MOKSLASplius.lt

Kad pasaulyje skambėtų Lietuvos vardas (3)

Pabaiga. Pradžia Nr. 3 ir 4


Mokslo Lietuvos pokalbis su Australijos lietuviu dr. Algimantu Patricijumi Taškūnu, gyvenančiu Tasmanijoje, nutrūko intriguojančioje vietoje. Australijos lietuvių tikras draugas mokytojas Tomas McGlynnas viešai davė atkirtį tuometiniam Australijos ministrui pirmininkui už tai, kad ši šalis 1974 m. de jure pripažino Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Viešame priešrinkiminiame gyventojų susirinkime Launceston mieste ministras pirmininkas paklausė, kas čia jį dabar moko istorijos. Išgirdęs, kad geografijos ir istorijos mokytojas, pareiškė, kad šis daro gėdą mokytojo profesijai. Kadangi pasakyta viešai, Tomas McGlynnas patraukė premjerą į teismą už mokytojo orumo ir profesijos įžeidimą. Laiku susipratęs, kad viešas bylos svarstymas jo autoriteto – kaip Europos istorijos žinovo ir kaip vyriausybės vadovo – visuomenėje nesustiprins, premjeras sutiko ginčą išspręsti taikiai, sumokėdamas Tomui McGlynui 500 australiškų dolerių kompensaciją už įžeidimą. Pastarasis visą šią sumą padovanojo A. P. Taškūno leidžiamam žurnalui Baltic News. Visas pirmas žurnalo puslapis buvo skirtas aprašyti istorijai, kaip ministras pirmininkas įžeistam mokytojui sumokėjo kompensaciją.Lietuvos mokslo bendruomenės nariai sveikina dr. Algirdą Patricijų Taškūną iš Tasmanijos tapus 2008 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos premijos užsienio lietuviams laureatu

Partijų kiekis nėra demokratijos rodiklis

Gerbiamasis daktare Algimantai, visa ši istorija ne šiaip linksmas anekdotas apie mokytojo ir premjero ginčą. Juk tam tikros Australijos politinės jėgos šia istorija pasinaudojo ir su politine nauda Lietuvai?


Pasinaudojo opozicijoje buvusi dviejų partijų koalicija. Kitaip negu Lietuvoje, kur yra ar ne 32 partijos, Australijoje tėra du partijų blokai. Kai vieno bloko atstovai valdžioje, kitas blokas – opozicijoje. Tai štai kilus premjero ir paprasto mokytojo ginčui dėl Lietuvos priklausymo Sovietų Sąjungai teisėtumo, opozicija sudarė komitetą, kuris turėjo numatyti, ką jų į valdžią atėjęs blokas stengsis keisti Australijos užsienio politikoje. Pažįstu vieną buvusį to komiteto narį, Tasmanijos universiteto politikos mokslų profesorių. Jis man apie tai ir pasakojo. Tai štai tame komitete buvo priimtas sprendimas atėjus į valdžią atšaukti Australijoje priimtą Lietuvos, Latvijos ir Estijos pripažinimą Sovietų Sąjungai. Tai buvo padaryta trečią dieną opozicijai Australijoje atėjus į valdžią.

Dabar mes su šiuo kolega abu sėdime viename kambaryje – abu esame į pensiją išėję Tasmanijos universiteto buvę darbuotojai. Daug metų praėjo, tad kolega gali apie visa tai laisvai kalbėti, išeiti į viešumą. 1992 m. Australijoje mes buvome išleidę anglų kalba knygą Lietuva 1991, tai yra, pirmais nepriklausomybės metais. Tai straipsnių rinkinys, ką rašė apie to meto Lietuvos įvykius lietuviai ir nelietuviai užsienyje. Įdėjome daug fotografijų, taip pat 1991 m. sausio 13-osios nuotraukų. Melburno moterys lietuvės nupirko daug tų knygų ir dovanojo Viktorijos valstijos australų mokykloms bei jų bibliotekoms. Australijoje tokia tvarka, kad tam tikrų vadovėlių autoriams ir leidėjams pranešama, kiek kartų jų vadovėlis buvo išduotas skaitytojams. Ta tvarka galioja mokyklų bibliotekų išduodamiems vadovėliams, bet ne visoms knygoms, o Viktorijos valstijoje tą statistiką veda valstijos mokslo įstaigų statistikos skyrius. Viktorijos valstijoje ta mūsų knyga buvo vertinama kaip vadovėlis apie Lietuvą. Kadangi esu tos knygos autorius, tai kasmet gaunu bendrą skaičių, kiek kartų mano knyga buvo išduota valstijos mokyklų bibliotekose. Jau beveik 17 metų praėjo, o ta knyga vis dar skaitoma Viktorijos valstijos mokyklose.


Laikas Australijoje leisti naujas knygas apie Lietuvą.


Jeigu turėtume tiek pinigo... Vien žurnalą Lithuanian Papers išspausdinti ir išsiuntinėti paštu mums kainuoja 12 tūkstančių Australijos dolerių. Padeda aukotojai, lietuviai, kuriems brangi Lietuva. Kai kurie kasmet atsiunčia po 50 dolerių, kitas – 100, turime prenumeratorių, kurie laiku užsimoka savo prenumeratą. Kasmet iš Australijos lietuvių fondo gauname 2 tūkst. dolerių. Anksčiau po 1 tūkst. gaudavome iš Australijos studentų sąjungos.


Studentų sąjunga remia „Lithuanian Papers“? Mums labiau įprasta, kad studentus tenka remti.


Studentų sąjunga mums išrašydavo čekį, nes australų nuomone, tai geras studentų projektas. Mat mūsų šį žurnalą leidžia Tasmanijos universiteto lietuviškųjų studijų bendrija, studentiška organizacija. Studentai rašo į mūsų leidinį – bet tie rašiniai turi atitikti gana aukštus reikalavimus. Turime referentus, mažiausiai du perskaito kiekvieną siūlomą straipsnį. Jeigu referentui nepatinka, tai autoriui tenka arba kai kurias straipsnio vietas perdirbti, arba atsiimti savo kūrinį.


Kas tie referentai?


Atitinkamų sričių specialistai. Kai kurie yra australai, kai kurie – lietuviai ar vokiečiai, italai. Turime įvairių tautybių referentų.


Ar tai reiškia, kad reikia išmanančiųjų ir kitų tautų, kitų valstybių klausimus?


Tie visi referentai pirmiausia išmano apie Lietuvą. Štai kad ir italų kalbininkas prof. dr. Pietras Umbertas Dinis (Pietro Umberto Dini), su kuriuo šiandien kelis kartus mane fotografavote. Jis yra mūsų žurnalo referentas.


Leisiu sau paprieštarauti: tokių baltistų kaip Dinis pasaulyje nėra daug.


Atvirkščiai: tokių asmenybių pasaulyje mes ligi šiol pritraukėme daugiau kaip 120 ir jų yra daug daugiau. Visi sutinka mums talkinti be honoraro. Jie yra įvairių sričių atstovai, pavyzdžiui, istorikai. Minėjau australą prof. Rose, parašiusį trumpą Lietuvos istoriją. Ir jam nieko negalima prikišti – gerai parašyta.


Visada labai įdomu, kai kitos šalies ir kitos tautos atstovas imasi rašyti „Lietuvos istoriją“. Labai retas atvejis, gal net savaip unikalus. Kas sujaudino prof. Rose, kad jis ėmėsi tokio uždavinio?


Redaktorius jį sujaudino. Jam reikėjo knygoje platesnės studijos iš Lietuvos istorijos ir prof. Rose pasisiūlė parašyti. Jis tą ir padarė.


Rūpesčiai praeina – rezultatas išlieka

Suprantu, kad turite daug rūpesčių leisdamas „Lithuanian Papers“, o anksčiau ir „Baltic News“. Kasmet užsitikrinti aukotojų paramą nėra paprasta. Ar bent patiriate kokį džiaugsmą išleisdamas naują žurnalo numerį.


Svarbiausia ne patirti rūpesčiai, o pasiektas rezultatas. Mūsų priešai į mus drabsto vis tais pačiais purvais ir nieko naujo nesugeba sugalvoti. Nuolat kartoja tuos pačius visiems pabodusius kaltinimus, nes naujų šmeižtų sugalvoti nesugeba. Vienas iš tų šmeižtų – kad lietuviai esą naciai. Girdi, bendradarbiavome su naciais, šaudėme žydus, teisingas teismas norėjo mus pasodinti į teisiamųjų suolą, bet mes pabėgome į Australiją, čia saugiai pasislėpėme, o dabar išdrąsėję kuriame negražias istorijas apie geraširdę Rusiją, kuri gelbėdama Europą nuo nacių paaukojo 27 milijonus savo karių ir taikių gyventojų… Žodžiu, neklausykite tų melagių lietuvių, nes jie kuria nebūtas istorijas.

Tai visas Australijos kairiųjų arsenalas, kurį jie naudoja prieš Lietuvą ir lietuvius. Jau minėjau net ir vieną universitetą (Monash), kuris turi surinkęs daug daugiau knygų prieš mus, negu už mus. Net kai kurie akademikai užsiima tokia lietuvius šmeižiančia veikla.


Ką vadinate akademikais? Mat Lietuvoje akademikais vadiname Lietuvos mokslų akademijos ar Lietuvių katalikų mokslo akademijos narius. O Australijoje?


Mes vadiname aukštosios mokyklos dėstytojus, profesorius, tai yra akademinės institucijos atstovus, skaitančius studentams paskaitas, vadovaujančius jų darbui. Tai štai kai kurie tų akademikų mus nuolat protina, kad negyventume praeitimi, žvelgtume į ateitį.


Gal dalies tiesos esama? Ne vien lietuviai, bet ir kitų tautų išeiviai susirinkę dažniausiai prisimena buvusius laikus.


Gerai, jeigu Lietuvoje žiūrite į ateitį. Tada reikėtų turėti konkretų planą, kaip turėti ne 32 ar 33 partijas, o dvi. Viena – už Lietuvą, o visos kitos – už ką tik nori.


Likimo vėjuose

Nepaklausiau, kaip atsidūrėte Tasmanijoje, o prieš tai Vakarų Australijoje?


Į Vakarų Australiją atvykau pagal sutartį su Australijos vyriausybe, man tada buvo 19 metų. Turėjau atidirbti, kiek sutartyje buvo numatyta. Pirmus metus dirbau aviacijos sandėliuose darbininku, antrus metus – geležinkelyje. Geležinkeliečiu iš viso buvau 19 metų, per tą laiką baigiau geležinkelio mokslus, 10 specialybių. Studijavau neakivaizdiniu būdu, vakarais.

1969 m. gavau darbą Vakarų Australijos universitete. Buvau administratoriumi universitete, griežtųjų mokslų fakultete. 1972 m. persikėlęs į Tasmanijos universitetą buvau pusės universiteto administratoriumi. Mano žinioje buvo inžinerijos, žemės ūkio, griežtųjų ir aplinkos mokslų fakultetai.

Vakarų Australijos universitete įgijau komercijos, arba prekių mokslo, taip pat ir vokiečių kalbos, vadybos ir darbo santykių spacialybes. Ten studijavome ir marksizmo dalykus, nes kalbant apie darbo santykius tai reikėjo žinoti.