MOKSLASplius.lt

Knyga, virsianti ąžuolu

Marius Jovaiša 2009 m. Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje  „Litexpo“ parodų rūmuose Dauguma šiųmečių Mokslo Lietuvos publikacijų vienaip ar kitaip siejasi su Lietuvos tūkstantmečio metais, nors kiekvieną kartą to gal ir nėra reikalo priminti. Į tą rikiuotę patenka ir šis pokalbis su Mariumi JOVAIŠA, knygos-albumo Neregėta Lietuva autoriumi bei leidėju. Vagiamiausios 2008-ųjų metų Lietuvos knygos, jeigu pasikliausime šalies knygynų duomenimis. Tikriausiai labai svarus įvertinimas, prieš kurį gal net šiek tiek nublanksta tos dešimt knygos pristatymo parodų, kurios buvo surengtos Australijoje, Argentinoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Airijoje, Ispanijoje, Kanadoje, JAV, taip pat keli pristatymai mūsų šalyje. Ir šiais, Lietuvos tūkstantmečio metais, numatytos parodos bene dešimtyje valstybių, o tai yra svarus indėlis garsinant Lietuvos vardą. Parodoje išvydę Lietuvą iš paukščio skrydžio, vartydami albumą bent jau kai kurie lankytojai iš kitų kraštų tikriausiai nutars pasižiūrėti į Lietuvą jeigu ir ne taip iš aukštai, tai bent iš arti.

Jau ir ligi šiol ši knyga yra buvusi daugelio įžymių žmonių rankose – prezidentų, karalių, tikrų ir menamų „žvaigždžių“. Šia knyga jau spėtas apdovanoti JAV prezidentas Barakas Obama, patvirtino knygą gavęs žymus airių roko grupės U2 vokalistas Bono, pirmasis šviesiaplaukis su šviesiomis blakstienomis Džeimso Bondo vaidmens atlikėjas Danielis Kreigas (Daniel Craig) ir daugelis kitų garsenybių.

Atrodo, kad Mariui Jovaišai ir jo komandos nariams gerų idėjų nestinga. Lietuvos tūkstantmetį kūrybiškų asmenybių komanda pasiryžusi pažymėti pasodindama tūkstantį ąžuolų. Kiekviena parduota naujos laidos Neregėtos Lietuvos knyga taps pavasarį pasodintu ąžuoliuku. Gal kuris nors iš tų pasodintų didmedžių sulauks ir antrojo Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje tūkstantmečio? Pasitikrinti šio spėjimo nepavyks, tad tegul bus tai linkėjimas knygos autoriui ir viso šio gražaus projekto sumanytojams.Tokį Vilniaus senamiestį pamatė albumo „Neregėta Lietuva“ kūrėjas

Pakilęs paukščio skrydžiui virš Lietuvos ir pamatęs, kokia ji graži ir kartu trapi, pažeidžiama, Marius Jovaiša tikriausiai ir nutarė savo kraštą sutvirtinti ąžuolais, suteikti naujos stiprybės. O lietuviui stiprybė susijusi pirmiausia su ąžuolais.


XXI amžiaus kūrėjo lemtis

Per knygos „Neregėta Lietuva“ pristatymus esate sakęs, kad maža tokį projektą įgyvendinti, sudaryti ir išleisti knygą. Antra tiek, o gal ir daugiau pastangų kainuoja reklama, kaip dabar įprasta sakyti, rinkodaros dalykai. Antraip net ir geriausia knyga gali taip ir likti neišpakuota. Ar tai reiškia, kad XXI a. pradžioje kūrėjas neišvengiamai virsta ir verslininku?


Dar prieš imdamasis šio projekto dirbau verslo ir reklamos agentūroje Euro RSCG MIA. Akivaizdu, kad įgytą patirtį galėjau pritaikyti. 2008 m., kai ėmėmės kurti albumą Neregėta Lietuva, įsteigėme atskirą įmonę Unseen Pictures, kuri užsiima naujaisiais mano kūrybiniais projektais. Sukūrėme keletą naujų darbo vietų. Esu tikras, kad tai naudinga mūsų šaliai ir jos kultūrai.


Gegužės mėnesį už parduotus „Neregėtos Lietuvos“ egzempliorius pasodinsite pirmuosius tūkstantį ąžuolų. Kurioje Lietuvos vietoje tas ąžuolynas išaugs?


Tam labai nuodugniai ruošiamės jau daugiau kaip pusę metų kartu su Lietuvos generaline miškų urėdija. Buvo ieškoma tam ąžuolynui tinkamo ploto. Mums pasiūlyta labai graži vieta netoli Kėdainių šalia Nevėžio. Šiuo metu ten auga bene 100 ha nusenęs, sunykęs miškas. Jį visą valome, sveikus, vertingus medžius paliekame. Dabar ten vyksta valymo ir kiti parengiamieji darbai. Toje vietoje ir bus pasodinti pirmieji tūkstantis ąžuolų. Esame pasiryžę visa tai daryti labai profesionaliai, kartu su miškininkais, specialistais. Ne paslaptis, kad maži ąžuoliukai yra labai lepūs, jaunus ūglius mėgsta stirnos ir kiti miško žvėrys, todėl pasodintų ąžuoliukų teritorija bus aptverta.

Maždaug trečdalis už parduotus albumus lėšų bus skirta ąžuolynui pasodinti, prižiūrėti, tvarkyti. Po 5–6 metų dalį nunykusių ąžuoliukų teks atsodinti. Taigi šios iniciatyvos ėmėmės ne spontaniškai ir ne priešokiais. Lietuvos miškų instituto Girionyse (Kauno r.) darbuotojai rengia būsimo ąžuolyno projektą. Esu įsitikinęs, kad šį darbą padarysime labai profesionaliai.


Visų mūsų Lietuva

Pirmasis albumo „Neregėta Lietuva“ pristatymas vyko daugiau kaip prieš metus Lietuvos akademiniame dramos teatre. Jį atsimename kaip labai turiningą ir įsimenantį renginį. Kas per tą prabėgusį laiką pasikeitė Jūsų paties pasaulėžiūroje, gal ir požiūryje į šį projektą?


Galiu pasakyti drąsiai, kad šis projektas labai smarkiai paveikė ir mano gyvenimą. Dabar visas mano dėmesys ir jėgos nukreiptos į šią veiklą. Mano kiti verslo projektai liko nuošalyje, dabar vis daugiau ir daugiau laiko skiriu Neregėtos Lietuvos projekto tąsai. Matau didelę šios veiklos prasmę, įžvelgiu jos ateitį. Per šį projektą labai gerai save išreiškiu kaip kūrėją, naujų iniciatyvų autorių.

Kiekvienas iš mūsų dažniausiai ne iškart atrandame savo tikrąjį pašaukimą ir kelią. Šokame į kairę ir dešinę, bandome atsispirti ir pašokti aukštyn, bet kartais ir suklumpame. Pamažu ateina supratimas, kur geriausiai save galime išreikšti. Daugiausia džiaugsmo patiri darydamas tą darbą.


Jūsų pašaukimas – tarsi iš netikėtos, ne visai įprastos vietos pažvelgti į visą mūsų Lietuvą? Aerofotonuotraukų iš paukščio skrydžio albumas „Neregėta Lietuva“ – tai Mariaus Jovaišos, o kartu ir visų mūsų Lietuva. Ar pritartumėte tokiam apibūdinimui?


Aš pasakyčiau gal ir net plačiau: tai ir tam tikra leidybinė, ir švietėjiška veikla. Tai, ką mes darome važinėdami ir pristatinėdami savo parodas, taip pat visai atskira veiklos sritis. Organizuojame, kviečiame svečius, žiniasklaidą, menininkus, vietinio diplomatinio korpuso atstovus. Nejučia pasijunti tarsi Lietuvos geros valios ambasadorius. Ir tai ne savigyra. Kaip menininkas gaunu grįžtamąjį ryšį iš tų parodų ir renginių dalyvių, nes atėjusieji gali kritiškai kaip tikri profesionalai įvertinti mūsų pastangas ir rezultatą. Spaudoje pasirodo straipsnių, vertinimų, kartu visuomenėje tampame žinomi, pripažįstami. Po kiekvieno tokio įvykio ir rimtesnio interviu tarsi ūgteli savo paties akyse.

Neseniai publikuotas išsamus interviu su Didžiosios Britanijos didžiausiu fotografams skirtu elektroniniu žurnalu www.ephotozine.com. Labai geras jausmas apima, ypač tada, kai ketini toliau daryti ką nors panašaus leidybinėje, dokumentinėje ar kino veikloje. Panašūs dalykai sukelia ir tam tikro tarptautinio pripažinimo jausmą.


Tarsi visas institutas

Vienas Marius Jovaiša su „Neregėta Lietuva“ yra tarsi ištisas Lietuvos propagavimo pasaulyje institutas.


Panašų stendą, kokį pristatėme Vilniuje tarptautinėje knygų mugėje Litexpo rūmuose, mes turėjome ir Frankfurto knygų mugėje. Daug kas iš lankytojų prieidavo ir klausdavo, ar tai oficialus Lietuvos turizmo ir ekskursijų departamento stendas, pristatantis Lietuvą. Tokiam įvertinimui neprieštarauju, man patinka.

Manau, kad kiekvienas kuriantis ir tarptautinėje erdvėje savo kūrybą pristatantis žmogus kartu pristato ir savo kraštą. Šį kartą mūsų siūlomas kūrinys yra labai tiesiogiai susijęs su Lietuvos įvaizdžiu ir jo pristatymu. Tai, kad Arūno Matelio filmas Skrydis per Lietuvą pristatomas pasaulyje ir yra gavęs puikių atsiliepimų juk taip pat labai naudinga Lietuvai. O Neregėta Lietuva ir jai skirtos parodos – tai tarsi Lietuvos turistinė propaganda.


Priminėte Arūną Matelį, bet šis kūrėjas neišeina iš kino menui būdingo žanro ribų – dokumentinio, gal pažintinio ar kito žanro. O Marius Jovaiša sodins ąžuolyną ir šiuo visuomeniškai patriotišku žingsniu tarsi palenktyniaus su Tautos atgimimo patriarchui Jonui Basanavičiui pasodinto Ąžuolyno Ožkabaliuose kūrėjais.


Ožkabaliuose pasodinta 7 tūkst. ąžuolų, aš tikiuosi, kad mes savuoju projektu tą sumanymą pralenksime. Vien 2008 m. buvo parduota 20 tūkst. Neregėtos Lietuvos knygų, kurios kainavo po 250 litų. Antroji šios knygos laida kainuoja po 160 litų, pagaminta yra 50 tūkst. albumų. Kasmet pasodinsim tiek ąžuolų, kiek albumų žmonės nupirks. Tikiuosi, kad per keletą metų visus ąžuolus ir pasodinsime.


Jūsų paties nestebina, kad šiais laikais, kai knygų tiražai taip sumažėjo, pavyko parduoti tiek daug albumų?


Stebina. Dabar susigyvenau su ta mintimi, bet iš pradžių negalėjau patikėti.Šią Trakų salos pilį Marius Jovaiša fotografavo naktį ir iš labai netikėto rakurso


Tai kur čia glūdi tas sėkmės grūdas?


Manyčiau, tai tam tikra niša, kur nelabai yra su kuo konkuruoti.


„Neregėta Lietuva“ – tai albumas, o albumų Lietuvoje įvairiems skoniams ir poreikiams – per akis.


Yra nemažai, sakyčiau, klasikinio žanro albumų, o šis išsiskyrė savo turiniu. Tai viena. Antra, užsukome didžiulę viešųjų ryšių ir reklamos kompaniją, žodžiu, pritaikėme jau turėtą reklamos ir rinkodaros patirtį. Ir trečias dalykas – gerai organizavome prekybą.


Ką tai reiškia – „gerai organizavome prekybą“?


Nesusidėjome su jau egzistuojančiais didmenininkais. Mūsų pačių žmonės dirbo, rūpinosi knygos pristatymais. Visa tai susideda ir duoda rezultatų. Kai pamatau, kad visų mūsų įdėtas triūsas galop iš tikrųjų tampa Lietuvos vizitine kortele ir puikia dovana kiekvienam Lietuvos žmogui vykstant į užsienį, tai džiugina.