Tokie skirtingi ir svarbūs mano gyvenime (2)

Šia prasme L. Vladimirovas buvo diplomatiškesnis, jį gal ir užimamos pareigos įpareigojo. Karo metais buvo pasitraukęs į Sovietų Sąjungos gilumą, kovojo lietuvių 16-osios divizijos gretose. Neabejotina, kad jam kairiosios pažiūros buvo artimesnės. Nepasakyčiau, kiek profesoriui buvo priimtina visa anuometė retorika, bet kartais į savo kalbas įpindavo ir vieną kitą žodį, „kokio reikia“. Bet L. Vladimirovas visa tai padarydavo kultūringai, nepersistengdamas.

Iš Vlado Žuko nieko panašaus niekada nesu girdėjęs. Jis labai supratingai žiūrėjo į žydus, kurie buvo pradėję masiškai važiuoti į Izraelį ir už tai Sovietų Sąjungoje buvo persekiojami.

Gal atmintyje įstrigo koks nors konkretus atvejis?

Istorijos fakultete bibliografijos dalykus dėstė doc. Viktoras Lyrovas, gimęs ir disertaciją gynęs Maskvoje, bet jau ilgokai ir Lietuvoje padirbėjęs. Jis buvo daugiau rusiškos kultūros žmogus. O kaip Lietuvoje atsidūrė, negalėčiau pasakyti. Docentas lietuviškai kalbėjo su ryškiu akcentu. Pamenu, sujudimas dėl jo kilo ar ne 1973 metais. Mat, tapo žinoma, kad V. Lyrovas pareiškė norą išvykti į Izraelį. Tuojau pat prasidėjo jo svarstymai, ignoravimas, kai kurie asmenys paskubėjo nutraukti bet kokius ryšius. O V. Žukas iš supratingesnių bendradarbių surinko pinigų, nupirko kolegai dovaną ir atsisveikinant įteikė. Žinoma, ši iniciatyva V. Žukui atsirūgo. Tuo metu buvau studentas ir iš arti šio įvykio nepajutau, bet, kiek pasiekė kalbos, profesorius buvo svarstomas dėl simpatijų ,,tėvynės išdavikui“. Be to, jei teisingai atsimenu, iš naudojimo buvo pašalinta viena jo mokymo programa, kurioje profesorius ,,neapdairiai“ studentams rekomendavo skaityti V. Lyrovo straipsnių.

Profesoriaus įžvalgumas

Vladas Žukas buvo iš tų mūsų dėstytojų, kuris visada ieškojo vis naujų ir kitokių veiklos formų. Mūsų pokalbyje daugiau apsistojau ties profesoriaus darbu su SMD būreliu, jo nariais ir kultūros veteranais, bet jis tuo neapsiribojo. 1974 m. įkuriama sąjunginė savanoriška knygos bičiulių draugija ir, kaip buvo įprasta, tuo pačiu ir respublikiniai padaliniai. Veikiai Lietuvoje jau veikė keli tūkstančiai pirminių organizacijų su 150 tūkst. narių. Žmonės patys į ją stojo, nes nariai turėjo lengvatų įsigyjant knygų, kurių nuolat trūko. V. Žukas iškart suprato, kad ši masinė organizacija yra labai gera galimos platesnės veiklos landa. Niekada neklausiau, bet manau, kad jis pirmiausia dėl to sutiko vadovauti ir vieninteliam sovietinėje Lietuvoje po minėtos organizacijos sparnu veikusio bibliofilinio pobūdžio Martyno Mažvydo knygos mėgėjų klubui.

Kaip šiandien iš kelių dešimtmečių laiko nuotolio vertinate tą Savanorišką knygos bičiulių draugijos veiklą? Viena vertus, sąjunginis darinys, per kurį buvo norima vienose rankose laikyti ir, matyt, atitinkamai kreipti knygos mėgėjų veiklą. Kita vertus, tai buvo knygos propagavimo galimybė, o Lietuvoje prie sąjunginio draugijos pavadinimo net prilipo grynai lietuviškas žodis „bičiulių“, kitose tautose ir kultūrose neturintis analogų.

Knygos mėgėjų klubai steigėsi labai plačiai, bet jų veikla dažnai būdavo formalaus pobūdžio. Tačiau tokių klubų nariai, kaip minėjau, turėjo šiokią tokią naudą, nes galėdavo įsigyti deficitinių knygų. Nors tiražai buvo labai dideli, bet knygų paklausa buvo dar didesnė. Tai štai tiems klubams būdavo skiriamas tam tikras knygų limitas ir klubo viduje jau buvo sprendžiama, kam viena ar kita sunkiai pasiekiama knyga turi tekti.

Martyno Mažvydo knygų bičiulių klubas buvo kitoks – nagrinėjo labai reikšmingas knygotyrines ir knygos kultūros temas. V. Žukas iškart pakvietė ir mane dalyvauti toje veikloje. Jeigu į kurį susirinkimą negalėdavau ateiti, sulaukdavau klubo pirmininko klausimo: kodėl neatėjau, priminimo: nepraleisk būsimo renginio ir panašiai. Klube buvo plėtojama vos ne mokslinė veikla, buvo skaitomi gerai parengti pranešimai, rodoma dalininkų knyginė grafika, aptariami ekslibrisai. Apie kūrybą ir būsimas knygas kalbėjo rašytojai.

Ar Martyno Mažvydo knygos bičiulių klubas sugebėjo išlaviruoti tarp iš viršaus primetamų ideologinių varžtų?

Matyt, ne visada. Baigėsi tuo, kad iškilo klubo likvidavimo klausimas. Mat mažvydiečiai iškeldavo, domėdavosi, gvildeno ir populiarino ne tuos dalykus, kuriuos valdžios požiūriu derėjo. Juk draugijos įstatų pirmas punktas aiškiai nusakė veiklos tikslus: populiarinti tarybinės vyriausybės ir komunistų partijos uždavinius ir politiką. Tai štai kartą, matyt, kai ideologų nuomone problema visiškai ,,nunoko“, Martyno Mažvydo klubo veiklą svarstė Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas. Apie šį įvykį jau Nepriklausomybės laikais man papasakojo vienas to posėdžio dalyvis, priklausęs knygos bičiulių draugijos Vilniaus miesto organizacijos valdybai. Buvo svarstoma, ką su klubu daryti. Vieni siūlė jį uždaryti, tačiau atsirado ir užstojusių: uždaryti klubo nereikia, užteks pakeisti vadovą.

Klubui vadovauti buvo pakviestas geografas prof. Česlovas Kudaba. Klubas išliko, narių skaičius nuo 25–30 išaugo iki 100 ir daugiau, bet tai jau buvo keliauninkų, o ne knygių klubas. Žinoma, pažintine prasme tos kelionės buvo naudingos – į lietuviškas vietas Baltarusijoje, Mažojon Lietuvon, kitur, bet probleminiai pranešimai, meninė ir paveldo knyga nutolo. Ne bet kas gali vadovauti tokiam darbui su knyga, tam reikia galinčių kelti rimtas, aktualias temas žmonių, sugebančių nagrinėti giluminius klausimus ir problemas. Prie Č. Kudabos to jau beveik nebebuvo. Vis dėlto, vertindamas tą klubo laikotarpį privalau būti objektyvus. Ir tada klubas atliko reikšmingą kultūrinį ir pažintinį vaidmenį, juolab kad per jį perėjo daugybė žmonių, ypač Vilniaus inteligentų.

Ar ne keista, kad Atgimimo metu klubo veikla tapo mažiau aktuali?

Atgimimo metu klubas tiesiog subyrėjo, nes žmonės išsiskirstė į kitas veiklas. Patys žinome, kokie tai buvo laikai: laisvė, visi galėjo nevaržomai reikštis, kopti politikos ar visuomenės veikėjo laiptais, dalyvauti sąjūdžiuose, rašyti visa, kas ant širdies gulėjo. Bet knygių idėjos atėjus laikui vis dėlto atgimė. Knygos bičiulių veiklą po Martyno Mažvydo vėliava atgaivinome 1993 metais. Tada sąjūdį pavadinome europietiškiau: Martyno Mažvydo bibliofilų klubu. Jis tebeveikia ir dabar.

Ar šio klubo veikloje dar gyvos Vlado Žuko puoselėtos idėjos?

Žinoma, tąsos esama. Darbo metodai ir tradicijos tos pačios. Naudojamės ir jo tyrimais. Be svarių knygotyros veikalų, profesorius parašė ir bibliofilijos istorijos apybraižą Bibliofilija praeityje ir dabar. Didesnių šios tematikos veikalų gal neparašė todėl, kad bibliofilija kaip kultūros forma sovietmečiu nebuvo toleruojama, o galiausiai, praradęs klubo vairą, prarado ir paskatų tyrimus plėtoti.

Kaip kad nebuvo toleruojami ir visi kiti kolekcininkai, pradedant filatelistais, numizmatais ir baigiant meno kūrinių kolekcionuotojais.

Visi jie buvo įtartini, nes valdžiai buvo sunku juos kontroliuoti ir šniukštinėti po jų mintis. Juolab kad visokio plauko kolekcininkai iš prigimties yra vienišiai ir užsidarėliai. Jie nieko per arti neprisileidžia. Net dabarties laikais.

Trečias svarbiausias Mokytojas

Turėtume kalbėti ne tik apie istorikus, nes fakultete telkėsi net keturių mokslų atstovai. Gana artimai bendravau ir vertinau žurnalistikos docentą Joną Bulotą. Jis parašė svarių periodikos istorijos tyrinėjimų. Domėjausi ir istorikais. Verta prisiminti vien Romo Batūros monografiją apie Aukso ordą. Kai ką vertingo iš mokslo istorijos paliko Algirdas Šidlauskas. Buvau nusipirkęs Roberto Žiugždos knygą Klaipėdos krašto politikos klausimais. Ją atidžiai studijavau ir autoriui neatsargiai uždaviau, jo manymu, nevykusių klausimų, todėl santykiai susikomplikavo.

Iš savo paties 13 parašytų knygų kurias labiausiai vertinate?

Knyga knygai nelygu, kita gal taip ir liks lentynos rekvizitu. Labai sunku ir vargu ar pačiam autoriui verta spręsti, kiek reikšminga jo viena ar kita knyga. Vertinimams reikia žvilgsnio iš šalies ir laiko. Net gana didelės laiko distancijos, kad nustatytume bet kokių mokslo darbų išliekamąjį svorį. Manau, kad visa tai turėtų padaryti kiti, gal ir kitos kompetencijos žmonės.

Tačiau yra dalykų, kuriuos galiu pastebėti ir kai ką pasakyti jau šiandien. Manau, kad dalyvaudamas Mažosios Lietuvos tyrinėjimuose prisidėjau bent prie jos kultūros paveldo aktualumo sureikšminimo ir pripažinimo. Aišku, tai dariau ne vienas, kartu su kitais. Vertinu artimos tyrinėjimų krypties dr. Algirdo Matulevičiaus, jaunos istorikės, Klaipėdos universiteto dėstytojos dr. Silvos Pocytės darbus.

Turime ir kitų, iš dalies Mažosios Lietuvos problematiką tiriančių mokslininkų. Jai ypač artima lietuviškos spaudos draudimo istorija. Ją vaisingai tyrinėjo Rimantas Vėbra, dabar tyrinėja Antanas Tyla, Vytautas Merkys, naujoviškai kai kurias problemas gvildena Darius Staliūnas. Bendromis pastangomis sukrautas gana didelis istoriografinis kapitalas, sudarantis prielaidas tyrimus spartinti ir gilinti. Kaip lietuviškos spaudos istoriką mane visados ypač domino ir domina akademiko V. Merkio darbai. Labai svarbios dvi spaudos draudimo laikotarpiui skirtos knygos, kurias jis Lietuvai atgavus nepriklausomybę suglaudė į vieną tomą. Man ši tema artima ir dėl to, kad senelis Kazimieras Kaunas, kilęs nuo Kulių (Plungės r.), buvo knygnešys. Būdamas jaunas ir vikrus, su vyrais skverbdavosi per sieną ir laimingai sugrįždavo. Knygnešystė buvo daugiaprasmė: sprendė ne tik tautinius ir politinius, bet ir socialinius klausimus. Tai kova ir dėl Bažnyčios, ir dėl duonos kąsnio, ir dėl ateities.

Didelį įspūdį daro V. Merkio tyrimų įžvalgos, sugebėjimas atskleisti labai svarbius mūsų istorijos reiškinius. Iš jo stengiuosi imti pavyzdį ir mokytis, todėl akademiką drįsčiau įvardyti kaip trečią savo svarbiausią Mokytoją. Jis buvo mano paties abiejų ir kai kurių mano mokinių disertacijų gynimo tarybos narys. Vertinu Vytauto Merkio parašytus atsiliepimus apie disertacinius darbus. Surinkau ir visas akademiko knygas. V. Merkys ne tik puikiai valdo plunksną. Jis yra aukštos mokslinės ir moralinės prabos istorikas, kuriuo šimtu procentų gali pasikliauti. V. Merkio darbų išliekamoji vertė man nekelia abejonių.

Iš ko tai eina: iš gilaus žinojimo, fundamentinių žinių, gal ypatingos atsakomybės už kiekvieną savo spausdintą žodį, moralinių savybių?

Hm… Niekada nemaniau, kad viską lemia viena kuri nors savybė. Pranašauti nedėkinga, tačiau greičiausiai Vytautą Merkį kaip mokslo autoritetą daro aukšta mokslininko kultūra, atsakomybės suvokimas, pareigingumas, kuklumas, gebėjimas nustatyti ir spręsti pirmaeiles problemas. Man imponuoja tai, kad V. Merkys į mūsų istoriją žvelgia kritiškai ir skvarbiai. Jis nepasiklysta tarp detalių, visada užčiuopia ir atskleidžia esmingus dalykus.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Prof. Vladas Žukas bibliografuoja Vinco Mykolaičio-Putino asmeninės bibliotekos knygas rašytojo kabinete

Profesorius Domas Kaunas darbo kambaryje savo namuose