CIVILIZACINIŲ IŠŠŪKIŲ AKIVAIZDOJE
Tačiau civilizacijų ir kultūros skirtumų juk nenuneigsime?
Skirtumų yra, bet jie pasireiškia kituose būties sluoksniuose, o esminiai žmonių gyvenimo dalykai labai panašūs. Kitose kultūrose tie mūsų kartais užmiršti dalykai yra labiau išplėtoti, įgavę rafinuotesnius pavidalus. Todėl kitų civilizacinių pasaulių kultūrinė patirtis gali būti labai naudinga. Kiekviena civilizacija ir kultūra dėl istorinių aplinkybių, užsisklendimo dažnai plėtoja savitus kultūros simbolius, vertybes, komunikacijos kanalus, kurie kitose kultūrose dar menkiau atskleisti, o gal tiesiog gyvuoja primiršti latentinėje būsenoje. Perimdami kitų civilizacinių pasaulių kultūrinę patirtį kartu galime ir geriau pažinti savo potencines galimybes.
Ir truputėlis atšiauraus samurajiško išdidumo Tikriausiai sutiksite, kad nėra lengva įsijausti į kitas civilizacijas, kitos kultūros visuomenių kai kuriuos dalykus: mąstymo būdą, vertybes, jų tabu ar prietarus. Kad ir japonų samurajų tam tikro riteriškumo (pavartojau europietišką sąvoką) pasireiškimus, kai asmeninė garbė, orumas, ištikimybė imperatoriui verčia aukoti savo vienintelę gyvybę dėl kartais, atrodytų, efemeriškų dalykų. Tiesa, panašiai kryžiuočių apsuptų Pilėnų gynėjų didvyriškumas ir pasiaukojimas taip ir liko nesuprantamas kryžiuočių metraštininkams. Lietuvių ištikimybė savo dievams, gebėjimas pasirinkti žūtį ugnyje, užuot patekus į vergovę priešo nelaisvėje, Vakarų krikščioniškosios civilizacijos atstovams tebuvo tik lietuvių barbariškumo pasireiškimas.
Tai, apie ką prabilote, yra kraštutinė samurajų garbės kodekso forma, kuri Japonijoje gyvavo Kamakuros ir Muromachi epochose, kai šalyje įsiplieskė nuožmūs feodaliniai karai. Tačiau, kita vertus, minėtame kodekse skleidžiasi aiškiai nors ir hipertrofuotu pavidalu suformuluotos pamatinės vertybinės nuostatos.
Man atrodo, kad dabartinės Lietuvos žmonėms stinga samurajų gyvenimo principams būdingų bruožų – pirmiausia atšiauraus išdidumo, ištikimybės savo kraštui, jo žmonėms, griežtų pareigos, etikos principų, gebėjimo pasitenkinti mažu. Gyvenime labai svarbu viduje turėti nedemonstruojamą savigarbos jausmą, nesiblaškyti dėl nereikšmingų smulkmenų, suprasti, kad gyvenime iš tikrųjų žmogui reikia labai nedaug.
Gali būti, kad kartais patys sau esame labai reiklūs – ir tai gerai. Bet kartais yra pavojaus su nešvariu vandeniu išpilti ir kūdikį. Kitų tautų žmonės kartais labai taikliai pastebi lietuvių tautos kai kuriuos esminius bruožus, nors mes patys per smulkmenas tos esmės nebematome. Štai Helsinkio universiteto profesorius semiotikos muzikologas Eero Tarasti pastebi lietuviams būdingą orumą. Tą savybę E. Tarasti matė savo mokytojo Algirdo Juliaus Greimo asmenyje, tą patį pastebėjo lietuviams vaduojantis iš Sovietų Sąjungos smaugiančio glėbio, tą jis pastebi ir dabar, kai kone kasmet atvažiuoja į Lietuvoje vykstančias muzikologų konferencijas. Vadinasi, iš toliau geriau matyti. To gerbtino „samurajiško išdidumo“ dar esama mūsų tautoje.
Tą lietuvių savybę, kurią dabar priminėte pasitelkdamas Eero Tarasti pastebėjimą, įžvelgė ir Imanuelis Kantas. Kone tais pačiais žodžiais ir apibūdino. Ji išryškėja istorinių lūžių tarpsniais, kai lietuviai susiduria su lemtingais iššūkiais, užmiršta vidinius prieštaravimus ir mobilizuojasi. Tačiau tautos kultūroje svarbu ne tik tai, kas skleidžiasi dramatiškų istorinių lūžių akimirkomis, nes tada pradeda veikti konsoliduojantis tautą istorinės atminties šleifas, kuris reikalauja moralinės atsakomybės, dvasinės mobilizacijos ir atitinkamo elgesio egzistencinių iššūkių metu. Lūžio akimirkomis, krizių, sukrėtimų laikais iš tikrųjų išryškėja kietesnis stuburkaulis ir atsparesnis krizėms mentalitetas tautų, kurios turėjo šlovingą istorinę praeitį ir atmintį.
Tačiau tautos gyvenimo raidą ilgesnėje istorinėje perspektyvoje dažniausiai lemia ne lūžiai, o rutininė kasdienybė, reiklumas sau ir atsakingas darbas. Pilka kasdienybė į antrą planą tarsi nustumia minėtas svarbias lietuvių charakterio ir mentaliteto savybes. Natūralu, kad po revoliucingų dvasinių pakilimo tarpsnių istorijoje seka atoslūgių laikotarpiai, kuriuose dvasingus žmonės į periferiją išstumia merkantilesni, geriau organizuoti kitokios sanklodos ir konformistinio mentaliteto žmonės, kuriems svarbiausiais tampa nepasotinamas gobšumas ir kiti savanaudiški dalykai.
Tos putos, dumblas pastarąjį dešimtmetį lemia ir modeliuoja visos mūsų tautos gyvenimą, to padarinius mes dabar akivaizdžiai regime. Lietuva šiandien yra įmesta į metacivilizacinės kultūros pasaulį, kurioje vyksta nuožmi konkurencija, kova dėl išgyvenimo, riboti intelektiniai ir demografiniai mūsų tautos ištekliai neįtikėtinai sparčiai sekinami ateičiai pavojingų apokaliptinių emigracijos srautų. Šioje kritinėje situacijoje sėkminga kova už jaunąją kartą yra mūsų tautos išlikimo ir ateities garantas. Todėl jaunimas ir yra vienintelė mano viltis. Tie žmonės turi pakeisti deformuotus mūsų kultūros ir socialinio gyvenimo procesus.
Regis, Antanas Maceina yra pastebėjęs, kad lietuviai labai susižavi naujomis idėjomis, labai skuba jas įgyvendinti, bet azartas neilgai trunka. Lietuviai greitai atvėsta, ir geri norai bei sumanymai lieka neįgyvendinti. Sinusoidės viršūnėje lietuvis labai energingas, o „dumble“ jis užsikapsto ir pavargsta pats nuo savęs.
Tame pastebėjime yra daug karčios gyvenimo patvirtintos tiesos. Metodiškumo, nuoseklumo įgyvendinant savo siekius, pilietiškumo, pagarbos ir talentingų žmonių palaikymo mūsų tautai iš tikrųjų labai trūksta. Už visas negandas, užgriuvusias dabartinę Lietuvą, pirmiausia atsakomybę turime jausti mes patys, kadangi Lietuvos žmonės pasibaisėtinai neatsakingai rinko savo valdžias, leidosi mulkinami, nepajėgė pažaboti valdančiųjų gobšumo.
Suprasti yra viena, o kaip pasikeisti, kaip įgyvendinti sumanymus? Tam reikia mentaliteto pokyčių, o mentaliteto vien gerais norais nepakeisi.
Matau vieną didžiausių šiandienos mūsų problemų – tai pilietiškumo ir suvokimo, kad reikia ne tik imti, bet ir duoti, stoką. Kai kalbėjau apie mūsų jaunąją kartą, jai pirmiausia linkėjau pilietiškumo ir atsakomybės prieš savo mažytę ir pagal gyventojų skaičių nedidelę šalį. Jeigu jaunimas ir mūsų visuomenė bus pilietiška, reikalaus atsakomybės, skaidrumo visose gyvenimo srityse – aukštajame moksle, valdžios ir ministerijų veikloje – reikalai pajudės. Bet pradžia turi būti nuo savęs, savo pilietiškumo puoselėjimo, sąžiningumo, skaidrumo siekio. Deja, šiandien beveik visos mūsų visuomeninio, politinio, kultūrinio, ekonominio gyvenimo sritys yra neskaidrios. Jeigu neskaidru, nėra galimybės kontroliuoti.
Kas griauna mūsų aukštojo mokslo gyvastį Taigi apsukę didoką lankstą grįžtame prie šiandienos įvykio reikšmės – studentų išrinktų geriausių dėstytojų ir profesorių pagerbimo iškilmių. Prieš renginį su Vilniaus universiteto docentu Gintautu Bareikiu teko persimesti keliais žodžiais: jis jautėsi truputį nejaukiai, kad studentai per apklausą jį išskyrė iš būrio dėstytojų, kurių didžioji dauguma yra puikūs dalyko žinovai, moka dirbti su studentais. Bet ką mes girdime iš žiniasklaidos ir politikų? Aukštosios mokyklos žlunga, universitetai neatlieka ne tik savo misijos, bet ir nesuteikia žinių, nebent universiteto baigimo diplomą.
Pažįstu puikių dėstytojų, taip pat esančių ir savo artimiausioje aplinkoje, ir tikrai vietoj manęs ne mažiau pagrįstai buvo galima pagerbti daugelį kitų. Mes turime daug talentingų žmonių, kurių potencialas neišnaudojamas. Aukštojo mokslo reforma tikrai būtina, tik ji turi būti gerai apgalvota, sisteminė ir, svarbiausia, kad neatkirstų nuo aukštojo mokslo ekonomiškai neturtingiausių Lietuvos provincijos regionų, pavyzdžiui, Dzūkijos, iš kur ateina daug talentingiausių studentų, jauni žmonės. Todėl noriu atkreipti dėmesį į tas įsisenėjusias ligas, kurios gyvuodamos mūsų visuomenėje neišvengiamai deformuoja ir mūsų švietimo bei aukštojo mokslo sistemą: valstybėje turi viešpatauti visiems vienodai privalomi įstatymai ir visuotinai priimtos žaidimo taisyklės, kurios įtvirtintų socialinio teisingumo, sąžiningumo ir kitas pamatines vertybes. Ir aukštojo mokslo sistemoje viskas turi būti skaidru ir aišku, pradedant nuo vadovų skyrimo ir atrinkimo kriterijų, akademinių rangų, kvalifikacinių procedūrų, atlyginimo ir panašiai. Visi reformos etapai turi būti labai aiškiai apibrėžti. Turi būti griežti reglamentaciniai dokumentai, procedūros, ir visi turi matyti, kaip viskas veikia realioje kasdienėje gyvenimo praktikoje. Tik tuomet galima tikėtis teigiamų poslinkių. Deja, mūsų šalyje aukštojo mokslo sistema yra visiškai kitokia; daugelis svarbiausių dalykų priklauso nuo klanų interesų, asmeninių ryšių, nuo gebėjimo „prisikasti“ prie valdžios, mokėjimo sugebėjimo „pasitvarkyti“ savo reikalus. Štai šie mūsų gyvenimo „negalavimai“ ir griauna mūsų gyvastį. Visur matau neskaidrumo pasireiškimus, klanų vyravimą, nesiskaitymą su visuomene, labiau pažeidžiamų socialinių grupių interesais. Todėl vieni „susitvarko“ ir gyvena puikiai, o kiti, kurie neperpratę „taisyklių“ arba nenori jomis vadovautis, išstumiami į paribius.
Kad studentas nenusirašinėtų Gerbiamasis profesoriau, šiemet tarp geriausių Lietuvos dėstytojų buvo pagerbti net trys filosofai. Vadinasi, filosofams ir filosofijai geriausi laikai – dar ne praeitis. Jūsų kolega prof. Vytautas Radžvilas padėkos žodyje jį išrinkusiems studentams linkėjo būti visada sąžiningais, garbingais ir nenusirašinėti per egzaminus. Jūs taip pat bijote nusirašinėtojų?
Tiesą sakant, čia nematau ypatingos problemos, nes įžvalgesnis dėstytojas skaitydamas egzamino metu parašytą tekstą ar juolab prieš akis regėdamas egzaminuojamą studentą retai klysta. Kita vertus, kad tokių pagundų nekiltų, klausimus egzaminų metu pateikiu taip, kad studentas negalėtų mechaniškai pasinaudoti namuose parengtomis „armonikėlėmis“ ar atsakymais. Klausimai formuluojami lyginamosios analizės principu. Man svarbiausias vertinimo kriterijus – savarankiškas mąstymas. Todėl sąmoningai man prieinamomis priemonėmis skatinu studentus savarankiškai ir kūrybiškai mąstyti, parodyti, kaip sugeba operuoti studijuojamaja medžiaga. Ypač svarbų vaidmenį egzaminuodamas skiriu atsakymams žodžiu, nes tiesioginis santykis tarp dėstytojo ir studento ne tik akivaizdžiai parodo pastarojo pasirengimą, bet ir daugybę kitų svarbių dalykų... Juk realiame gyvenime buvusiam studentui nuolatos prireiks susidūrus su nestandartinėmis probleminėmis situacijomis greitai ir adekvačiai reaguoti į gyvenimo iššūkius. Kadangi dažniausiai dėstau filosofines disciplinas, empiriniai faktai ir atpasakojamieji aspektai man yra antraeilis dalykas. Pirmiausia mokau analizuoti neregimas, dažnai užslėptas reiškinių puses. Įvairius konkrečius faktus, datas ir kitas smulkmenas visada galima susirasti enciklopedijose. Svarbiausia – formuoti kūrybingą studento asmenybę, išryškinti jos savitumą, išplėtoti kritinio ir analitinio mąstymo kultūrą, įtvirtinti atsakomybę savo kultūros tradicijai ir pagarbą kitoms. Tai labai sudėtingas uždavinys, kiekvienu konkrečiu atveju reikalaujantis savitų receptų, ir niekad negali būti tikras, kad eini teisingu keliu, būna daug skaudžių klaidų.
Pamatiniai etiniai principai visur tie patys Sakoma, kad Lietuva išgyvena tarsi viduramžius, nes negali be horoskopų, raganavimų, ekstrasensų. Bet tvirtindami taip įžeidžiame viduramžiams, nes per viduramžius Europoje išplito tokios sąvokos kaip taurumas, kilmingumas, riteriškumas, atsidavimas, tarnavimas valdovui ir širdies damai.
Gilėjanti socialinė, ekonominė krizė natūraliai verčia psichologiškai jautresnius žmonės ieškoti įvairių terapijos galimybių, todėl ir vešėjo minėti reiškiniai. Kita vertus, norėčiau priminti, kad beveik visas šias išvardytas vadinamas „vakarietiškas“ viduramžių Vakarų Europos krikščioniškosios civilizacijos vertybes ji perėmė iš arabų, taip pat kaip ir riterio kodeksą, kostiumus, pilių architektūrą, kitus menus, mokslus, universitetinės išsilavinimo sistemos pagrindus. Tačiau kitoje europinėje civilizacinėje erdvėje daug kas pasikeitė, nes priklausė nuo vietos kraštovaizdžio, klimato, aplinkos ir daugybės kitų veiksnių.
Bet vadinamieji Dešimt Dievo įsakymų ir iš jų kylantys moraliniai, etiniai reikalavimai – būti doriems, sąžiningiems, teisingiems – iš kur mus pasiekė? Nejau vien per Mozę ir hebrajus? Gal viskas sudėtingiau?
Beveik visose didžiosiose pasaulio religijose visi pamatiniai etiniai principai savo esme nedaug kuo skiriasi. Neseniai su išsamiais komentarais žymiausių įvairių pasaulio kraštų mokslininkų buvo išleista Lyginamoji sakralinių tekstų antologija (1991), kurioje visa tai išdėstyta. Daugelis krikščionybės postulatų išsirutuliojo iš judaizmo, o judaizmas juos gavo iš Mesopotamijos, Irano ir indiškųjų šaltinių, islamas taip pat perėmė ir juos savitai išplėtojo. Dažnai supriešinami Artimųjų Rytų, Europos ir Indijos civilizacijų religiniai ir etiniai mokymai, bet tipologiškai juose yra nepaprastai daug artimų dalykų. Žmogiškosios kultūros istorijoje daug kas yra vientisa ir nenutrūkstama. Tačiau senovės baltų ir iš jos išsirutuliojusi lietuvių kultūra turėjo kitų ištakų.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus universiteto profesoriui Antanui Andrijauskui geriausio dėstytojo pažymėjimą įteikė Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentė Indrė Vareikytė ir ryšių su visuomene koordinatorius Anton Nikitin
Kaip svarbu šiame audringame pasaulyje turėti tvirtą vertybių ir tradicijos pamatą…
