Tokie skirtingi ir svarbūs mano gyvenime (2)

Pradžia Nr. 5

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto direktorius prof. habil. dr. Domas Kaunas šiame pokalbyje prisimena jam nuo studijų laikų didžiausią įtaką padariusius mokslininkus, kai kurie iš jų ir šiuo metu vaisingai dirba savo tyrinėjimų srityje. Ši pašnekesio dalis turėtų praversti studentams, kurie pasiryžę rinktis mokslininko kelią.

Kita prof. Vlado Žuko sumanyta išvyka buvo pas dailininką Kazį Šimonį. Jo dirbtuvė ir gyvenamoji patalpa taip pat buvo Kauno centre, netoli P. Galaunės buto. Prisimenu, kaip K. Šimonis rodė savo kūrybą ir vaišino sūriu, suslėgtu iš obuolių. Atrėmęs į krūtinę didelį, plokščią sūrio ratą peiliu pjovė drožles ir mums po vieną dalijo. Nei Žemaitijoje, nei Klaipėdos krašte man tokių vaišių nebuvo tekę ragauti.

Kartais V. Žukas taip norėdavo užimti savo studentus, kad kai kada gal net perlenkdavo. Talino pedagoginio instituto (dabar universitetas) rektorius Johannesas Jakobsonas SMD konferencijos dalyviams iš įvairių kaimyninių respublikų surengė priėmimą restorane Kėnu kuk (kaip dabar pamenu estišką pavadinimą: Kännu Kukk – Gaidys ant kelmo). Buvo labai prašmatnus vakaras, gyvenime ligi tol tokio neregėjau. Bet prieš rengiantis eiti į tą rektoriaus priėmimą V. Žukas atsargiai man sako: „Aš vietoje restorano renkuosi ką kitą: einu į namus pas profesorę Helenę Johani, dailininko Andruso Johani žmoną. Ar nenorėtum pamatyti garsaus modernisto tapytojo paveikslų, pabendrauti su iškilia asmenybe. Tau labai praverstų pamatyti.“

O man taip norisi pas tą Gaidį ant kelmo, kad jau kur. Noriu linksmai, bendraamžių draugijoje praleisti vakarą, tad visais įmanomais būdais bandžiau atsisakyti nuo pažinties su profesore ir jos vyro paveikslais. V. Žukas mane suprato ir nepyko.

Pas kultūros ,,mohikanus“

Atėjo laikas, kai su V. Žuku mielai ėjau į visus jo rengiamus susitikimus, bet tai buvo jau pabaigus universitetą. Jis 1975–1976 m. buvo sumanęs aplankyti žymius Lietuvos kultūros veteranus. O ką sumanė, tą ir padarė. Tada perėjome daug menininkų. Mano užduotis buvo fotografuoti ir, žinoma, pačiam sau dėtis galvon matytus ir išgirstus dalykus. Vladui Žukui rūpėjo užfiksuoti veteranų pasakojimus apie prieškario laikus, atgaivinti išeinančios kartos prisiminimus. Juos V. Žukas uoliai rašėsi į bloknotus. Dabar įsivaizduoju, kokį turtą jis sukaupė.

Ar pavykdavo nufotografuoti tuos „mohikanus“?

Kai kada pavykdavo. Esu mėgėjas, fotografavau nuosavu Kijev fotoaparatu, blykste nesinaudojau, o tik turėjau didelio jautrumo fotojuostą. Kai kada apsirikdavau pasirinkdamas išlaikymą ar diafragmą. Gaila. Ypač gaila, kai prisimenu mūsų lankytų asmenų pavardes! Pats pirmas – dailininkas Liudas Truikys.

Kylam Žaliakalnio laiptais aukštyn, šlaite toks namukas, užeinam, langai uždengti – prieblanda. Smilksta smilkalai, dideliame fotelyje į atkaltę atremtas L. Truikio žmonos aktorės Marijonos Rakauskaitės tapytas portretas. Skamba R. Vagnerio muzika, L. Truikys aiškina, kad toje muzikoje esama ir lietuviškų motyvų. O didžiausias įspūdis – šimtmečių amžiaus vazos, ant sienų kabantys senoviški kilimai: iš Egipto ir kitų šalių. Esą buvo atvykę Ermitažo darbuotojai, ragino parduoti, prašė bent leisti išsivežti ir restauruoti, bet L. Truikio neįtikino. Bijojo, kad negrąžins.

Rankraštinė ar ksilografinė Rytų kraštų knyga – per pusę stalo dydžio, lakštai suspausti medžio lentų viršeliu. Pats šeimininkas tvirtino, kad pasaulyje tokių knygų išliko tik du egzemplioriai. Kinų, japonų porceliano vazos...

Iš kur visa tai atsirado Kaune?

Pasirodo, kaip karo trofėjai iš Rytų buvo atvežti pokario metais. Liudas Truikys tuo metu dar turėjo lėšų, 1941–1949 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, vadovavo Dailiosios tekstilės katedrai, kol jo sovietinė valdžia nepašalino iš užimamų pareigų kaip neatitinkantį pažiūromis.

Labai apgailestauju, kad man pavyko nufotografuoti tik vieną kitą epizodą su Liudu Truikiu. Trukdė prietema. Nuotraukas atiduodavau V. Žukui, jis – lankytiems asmenims. Ryškus Rimto Kalpoko paveikslas. Ir jį teko lankyti jo paties name. Nepaprasti įspūdžiai: paveikslai, gausybė albumų, išraiškingi pasakojimai apie studijas Italijoje, pažintis, asmenybes ir kitus dalykus. Pasakodamas R. Kalpokas keliais štrichais sukūrė V. Žuko portretą. Pamatęs, kad smalsiai žiūriu, profesorius paprašė, kad ir mano atvaizdą nupieštų. Dailininkas nupiešė pieštuku. Kai traukiniu dardėjome į Vilnių, Vladas Žukas portretą apžiūrėjo ir pakritikavo: girdi, Rimtas Kalpokas nepagavo mano būdingiausių bruožų… Esą, charakteringiau būtų eskizuoti profiliu. Neseniai tą portretą užtikau tarp savo popierių ir prisiminiau bendravimo aplinkybes. Žmona palaikė profesoriaus nuomonę: pasigedo mano ne tokios jau menkos nosies matmenų… Ką čia jau pridursi, argumentai rimti. Bet man vis tiek malonu, kad turiu žinomo dailininko eskizą su parašu. Beje, po apsilankymo R. Kalpokas parašė laišką ir paprašė padaryti daugiau nuotraukų. Nusiunčiau.

Lankėme jau seniai mirusio kompozitoriaus Juozo Gruodžio žmoną, dailininkus Leonardą Kazoką, Česlovą Kontrimą, Joną Buračą ir Steponą Varašių, skulptorių Robertą Antinį, rašytoją Juozą Grušą, leidyklų redaktorių ir lituanistą Aleksandrą Žirgulį, muziejininkę egiptologę Ievą Aleksienę. Iš Žirgulio dovanų gavau Vydūno Birutininkus. Pjesė tapo pirmąja šio rašytojo knyga mano asmeninėje bibliotekoje. Per dieną „nusivarę nuo kojų“ dalininkų dirbtuvėse ar namuose nakvodavome pas Vlado Žuko seserį Kaune, o kitą dieną ligi pietų vėl tęsdavome žygį. Pokalbius lydėdavo kavutė ir sumuštiniai, nuo kurių galėjai iš proto išeiti: kad ir kur nueitum – visur tie patys sumuštiniai. Vilniuje aplankėme dailininkus Domicelę Tarabildienę, Birutę Žilytę ir Algirdą Steponavičių, Napoleoną Petrulį, o Vinco Kisarausko dirbtuvėje lankėmės ne kartą. Vienu pamintijimu visų pavardžių nepasakysiu. Lankytų įžymybių tikrai buvo daugiau.

Ar teko savo įspūdžius užsirašinėti?

Prie V. Žuko – niekuomet, jutau, kad jis mane daugiau kaip fotografą kviesdavosi, nenorėjau su profesoriumi konkuruoti. Bet parvažiavęs bendrabutyje užsirašydavau tai, kas atrodė svarbu ir ryškiausiai atmintin įstrigę. Jaunam žmogui įsiminti tokius epizodus nesunku. Aišku, jei tas akimirkas galėčiau sugrąžinti, užrašai būtų nepalyginamai erdvesni ir brandesni.

Įdomu, kad su V. Žuku lankydavote daugiausia dailininkus, o ne rašytojus, ne bibliotekininkus.

Todėl, kad V. Žukas yra dailės žinovas ir kolekcininkas, ir tas jo pomėgis šiandien virsta ypatingos reikšmės meno turtu. Jo kolekcija yra labai didelė ir vertinga. Šiuo metu mano buvęs profesorius rengia jos katalogą. Išleis iliustruota knyga. Labai svarbu, kad V. Žuko kolekcija visada buvo atvira. Pamenu, kaip baigiant mūsų universiteto SMD konferencijas V. Žukas jos dalyvius kviesdavo ne į restoraną, bet į savo namus. O juk būdavo ne tik saviškių, bet ir atvykusių iš Latvijos ir Estijos, vėliau – ir iš Užkaukazės universitetų. Laukdavo tortas, arbata ir kava, o svarbiausia – ekskursija po paties V. Žuko surinktą paveikslų galeriją. Pirmieji mano meno suvokimo pradmenys atėjo būtent iš profesoriaus. Kaip geras meno žinovas, nuolat bendraujantis su dailininkais V. Žukas galėjo puikiai komentuoti meno mokyklas ir jų atstovus, apibūdinti kūrinių meninę vertę, papasakoti kone kiekvieno paveikslo istoriją ir įgijimo aplinkybes. Labai apgailestauju, kad universitetas per anksti neteko profesoriaus. Rektoriaujant Rolandui Pavilioniui, jį tiesiog ,,išvarė“ į pensiją. Buvo padarytas didelis nuostolis studentams. Bet mokslas neabejotinai laimėjo: būdamas ,,pensijoje“ profesorius jau parašė 16 didesnių ir mažesnių knygų ir toli gražu ne paskutinių.

Per SMD – į mokslinio pažinimo kelią

Galima sakyti, nuo pirmos mano studijų savaitės universitete. Pirmame kurse Vladas Žukas man nedėstė, bet Istorijos fakulteto skelbimų lentoje kabojo raginimas: kas nori stoti į SMD būrelį, turi užsiregistruoti, čia pat nurodyta kur ir kelintą valandą. Tad ir visas šis pažinimas iš pradžių sukosi ne apie studijas, bet apie SMD būrelį. Dirbdamas dėstytoju aš stengiausi daryti panašiai kaip mano profesorius V. Žukas. Per kupetą metų susikroviau geroką SMD veikėjo stažą. Pradėjau nuo SMD nario, buvau būrelio pirmininkas, Istorijos fakulteto SMD pirmininkas, o tapęs dėstytoju ilgokai ėjau Istorijos fakulteto SMD mokslinio vadovo, vėliau – dar ir Vilniaus universiteto SMD tarybos pirmininko pareigas. Tik universiteto SMD moksliniu vadovu netapau, nes kitaip pasisuko likimas. Žodžiu, esu perėjęs kone visas SMD kaip organizacijos gradacijas. O pačią SMD esu linkęs vadinti viena sėkmingiausių sovietmečio akademinių organizacijų, kuri padėjo studentus rengti mokslinei veiklai. Manau, kad daug šiuo metu garsių mokslininkų savo kelią į mokslą pradėjo būtent SMD būreliuose.

Ar reikia suprasti, kad per SMD vedė tiesiausias kelias į mokslą?

Bent tuo metu šalia kasdienio pedagoginio proceso buvo labai gera paskata dirbti ir savarankiškai. Po paskaitų, žiūrėk, eini į biblioteką, užsisakai leidinius, studijuoji rankraščius, net bandai laužtis į paslaptingąjį specfondą. Kartais pavykdavo. Žinoma, kai ant motyvuoto prašymo pritarimą užrašydavo būrelio mokslinis vadovas, fakulteto dekanas arba mokslo reikalų prorektorius. Tai būta vargelio, net sunku patikėti.

Tačiau tikriausiai ne visiem Istorijos fakulteto SMD būrelio nariams įdomu buvo menai ir susitikimai su dailininkais. Kiti tikriausiai labiau buvo linkę į kitas pažinimo sritis. Kad ir senosios knygos ir periodikos gilesnes studijas, gal susitikimus su rašytojais.

Netrūko įvairių temų. Mudu tiesiog pernelyg užsišnekėjome apie menus. Studentams buvo siūloma rašyti darbus apie spaudos veikėjus, leidėjus, knygininkus, žymius bibliografus ir bibliotekininkus, rašytojus, mokslininkus, kultūros istorijoje iškilų pėdsaką palikusius asmenis, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, lietuvių tautinį ir politinį sujudimą 1905–1907 metais. Šių temų Vladas Žukas niekada nevengė ir nuo studentų neslėpė. Jis skatino užrašinėti dar užtinkamas provincijos žinias apie knygnešius, jų darbuotę, veiklos ir gyvenimo pėdsakus. Iš V. Žuko niekados nesu girdėjęs pasiūlymo užsiimti kuo nors politiškai angažuotu. Tikriausiai dėl lojalumo sovietinei santvarkai stygiaus jis ir į žinomąją partiją nepateko.