Kad pasaulyje skambėtų Lietuvos vardas (3)

Dar prieš mums atvykstant į Australiją vietos komunistai sulindo į profesines sąjungas ir sugebėjo ten perimti visą valdžią. Kaip atsakas kairiesiems susidarė ir dešiniųjų jėgų blokas, veikė prieš komunistus taip pat per profsąjungas. Vėliau šios dešiniosios jėgos labai pagelbėjo ir mūsų lietuviškoje veikloje, padėjo mums atšaukti sovietinį pripažinimą. Iš pradžių kai kurie lietuviai tylėjo ausis suglaudę, bijojo komunistų, paskui atkuto.

Tasmanijoje dirbdamas vakarais užbaigiau B. A. Honours programą. Naujosios Anglijos universitete neakivaizdiniu būdu taip pat baigiau aukštojo mokslo administravimo mokslus, įgijau magistro laipsnį. Tasmanijos universitete dirbdamas administravimo darbą pradėjau dėstyti, įvedžiau visai naujus darbo santykių kursus. Kursai turėjo didelį pasisekimą, nes studentai, kurie tuos kursus baigdavo, lengviau gaudavo darbą.

Kuo buvo ypatingas tas darbo santykių studijų kursas?

Darbo santykius galima pateikti ir mokyti iš skirtingų pozicijų, labai lengva šią discipliną pakreipti kairiesiems palankia kryptimi. Daug studentų, kurie tą kursą išklausė, vėliau buvo labai dėkingi, net neįtarė, kad darbo santykiai yra toks sudėtingas dalykas. Kai susidūrė su komunistų varoma propaganda, pamatė, kokia jų didelė įtaka yra australų darbovietėse, džiaugėsi iš anksto gavę reikiamų žinių.

Daktaratą apgyniau jau išėjęs į pensiją. Kai kas kalbėjo: „Kam čia senam žmogui reikia daktaro laipsnio?“

O ką Jūs į tai?

Atsakydavau, kad labai mėgstu lankyti ligoninėse sergančius lietuvius, savo tautiečius. Kai nuvažiuoju prie ligoninės, visos automobiliams skirtos vietos užimtos, išskyrus dvi, kur parašyta „Tik daktarams“. Tai mano humoras.

Kokia buvo Jūsų disertacijos tema?

Teoriniu pagrindu išnagrinėjau temą, kodėl Australijos universitetuose nėra lituanistikos studijų. Disertacijoje parodžiau, kaip radus devynis atsakymus į užduotus klausimus, tuos pačius atsakymus galime pritaikyti ne tik lietuviams, bet ir jugoslavams, čekams, bulgarams ir visiems kitiems išeiviams, kurie taip pat neturi savo tautos studijų. Suformulavau principus, kaip reikėtų tokias studijas parengti. Man buvo įdomu disertaciją rašyti, turėjau gerus vadovus.

O koks dabar yra Jūsų ryšys su Tasmanijos universitetu, kuriame kelis dešimtmečius dirbote?

Esu mokslo darbuotojas (research fellow), nors galima juokauti, kad tapau savotiško pensininkų klubo narys. Universitetas suteikia tokį titulą, bet nemoka algos. Užtat turime dviese su kolega, buvusiu universiteto rektoriumi, kambarį, kompiuterius. Į darbą galiu eiti, bet niekas nebars, jeigu neateisiu. Kalbėdamasis su kolega daug sužinau. Jeigu studentams kyla kokių mūsų srities problemų, visada galime aptarti.

Kodėl universitetas suinteresuotas nenutraukti ryšio su buvusiais mokslo darbuotojais?

Kasmet kiekviena universiteto katedra skelbia, kokius mokslinius darbus jos darbuotojai padarė. Už tuos rezultatus valdžia skiria katedrai pinigus. Jeigu Taškūnas išleido naują žurnalo Lithuanian Papers numerį, jeigu jo straipsnius išspausdino kokie šeši žurnalai, visa tai įskaitoma ir į katedros pasiekimus.

O gyvenu iš pensijos. Turiu labai gerą žmoną Patriciją, kuri manimi rūpinasi. Ji australė, bet gerai moka lietuvių kalbą. Tiesa, kalba tik su manimi, su svetimais nedrįsta.

Dažnai pagalvoju, kodėl tokio požiūrio į buvusius darbuotojus, pensininkus nėra Lietuvos universitetuose. Nežinau ar įmanoma mūsų universitetinio gyvenimo kultūrą susieti su bet kokia humanistine ar pragmatine kultūra kad ir požiūryje į savo buvusius bendradarbius. Nei jiems kas kompiuterį darbui pasiūlys, o ką jau kalbėti, kad pensininkui būtų rastas darbo kambarys. Kaip tas problemas sugeba išspręsti Tasmanijos universitetas?

Dabar mada keisti kompiuterius į naujesnius. Kai profesoriams duoda naujausio modelio kompiuterius, mums atlieka paprastesni. Turiu du kompiuterius tik dėl to, kad viename kompiuteryje „sėdi“ mano parašyta knyga, kurią rašiau 10 metų. Parašyta lietuviškai, o tame sename kompiuteryje įdiegtas lietuviškas raidynas.

Vienas septynių jomarkų neapjosi

Kaip mūsų krašte sakydavo: viena š.... septynių jomarkų neapjosi. Vienas žmogus visur ir visko neaprėps, todėl mėginau į simpoziumus siųsti jaunesnius žmones. Bet tam irgi reikia pinigo. Australų studentų organizacija tokias keliones remdavo. Ne lietuvių bendruomenė, ne koks turtingas lietuvis, bet patys australai. Ir štai kodėl remdavo: iš šimto studentų organizacijų Tasmanijoje mūsiškė bene daugiausia reiškiasi. Turime žurnalą, galime parodyti ir kitos savo veiklos rezultatus. Kitų studentų organizacijų nariai kartais susieina paūžti viena ar kita proga ir tuo jų veikla baigiasi. Mes stengiamės duoti progą pasireikšti jauniems žmonėms, kad jie galėtų parodyti, ką yra pasiekę.

Tačiau ką tos Jūsų į Simpoziumus išsiųstos australės magistrantės galėdavo suprasti, jeigu simpoziumai vykdavo lietuvių kalba?

Nieko nesuprasdavo tiesiogiai, bet ten visada būdavo ir vertėjų. Žinoma, yra žmonių, kurie mano, kad visą lietuvybės darbą reikia dirbti tik lietuviškai. O aš žvelgiu truputį kitaip ir toliau. Kai Tasmanijoje ir Australijoje lietuvių kalba nunyko, visai nedaug jos ten liko, tai reikia toliau dirbti Lietuvos naudai anglų kalba. Tas darbas pasiekia daugiau nelietuvių tautybės studentų. 2005 m. į Lietuvoje vykusį XIII Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą atvykusi australė studentė pamatė tikrą Lietuvą, kurią ligi tol ji mylėjo tik iš tolo, kaip Bernardas Brazdžionis sako. Prieš vykdama pramoko šiek tiek lietuviškų žodžių – ir tai gerai.

Tasmanijoje gyvenu mieste, kur lietuviai yra retenybė, greitai jų ten išvis neliks. Todėl matau, kaip svarbu įgyti mūsų tautos draugų, kurie dirbtų atėję į mūsų vietas. Juk visas tas žinias apie Lietuvą niekas netrukdo skleisti ir anglų kalba.

Kad nenutiktų kaip toms vengrėms

Australijoje kalbasi dvi moterys, bet abiem trūksta angliškų žodžių, pokalbis stringa. Viena iš jų – vengrė – klausia: „Iš kokios Jūs šalies?“ Sužino, kad pašnekovė taip pat iš Vengrijos ir abi pradeda kalbėtis vengriškai. Bet greitai pokalbis vėl įstringa, nes atvykėlei iš Vengrijos, pasirodo, stinga ir vengriškų žodžių. Tai kad ir lietuviams nebūtų taip, kaip toms vengrėms: vaikydamiesi svetimų dievų bando iškreiptai kalbėti angliškai, bet neišmokę, o savąją kalbą pamiršo…

O ypač blogai, kai iškreipiamos užsieniečių pavardės – jas būtina pateikti ir originalo rašymo forma. Žinau ne vieną atvejį, kai lietuviškuose tekstuose radę vieną ar kitą sulietuvintą pavardę skaitytojai niekaip negalėdavo rasti teisingai originaliai užrašytą. Bent jau latviai Australijoje teisingai daro: rašo mano pavardę lietuviškai, o skliaustuose – sulatvina. Mūsų žmonėms labai nepatinka, kai pavardės iškreipiamos.

Tai tik dalis problemos, bet ji svarbi. Antraip užsidarysime vien savo kalbos erdvėje. Dažnai tas sulietuvinimas nėra vykęs, tada nei vietinis žmogus nesupras, nei pats pavardės savininkas.

Kuo užbaigsime šį pusantros valandos pašnekesį? Viešbutyje „Panorama“, kur bendraujame, mokotės lietuvių kalbos? Čia vyksta konferencija „Lietuvių kalbos dėstymo ir lituanistikos tyrimų naujovės pasitinkant Lietuvos vardo tūkstantmetį“.

Ne, čia atėjau pasižiūrėti, kaip kiti žmonės moko lietuvių kalbos. Tasmanijos universitete mums taip pat tenka mokyti studentus lietuvių kalbos kursuose, todėl mums tai aktualu. Tiesa, tie mūsų kursai priklauso nuo publikos, nuo tų, kurie lietuvių kalbos mokosi. Vienus mokome tik skaityti ką nors lietuviško. Kitus mokome kažkiek susikalbėti.

Man atrodo, kad Lietuva vis dėlto eina gera linkme, bet lietuviams reikia ieškoti kuo daugiau draugų iš kitų šalių. Ir tokių draugų žurnalistų ar mokslininkų, kurie Lietuvai gali daugiau padėti. Aš taip manau.

Savo ruožtu ir mes norime palinkėti Jums ilgai gyventi gerų draugų – Lietuvos ir lietuvių, apsuptyje.

Man jau beveik 80, tad mano dainelė sudainuota. Bet negaliu rasti, kas mano veiklą toliau galėtų tęsti. O Lietuvai reikia daugiau draugų visuose pasaulio kraštuose. Reikia, kurie gintų Lietuvos interesus ir Lietuvą užtartų pasaulinėje arenoje.

Nejau neišsiugdėte savo pasekėjų?

Labai sunku išsiugdyti pasaulyje, kuriame man tenka gyventi. Jie turi būti jaunesni už mane, ir jiems reikia iš kažko gyventi. Bepigu man gyventi iš pensijos, tada ir mano veikla yra tarsi maloni pramoga. O kiti žmonės turi gyventi, išlaikyti šeimą. Lietuviai Lietuvoje taip pat turi daugiau rūpintis tuo, apie ką čia kalbėjau.

Būtinai šią Jums ir mums visiems svarbią mintį perteiksime „Mokslo Lietuvoje“. Ačiū už turiningas mintis ir pokalbiui skirtą laiką.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas