Salomėja Nėris: potvynių ir atoslūgių nešama (4)
Pradžia Nr. 3–5
Ar rašytojai matė tikrą gyvenimą Vis dėlto tenka pripažinti, kad Salomėja Nėris gyveno įdomiais laikais: jos draugė „apsigimusioji“ kairuolė Elena Vilčinskaitė drąsiai ir principingai kritikuoja kairiosios krypties, tikriau, trečiafrontininkų poetus. Atrodytų, turėjo visomis išgalėmis ginti, bet ne. Tačiau gal vadinamieji prasti poetai – Bronys Raila, Antanas Venclova – buvo geri publicistai ir rašytojai?
Svarbiausias Venclovos veikalas – romanas Draugystė, parašytas 1936 m. Tuo metu jau rašiau literatūros kūrinių recenzijas. Kiek žinau, Venclova buvo parašęs tris kartus didesnę labai nuobodžią knygą. Petras Cvirka ar Valys Drazdauskas tada Venclovai pasakė: „Du puslapius išmesk, trečią palik, tada šis tas išeis.“ Venclova taip ir padarė.
Kiek atsimenu, tarybiniai lietuvių literatūrologai brandžiausia Venclovos ikitarybinio meto knyga laikė jo 1939 m. išleistą apsakymų rinkinį „Naktis“.
Tais metais išėjo Antano Vaičiulaičio apsakymų rinkinys Pelkių takas, o 1938 m. – Petro Cvirkos novelių rinkinys Kasdienės istorijos. Mano nuomone, Venclovos rinkinys iš jų yra pats prasčiausias. Rinkinys pavadintas Naktis viską pasako: autorius vaizdavo vien juodą gyvenimą.
Tokį, kokį matė.
Bet toks juk nebuvo. Autorius pasirinko vaizduoti kokį vagį, banditėlį. Cvirka tą patį gyvenimą vaizdavo vienokį, o Vaičiulaitis parodė visai kitokį to meto gyvenimą. Vadinasi, Vaičiulaitis priešingas Venclovai, o viduryje – Cvirka.
Pripažįstate, kad Cvirka buvo didelis talentas?
Taip, bet ribotas talentas. Menko išsilavinimo žmogus. Cvirka buvo pramuštgalvis.
Satyrinis romanas „Frank Kruk“ (1934) arba novelių romanas „Meisteris ir sūnūs“ (1936) argi prasti kūriniai?
Meisteris ir sūnūs gal kiek geresnis romanas, o Frank Kruk – tai pusiau publicistinis kūrinys. Nepavadinčiau jo meno kūriniu. Geriausias Cvirkos literatūrinis kūrinys prieš karą buvo tarp minėtų romanų 1936 m. parašyta Žemė maitintoja. Bet šis romanas taip pat ne visai teisingai pavaizdavo to meto Lietuvos gyvenimą. Tas gyvenimas Cvirkos vaizduojamas per naujakurį Tarutį, kuris neranda savojo šaltinio ir ieško kitokio gyvenimo. Rašytojas tokį asmenį pavaizdavo, bet juk buvo ir visai kitokių naujakurių. Savo akimis ir aš mačiau aprašomojo meto naujakurių. Mano tėvas buvo bežemis. Kai buvo vykdoma žemės reforma, tėvas gavo 15 ha žemės. Aš gimiau ant dvarininko žemės, nes dar senelis gyveno dvarininko ūkyje. Ten buvo daugiau kaip 50 ha dirbamosios žemės ir 40 ha miško. Tą žemę išdalijo žmonėms, šalia mūsų 11 ha gavo ir įsikūrė panašus į Tarutį Lietuvos kariuomenės savanoris. Cvirkos Tarutis visą laiką buvo lyg ir kairiųjų pažiūrų, o mūsų kaimynas naujakurys kartu su sūnumi 1945 m. išėjo su Lietuvos partizanais į mišką. O juk gavęs žemės ir dar miško buvo pasistatęs gražius trobesius – namą, daržinę, tvartą – ir pralenkė visus savo kaimynus. Vadinasi, buvo visai kitoks naujakurys, negu Cvirkos Tarutis.
Kaip Jums atrodo, ar to meto rašytojai vaizdavo tai, ką matė gyvenime, o gal savo kūriniuose savaip kūrė „gyvenimą“?
Man atrodo, kad Cvirkos Tarutis buvo fantazijos vaisius. Kiek aš pats mačiau tų naujakurių savo apylinkėse ir kitur, jie visi labai laikėsi žemės, mėgino įsikibti į ją ir joje gyventi. Šalia mūsų buvo dvarininko Jančevskio žemė – 50 ha ir dar kelių dvarininkų nedideli sklypai: pievos, krūmynai, ežerai. Visa tai buvo taip pat padalyta naujakuriams. Toks Malinauskas gavo tik 3,5 ha. Nežinau, kodėl taip mažai gavo, bet jis pasistatė gražų namą, laikė gerą arklį, karvę, atrodo, kad gražiai gyveno. Pokario metais išėjo į partizanus, tapo partizanų vadu ir 1949 m. kovodamas žuvo.
Šalia mūsų sodybos apsigyveno poeto Marcelijaus Martinaičio dėdė. Su penkiais ar šešiais vaikais gavo 6 ar 7 ha. Pasistatė trobelę ir gyveno – nei turtingi, nei skurdžiai.
Salomėja Nėris savo aplinkoje gal matė kitokius naujakurius?
Salomėja tokius naujakurius, apie kuriuos kalbame, ir matė. Toks naujakuris buvo ir Juozas Tysliava, kuris ją mėgino merginti. Pats Tysliava neūkininkavo, bet gavo žemės kaip Lietuvos kariuomenės savanoris, jo žemėje gyveno motina ir brolis. J. Tysliava ten atostogaudavo, ateidavo pas Bačinską, Salomėjos tėvą. Kaip poetas keturvėjininkas vieną po kitos leido knygas, buvo tik keleriais metais vyresnis už Salomėją. Taigi buvo visokių naujakurių.
Į Paryžių Salomėjos gyvenimą Panevėžyje įvertinote kaip nelaimingą atvejį. Gal per griežtai pasakyta? Vienareikšmiškai neigiamai vertinti Salomėjos buvimo Panevėžyje laiką lyg ir negalima jau vien dėl to, kad šiame mieste ji susipažino su savo būsimuoju vyru. Pagaliau juk iš Panevėžio vedė Salomėjos kelias į Paryžių – poetų ir menininkų svajonių miestą.
Į šią kelionę Salomėja išvyko savo būsimojo vyro skulptoriaus Bernardo Bučo dėka.
Kaip atsitiko, kad būdamas bajoraitės Elzbietos Jodinskaitės globotinis Bučas, kilęs iš daugiavaikės šeimos, sugebėjo ne tik pats išvažiuoti į Paryžių, bet ir Salomėją išsivežti?
Bučas gavo švietimo ministerijos stipendiją metams pasitobulinti užsienyje. Tuo pasinaudojo Salomėja Nėris. 1936 m. rudenį ji pradėjo naujus mokslo metus Panevėžio mergaičių gimnazijoje, bet tuojau pat pasiprašė atleidžiama iš mokytojos pareigų. Gimnazijos direktorė, o paskui švietimo ministerija jos prašymą patenkino, ir Salomėja su Buču išvyko į Paryžių.
Kuo tas laikotarpis, kuris tęsėsi bene 9 mėnesius, Salomėjai buvo reikšmingas?
Ji gyveno su Buču ir galvojo apie judviejų santuoką.
Įdomiai ir kartu keistai suposi poetės svajonių laivelis: jaunystėje aiškios krikščioniškos orientacijos mergina, ateitininkė, krikščionių demokratų rašytoja, rašiusi apie Dievą, tikybą, dangų ir rojaus gyvenimą, ne juokais planavusi tapti vienuole, o štai susižavėjimas kairiosiomis idėjomis ją atvedė į „Trečiąjį frontą“, t. y. iš dangaus į pragarą, į nenuilstamą kovą su pasaulio buržuazija. Galop net susituokė be Bažnyčios. Nejau laisvas Paryžiaus vėjas taip paveikė?
Mintis apie civilinę santuoką Salomėjai buvo kilusi dar Panevėžyje. Turėjo gerą pavyzdį – Vincą Mykolaitį-Putiną. 1935 m. Putinas Rygoje civilinę santuoką įregistravo su Emilija Kvedaraite, Salomėjos kurso drauge. Su Kvedaraite Salomėja palaikė ryšius taip pat gyvendama Panevėžyje.
Įdomu, kad patarimo Salomėja kreipėsi ir į Vincą Mickevičių-Krėvę, kurį laikė geru vyresniuoju globėju. Galiu pasakyti, kad Krėvė buvo labai malonus žmogus, jeigu tekdavo su juo turėti asmeniškų reikalų. Man pačiam visus metus, dirbant Naujosios Romuvos redakcijoje, tekdavo susitikinėti su Krėve, tad galiu palyginti, koks jis būdavo oficialioje aplinkoje ir koks betarpiškai bendraujant. Jis su kiekvienu kalbėdavo labai draugiškai, kaip su sau lygiu, nors aš tebuvau jo studentas, o jis – Humanitarinio fakulteto dekanas.
