo, kuris visuomenei primintų apie tuos Lietuvos Statutus? – labai vietoje iškeltas K. Labanausko klausimas. Ar reikia eiti tik į Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salę, kad tarp kitų senų spaudinių pamatytume ir Statutą? Tokie žymenys, jeigu jie atsirastų, keltų pagarbą Statuto kūrėjams, taip pat jų triūso įprasmintojams žymenyje. Duoklė savajai istorijai yra didžiulė, ir ji neatiduota. Buvusiais laikais to buvo neįmanoma padaryti, bet kas trukdo dabar, kai Lietuva atkūrė valstybingumą? Tai priklauso nuo mūsų žmonių ir bendruomenių pilietiškumo. Užteks pirštu rodyti į to ar ano nepadarančią valdžią.

Štai šie nepadaryti darbai ir lemia, kad į savo valstybę, jos istoriją dažnai žvelgiame ne savomis, bet svetimųjų akimis, pasiskaitę kitose šalyse išleistų knygų ar straipsnių, dažnai tendencingų, kur akivaizdžūs siekiai nuvertinti mūsų krašto žmonių laimėjimus.

Kalbėdami apie vienos ar kitos vertybės atkūrimą turime galvoti apie atkuriamos vertybės prasmę: ji turi skatinti žmonių poreikį domėtis savo krašto praeitimi, saugoti kultūros paveldą ir gausinti naujus darbus, kurie išliktų istorijoje, kultūroje ir žmonių atmintyje. Antraip ir liksime šios žemės mažutėliais, niekam pasaulyje nežinomi, kaip nereikšmingi ir didesnio dėmesio nenusipelnę, kurių lemtis – džiaugtis tik kitų kraštų laimėjimais.

Kaip juda traukinys

Kaip juda reikalai, ar pavyko sudominti Baltųjų stulpų atstatymo reikalais visuomenę? Paprastai oficialius asmenis, turinčius platesnio veikimo svertus lyg ir išskiriame iš visuomenės, bet tada kas yra ta visuomenė? Juk visi užimame tam tikras pareigas, dirbame tam tikrus darbus. Sausio mėnesį prof. Libertas Klimka ir M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovas Gintautas Ivinskas Baltųjų stulpų Vilniuje atkūrimo idėją pristatė susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui. Ministras idėjai iš esmės pritarė, žadėjo apsvarstyti, kaip prie idėjos įgyvendinimo galėtų prisidėti ministerija. Vasario 20 d. ministerijos sekretoriaus Rimvydo Gradausko pasirašytame laiške skaitome: „Skirti programos lėšų kultūros paveldo objektams atkurti nenumatyta, todėl finansuoti programos lėšomis Vilniaus baltųjų stulpų atkūrimo negalime…“ Ministro atstovė spaudai elektroniniame laiške kiek anksčiau rašė: „Įmanomas tik moralinės paramos idėjai deklaravimas iš ministerijos pusės (kas iš principo yra padaryta). Jis gali būti išdėstytas ant popieriaus kaip atsakymas į šį kreipimąsi. Galbūt jis ir pravers labiausiai kreipiantis dėl paramos į mūsų kuruojamas įmones…“ Tik žadėtojo rekomendacinio rašto teko laukti ilgokai. 2009 m. kovo 19 d. pagaliau buvo gautas ministro Eligijaus Masiulio pasirašytas raštas, kuriame rašoma: „[…] Atsižvelgdami į informaciją apie M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo iškeltą idėją bei rodomą iniciatyvą dėl Baltųjų Vilniaus stulpų atkūrimo, manome, kad Baltųjų Vilniaus stulpų idėjos įgyvendinimas reikšmingai prisidėtų prie siekio atkurti Vilniaus istorinę atmintį. Susisiekimo ministerija nuoširdžiai remia šią idėją ir žinodama, kad šią iniciatyvą palaiko kitos institucijos, kurių prioritetinės veiklos funkcijos yra panašių projektų įgyvendinimas, svarstytų galimybę prisidėti. […]“

Atsakyme iš Kultūros ministerijos (kovo mėn. 2 d.) viceministro Donato Valančiausko pasirašytame rašte teigiama, kad ministerija iš esmės pritaria ir remia idėją atkurti šį istorinį Vilniaus miesto akcentą bei simbolį, meninės projekto dalies įgyvendinimui ministerija galėtų skirti dalinį finansavimą. Gana geranoriškas, visuomenės narių iniciatyvą viltingai palaikantis atsakymas.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento, pasirašytame direktoriaus Artūro Blotnio rašte, rašoma: „Jūsų pasiūlymas yra įdomus ir svarstytinas, tačiau pateiktos medžiagos nepakanka sprendimui priimti. Prašytume pateikti papildomą istorinę medžiagą ir grafinę dalį (projektinius pasiūlymus) bei nurodyti galimą Baltųjų stulpų projektavimo ir atstatymo šaltinį. Gavus papildomos medžiagos, klausimas dėl Baltųjų stulpų atstatymo būtų svarstomas pasitarime pas Vilniaus miesto savivaldybės merą.“ Ką gi, atsargus požiūris geriau už jokį požiūrį, o prašymas pateikti papildomos medžiagos gali būti suprastas ir kaip siekis toliau diskutuoti ir tikėtis departamento palaikymo praktiniuose Baltųjų stulpų atstatymo darbuose.

Labai dėmesingai Baltųjų stulpų atstatymo idėją išklausė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Irena Degutienė ir jos patarėjas Kęstutis Kupšys. Po prof. L. Klimkos ir Fondo atstovo G. Ivinsko apsilankymo buvo išplatintas viešas pranešimas, kuriame yra ir šie žodžiai: „Džiaugiuosi, kad Vilniuje kyla tokios gražios kultūrinės iniciatyvos, kurių pagalba gaivinama istorinė vilniečių, o kartu ir visų Lietuvos žmonių atmintis. Linkiu projekto sumanytojams kuo daugiau energijos įgyvendinant Baltųjų Vilniaus stulpų atstatymo idėją, ir kiek galėdama tai remsiu.“ Vizito dalyviai pabrėžė didelį juos priėmusios Seimo Pirmininko pirmosios pavaduotojos nuoširdumą ir suinteresuotumą įgyvendinti pristatytąją idėją, vilniečių pilietinės iniciatyvos palaikymą.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės Dianos Varnaitės fondui ir Etninės globos tarybos pirmininkui Libertui Klimkai atsiųstame laiške reiškiama nuomonė, kad nėra tikslinga pritarti šių Stulpų ar tik vieno iš jų atkūrimui S. Konarskio, J. Basanavičiaus gatvių ir Savanorių prospekto sankirtoje, nes „dėl pasikeitusios urbanistinės šios viešosios erdvės situacijos, problemiška Stulpus atkurti tiksliai jų buvimo vietoje. Neprieštarautume šios istorinės vietos pažymėjimui kitomis išraiškos priemonėmis: informaciniu stendu ar atminimo lenta.“

Užtat yra M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo iniciatyvų nuoširdžių rėmėjų, kurie nesiekdami garsintis randa būdų paremti gerus darbus. Vieni iš jų – panevėžietis Žydrūnas Raščius ir Rimantas Jonas Dagys bei UAB Patikimas auditas iš Vilniaus.

Rašinį baigsime trumpu apibendrinimu: Baltųjų stulpų likimas – tai tarsi Vilniaus istorijos atšvaitas amžių bėgyje. Reikia manyti, kad jų istorija nėra nutrūkusi amžiams, o jos likimas yra pačių vilniečių rankose. Pagaliau šios aktyvių ir savo sostinės ateitimi susirūpinusių vilniečių iniciatyvos likimas parodys, kiek esame pilietiški ir kiek mūsų valstybėje priklauso nuo žmonių ir visuomenės valios. Teisus G. Ivinskas sakydamas: „Ne ką mažiau už patį Baltųjų stulpų atkūrimą svarbu per šią idėją „pasižvalgyti“, kiek patys mūsų valstybės tarnautojai yra aktyvūs ir pilietiški, kiek jiems rūpi (jei rūpi) istorinių valstybės simbolių atkūrimas bei įtvirtinimas visuomenėje“.

Gediminas Zemlickas