Tokie skirtingi ir svarbūs mano gyvenime (3)
Esama ir visuomenės sustabarėjimo, ir pernelyg laisvos vaizduotės mokslininkų, ir tam tikrų bendrų įvairias šalis jungiančių tyrimų naujovių bei laikinų tendencijų. Iš Vakarų mus pasiekia intensyvus gyvenimų ir įvykių versijų atkūrimo moksle siekis. Šiai tendencijai labai jautrūs istorijos, literatūros ir kiti humanitariniai mokslai. Tačiau vienintelės, tikros istorijos niekam nelemta parašyti, galima pateikti tik jos vienokias ar kitokias interpretacijas. Kas pasakys, kiek jose turi būti emocionalumo, tikrumo ar netikrumo, vizijų ar apčiuopiamumo? Kas nuneigs, kad šio arsenalo iš viso negalima panaudoti? 
Panaudoti, bet nesusipykstant su sveiku protu, išlaikant mokslo žmonėms taip reikalingą objektyvumo siekį, tam tikrą santūrumą. Kai nelieka ribos tarp publicistikos ir mokslo, gali kilti sumaištis, nes visuomenė sutrinka. Bet kuriame žaidime svarbu nusistatyti žaidimo taisykles ir jų laikytis.
Žinoma, mokslininkas turi būti priklausomas nuo fakto ir jį lėmusios realybės, konkrečios tiriamosios medžiagos, tiesos kriterijaus. Šaltinių analize grįsta išvada negali peršokti į neapibrėžtą erdvę. Įvairiais metodais apdoroti nauji faktai turi patvirtinti tavo nuostatas ir ilgai kurtą teoriją, galbūt ją koreguoti, bet nesugriauti.
O jeigu nauji faktai paneigs teoriją?
Jeigu paneigs, vadinasi, visas tavo ligšiolinis kelias buvo klaidingas, atsilikai savo tyrinėjimuose. Moksle labai retai nauji faktai visiškai paneigia prieš tai buvusias tiesas, jas gali tik koreguoti. Kiekvienas autorius prieš rašydamas pagrindinį tekstą sukaupia daugybę medžiagos, kuri leidžia artėti tiesos link. Doktorantai manęs klausia: kada man baigti rinkti nagrinėjamos problemos medžiagą ir pradėti rašyti disertaciją? Atsakau: kai tavo atrandami nauji šaltiniai jau kartoja tau žinomus dalykus, vadinasi, pasirengimas kūrybiniam darbui baigtas. Laikas stvertis plunksnos.
Pagaliau jokia teorija ar mokslas, taip pat ir humanitarinis, nėra amžinas. Savo jauniesiems klausytojams auditorijose sakau: visos knygos yra perrašomos, kai kurių net perrašymo terminai žinomi. Pavyzdžiui, Lietuvoje humanitarinių ir socialinių mokslų knygos apie personalijas perrašomos maždaug kas 30–40 metų. Nekalbu apie populiarias knygas, nes apie princesę Dianą kasmet gali pasirodyti net po kelias naujas knygas. Kalbu ne apie pasipelnymui skirtas, bet mokslinės problematikos knygas. Mat praėjus 30–40 metų kitaip pradedama žiūrėti į pirmtakų naudotus šaltinius. Jie pradedami vertinti kartais visai iš kitų pozicijų, remiantis kitokia patirtimi ir naudojant kitokį tyrimo priemonių arsenalą.
Moralė ir mokslas Ką, gerbiamas Domai, manai apie moralinius kriterijus mokslo darbe, kiek jie svarbūs? O gal kriterijai turi paklusti temai, vienaip ar kitaip suvokiamai tiesai? Juk ir tiesos supratimas keičiasi, kaip ir požiūris į tuos pačius tyrinėjimo šaltinius.
Moralės kriterijai moksle yra privalomi, bet žmogus yra silpnas. Kad ir XX amžius: per kokius išbandymus reikėjo pereiti mūsų istorikams – neseniai šimtmečiu paženklintam Juozui Jurginiui ar aštuoniasdešimtmečio slenkstį minančiam Vytautui Merkiui. Be tam tikro kompromiso ar įmanoma buvo išgyventi? Manau, kad ne. Kaip tomis sąlygomis reikėjo veikti, kiek įmanomas vienoks ar kitoks kompromisas? Kompromisai turi būti, nes mokslas taip pat yra politika. Juk puikiai žinome, kad bet kas į mokslą neįleidžiamas, visada keliami tam tikri reikalavimai. Kaip mūsų istorikams reikėjo dirbti, išgyventi pokario metais, kai istorinių tyrinėjimų temas tvirtindavo LKP istorijos institutas? TSKP istorijos ir mokslinio komunizmo katedros universitetuose pūtėsi kaip ant mielių, atsirado jaunų žmonių, kurie pajuto puikias iškilimo galimybes ir jomis sėkmingai pasinaudojo. Bet tai juk vedė prie visiško kaip mokslininko degradavimo. Kur dabar minėtų katedrų auklėtiniai? Visada prisimenu Viktoro Falkenhano (Viktor Falkenhahn) žodį apie savo mokytoją, Karaliaučiaus universiteto rektorių, baltistą Jurgį Gerulį. Kai V. Falkenhanas baigė universitetą, lemiamo momento išvakarėse nuėjo pasitarti pas J. Gerulį: ar jam nereikėtų įstoti į nacionalsocialistų partiją? Mat jį norėta palikti Karaliaučiaus universitete mokslo darbui, taip sakant, rengtis profesūrai. J. Gerulis pagalvojęs ir pasakęs: „Jeigu dabar stosi į partiją, tave kiaule pavadins, jei nestosi – sąžiningu palaikys.“
O juk pats Jurgis Gerulis buvo nacionalsocialistų partijos narys.
Taip, bet į nacionalsocialistų partiją įstojo dar prieš Hitleriui ateinant į valdžią. Buvo idėjinis partijos narys. O prisišliejusių nemėgo. Daug dešimtmečių praėjo, o V. Falkenhanas vis prisimindavo, kaip Jurgis Gerulis jam apšvietė protą.
Man iš to pasakojimo taip pat buvo labai reikšminga pamoka: išlik savimi, antraip likimas žiauriai atkeršys. V. Falkenhanas taip pat primindavo, kad stipriausias J. Gerulio keiksmažodis, taikomas bestuburiams kolegoms, buvo Konjunkturritter – konjunktūros riteris. Pats J. Gerulis buvo idėjinis nacionalsocialistas, bet garbingas, galėjo užvožti bet kam, nebijodamas atsako. Jautėsi orus kaip iškilus mokslininkas ir partietis iš įsitikinimo, o ne iš reikalo. Tai svarbus dalykas. Tokius gerbia.
Svarbu išlikti savimi Kad jau prisiminėme J. Gerulį: labai solidus mokslininkas, puikus baltistas, pats lietuviškos kilmės, tai primena ir jo pavardė, o lietuviams juk nebuvo pernelyg palankus. Remiuosi tuo, ką teko apie jį skaityti. Vis dėlto J. Gerulis atstovavo daugiau Vokietijos ir vokiečių interesams?
Tada, kai sprendė mokslo problemas, iki išvykimo į Berlyną, lankė ir Kauno universitetą, dėstė, vadovavo dialektologijos kursams, rinko baltistikos tyrinėjimams medžiagą. Niekada neatsižadėjo savo lietuviškos kilmės, o tai taip pat rodo jo garbingą laikyseną.
Karo metais profesorius tarnavo Vokietijos karinėje žvalgyboje arba kontražvalgyboje. V. Falkenhanas su juo buvo susitikęs. Esu užsirašęs jo pasakojimus. Kilus karui, iš pradžių V. Falkenhanas dirbo vertėju Karaliaučiuje. Kadangi galėjo susikalbėti keliomis kalbomis, jo užduotis buvo klausytis užsienio radijo laidų ir versti į vokiečių kalbą. Vėliau kažkur Rytų fronte, prie Pskovo, apkasuose, buvo vertėjas iš rusų kalbos, taip pat susidurdavo su lenkų, ukrainiečių kalbomis, nes mokėjo beveik visas slavų kalbas. Kartą į pulką, kur tarnavo V. Falkenhanas, atvyko J. Gerulis. Aukštas to pulko karininkas išsikvietė V. Falkenhaną ir sako: „Pas jus atvyko svarbus asmuo, nori susitikti“. Vertėjas tik puskarininkis, tad nustebęs svarsto: ,,Kas čia dabar gali būti?“ V. Falkenhanas nuskubėjo prisistatyti ir išvydo iš Karaliaučiaus universiteto pažįstamą profesorių, tuo metu Rygoje tarnavusį majorą. Šis turėjo reikalą, bet norėjo ir pabendrauti. Jie važiavo pasižiūrėti kažkokios pilies, prisiminti variagų teoriją, pagal kurią variagai statė Rusios žemėje pilis ir davė pradžią Riurikų dinastijai.
Pakeliui įsišnekėjo. J. Gerulis buvo labai taktiškas ir savo buvusiam studentui užsiminė, kad jam reikėtų įvairias, rodos, taip pat ir žydų, kalbas mokančio žmogaus. Tektų cenzūruoti laiškus, vertėjauti. J. Gerulis gerai žinojo, kad V. Falkenhanas, rašydamas disertaciją, važinėjo iš Karaliaučiaus į Vilnių ir mokėsi žydų kalbos. Bet paklausė atsargiai: „Ar nežinai tokio žmogaus?..“ Nepasakė tiesiai, kad pasiima ar kviečia į savo vadovaujamą tarnybą. V. Falkenhanas pagalvojo, pagalvojo ir sako: „Aš nežinau tokio žmogaus.“
Kai po šio įvykio praėjus daugeliui metų kalbėjausi su V. Falkenhanu, jis nenustojo žavėtis didžiuliu profesoriaus taktu. Šis juk kaip specialiųjų tarnybų vadovas galėjo pulko vadui nurodyti, kad V. Falkenhaną pervestų jo žinion ir klausimas būtų išspręstas. Bet J. Gerulis to nepadarė. Mano pašnekovas tarėsi taip išvengęs baisios moralinės bausmės. Girdi, kaip jis dabar žiūrėtų latviams ir lietuviams į akis.
Mano žiniomis, Rytų frontui stumiantis į vakarus, J. Gerulis kuriam laikui atsidūrė Vilniuje ir Kaune, susitikdavo su universiteto profesūra ir šiaip pažįstamais, patarė, kam reikėtų rašyti prašymus, kad būtų palengvinta lietuvių įkaitų, nacių išvežtų į Štuthofo koncentracijos stovyklą, padėtis.
Bet J. Gerulio tolesnį likimą gaubia paslaptis?
V. Falkenhanas žinojo tik tiek, kad, rusams užėmus Berlyną, J. Gerulis jame liko ir gyveno savo bute. Tačiau netrukus atėjo rusų karininkai ir profesorių išsivedė. Tai papasakojo jo žmona, kurią V. Falkenhanas aplankė ir išklausinėjo. Tolesnis J. Gerulio likimas nežinomas. Galimas dalykas, būtų teisinga Lietuvos mokslų akademijai kartu su Lietuvių kalbos institutu kreiptis į Rusijos ambasadą ar kitas tos šalies institucijas ir paprašyti informacijos apie mokslininko likimą. Neabejoju, kad Rusijos archyvuose patikimų duomenų yra pakankamai. Kitas klausimas, ar atsakymo sulauksime. Bet jei nieko nedarysi, tai nieko ir negausi.
Kiek tokia asmenybė kaip J. Gerulis rūpėtų pačiam, ar patenka šis kalbininkas į rūpimą kad ir Mažosios Lietuvos tyrinėjimų tematiką?
Rūpi. Jis būtų sąlyginai pavadintos temos Istorinės Mažosios Lietuvos asmenybės tyrinėjimų objektas. Kalbininkai daugiau domisi J. Gerulio moksliniais darbais, man labiau rūpėtų jo kilmė, giminės ir šeimos šaknys Jogauduose prie Pagėgių, kelias į mokslą kaip būdas mažlietuviui realizuotis modernioje vokiečių valstybėje, asmenybės įvaizdis. Pastebėjau, kad Mažosios Lietuvos lietuviai atidžiai stebėjo kraštiečio žingsnius nuo Tilžės gimnazijos suolo iki pat Karaliaučiaus ir Berlyno universiteto rektoriaus skeptro. Kronikinių žinių apie jį dėjo įvairūs lietuviški laikraščiai iki tol, kol naciai juos uždarė. Kai atėjo mano laikas, lankiausi Jogauduose, ieškojau Gerulių sodybos. Velionis kalbininkas Bronys Savukynas pasakojo, kad jam dar yra tekę sėdėti ant buvusios Gerulių sodybos pamatų ir surūkyti atminimo cigaretę. Aš lankiausi gerokai vėliau, ir jau niekas man tų pamatų negalėjo parodyti. Tik viena moteris, gyvenusi šalia Bitėnų, yra pasakiusi: „Pažinau Gerulius, buvo, buvo…“ Jogauduose bandžiau rasti J. Gerulio tėvų kapus – nieko neaptikau. Kapinės buvo barbariškai nusiaubtos, paminklai sudaužyti į skeveldras.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Jurgis Gerulis (dešinėje) ir V. Gustainis 1930 m. „Aido“ redakcijoje, Kaune
Pas Rytų Prūsijos kilmės vokiečių intelektualus: kalbotyros prof. Viktoras Falkenhanas, Žurnalo ,,Sinn und Form“ redaktorius Wilhelmas Girnus ir prof. Domas Kaunas. Berlynas, 1983
