Salomėja Nėris: potvynių ir atoslūgių nešama (4)
Pradėjo nuo prancūzų kalbos Kaip apibūdintumėte Salomėjos buvimo Paryžiuje laikotarpį?
Pirmiausia Salomėja įstojo į prancūzų kalbos kursus. Gimnazijoje šiek tiek mokėsi, bet prancūzų kalbą mokėjo silpnai. Tiesa, Lietuvoje buvo vertusi Paulio Morano (Morand) knygą iš prancūzų kalbos Gyvasis Buda, bet Salomėja labiau naudojosi tos knygos vertimu į vokiečių kalbą negu prancūzų originalu.
Kaip poetei sekėsi prancūzų kalbos kursai Paryžiuje?
Išliko vienas prancūzų kalba rašytas tekstas, Salomėjos rašto darbas prancūzų kalbos kursuose. Dėstytoja, perskaičiusi tą darbą, kai kurias vietas pabraukė, bet yra sakiusi, kad Salomėja labai gabiai, gražiai parašiusi. Nors rašybos klaidų buvo, tekstas labai poetiškas.
Su Buču, taip pat ir viena Salomėja vaikščiojo po Paryžiaus muziejus. Tuo metu Paryžiuje gyveno Juozas Miltinis, dailininkai Viktoras Petravičius, Povilas Augustinavičius-Augis. Galimas dalykas, kad minėti dailininkai ir Bučas net mokėsi toje pačioje meno mokykloje. Tačiau kokių nors ypatingesnių aprašymų ar prisiminimų apie jų bendravimą su Salomėja man neteko skaityti. Bene panašiu metu, o gal kiek vėliau į Paryžių nuvyko Petrė Orintaitė, ji Paryžiuje su Salomėja artimiausiai bendravo. Tačiau P. Orintaitė turėjo savo tikslų ir rūpesčių: jai rūpėjo operuoti savo nosį. Jai atrodė, kad jos nosis pernelyg kumpa ir stambi, todėl 1936 m. rudenį Paryžiuje jai nosį padailino.
Orintaitės dėka Paryžiuje Salomėja jau nesijautė vieniša.
Kas poetę ir rašytoją siejo, juk ne tik tai, kad jas suvedė Paryžius?
Su Orintaite abi buvo iš tos pačios Žiburio gimnazijos Vilkaviškyje, draugavo nuo 1924 metų. Tik Orintaitė baigė gimnaziją metais vėliau. Kauno universitete abi studijavo tuos pačius humanitarinius mokslus, tad bendravo visą tą laiką, ir gana artimai. Salomėjai mokytojaujant Lazdijuose ir Orintaitei teko mokytojauti įvairiose Lietuvos vietose – Mažeikiuose, Tauragėje, Vilkaviškyje… Teko klajoti po įvairias Lietuvos mokyklas. Kiek žinau Orintaitės gyvenimą ir būdą, tai ji visur vaidindavo gana didelę damą. Išoriniai duomenys tam tiko: buvo gana aukšto ūgio, energinga, bet šiek tiek trukdė didoka nosis. Tačiau Paryžiuje nosį pavyko sumažinti.
Jungtuvės Paryžiuje Taigi Bernardas ir Salomėja rengiasi sumainyti žiedus. Kaip visa ši graži ceremonija vyko?
Jaunieji santuoką įregistravo 1936 m. gruodžio 12 d. Senos departamento prefektūroje. Reikėjo dviejų liudininkų, tad Salomėja pakvietė Petrę Orintaitę, o antras buvo visai svetimas pašalinis žmogus, prancūzas. Nežinau, ji pati ar Bernardas pakvietė.
Kodėl ne dailininkus Petravičių, Augustinavičių, aktorystės besimokiusį Miltinį ar kurį kitą iš lietuvių liudininku kvietė?
Gal sutuoktiniai nenorėjo viešumo, pagaliau dailininkai gal jau buvo išvažiavę iš Paryžiaus – to nežinau. Ten studijuojantys lietuviai ne visą laiką sėdėdavo Paryžiuje. P. Orintaitė buvo artimiausia Salomėjos draugė, nesitraukdavo nuo Salomėjos, tad ji buvo pakviesta. Beje, Orintaitė į Salomėjos ir Bučo jungtuves atvažiavo iš Kauno. Ir dar ką Salomėja kvietė į savo jungtuves – kanauninką Mykolą Vaitkų iš Kauno, Krikščionių demokratų partijos Šv. Kazimiero draugijos buvusį direktorių. Tai jis Salomėjai sunkiais metais duodavo išversti knygų, sušelpdavo savo paties lėšomis. Išliko M. Vaitkaus laiškelis, kuriame jis rašė, kad negalėsiąs atvažiuoti. O jaunavedžiai, matyt, buvo numatę, kad čia pat būtų ir Kalėdos.
Įdomu, kad jungtuvių liudytoju Salomėja kvietėsi ne kokį trečiafrontininką, ne ką nors iš kairiųjų pažiūrų, bet kanauninką M. Vaitkų. Įdomūs jos pažiūrų vingiai. Tas nenuoseklumas – tai pačios Salomėjos blaškymosi rezultatas, o gal to meto inteligentų, tegul ir skirtingų pažiūrų, bendravimo būdo išraiška?
M. Vaitkus Salomėjos gyvenime suvaidino labai svarbų vaidmenį. Jis buvo tas žmogus, su kuriuo paskutiniuoju Salomėja atsisveikino išvykdama į Paryžių. Poetė jautė šiam kanauninkui ir poetui labai didelę simpatiją, jiedu nuoširdžiai bendravo.
Išties kanauninką Vaitkų ir Salomėją siejo labai gražūs santykiai. Gal poetas poetą geriausiai supranta? Ir laiškuose, ir bendraudama su M. Vaitkumi Salomėja jį pagarbiai vadino Tėveliu, o M. Vaitkus ją vadino Sulamit.
Salomėja jautė ir matė, koks jis humaniškas žmogus.
Labai nenuosekli „kairioji“, palaikanti nuoširdžius santykius lyg ir su kitos pasaulėžiūros žmogumi. Vadinasi, pasaulėžiūra nebūtinai turėjo žmones skirti, ką visada teigdavo bolševikai.
Kairioji, bet kokias M. Vaitkaus duotas knygas vertė? E. Handel Mazetti Ritos laiškus – grynai religinio turinio knyga. Paskui M. Vaitkus davė versti J. H. Ingrahamo Kunigaikštį iš Dovydo namų ir K. Holio Didžiųjų vyrų jaunystę. Pirmoji iš jų buvo parašyta anglų kalba, jos Salomėja nemokėjo, tad vertė iš vokiško vertimo. Penkias M. Vaitkaus duotas knygas Salomėja išvertė – visos katalikiško turinio. O juk Salomėja buvo perėjusi į Trečią frontą.
Vertė dėl duonos kąsnio, o kiek atsimenu 1931 m. ir neverčiama studijavo K. Markso „Kapitalą“. Bent taip pasigyrė vienai savo draugei ar pažįstamai, kai ši paklausė, ką šiuo metu Salomėja veikianti. O kartu sutiko versti katalikiškas M. Vaitkaus pasiūlytas knygas. Kaip viską suderinti?
Kaip suderinti, reikėtų paklausti pačios Salomėjos. Kokį darbą jai duodavo, tokį ji ir darė. Per trejus metus išversti didelės apimties knygas reikėjo daug darbo įdėti. Ir dar Mūsų pasakų rinkinį parengė.
Darbštumo Salomėjai nestigo, o jos geradariui Mykolui Vaitkui – krikščioniško supratimo ir atlaidumo, kad į sunkias gyvenimo aplinkybes patekusiai poetei reikia padėti. Iš tiesų juk dėl talentingos poetės vyko skirtingoms ideologijoms atstovaujančių jėgų kova, siekiant ją patraukti į savo pusę. Kiek atsimenu iš Jūsų sudaryto „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio“, Salomėja už 1931–1934 m. vertimus gavo kiek daugiau kaip 4 tūkst. litų. Gerokai mažiau negu Salomėja prieš tai gavo mokytojaudama Lazdijuose. Todėl M. Vaitkus paklausė poetės, ar ji nenorėtų grįžti į mokyklą. Poetei sutikus, M. Vaitkus ėmėsi veiklos: gavo Panevėžio mergaičių gimnazijos direktoriaus J. Elisono sutikimą priimti Salomėją kaip mokytoją, bet reikėjo gauti švietimo ministro Juozo Tonkūno sutikimą. Šis pareiškė ją į mokytojas paskirsiąs tik tada, kai gausiąs prezidento Antano Smetonos sutikimą. Būtent M. Vaitkus su tuo Salomėjos prašymu ir vyko 1934 m. liepą į Palangą, kur tuo metu poilsiavo A. Smetona. Prezidentas pasakė suprantąs sunkią Nėries padėtį, bet ar poetė nevarys mokykloje komunistinės propagandos? M. Vaitkus laidavo už poetę, pasižadėjęs iš jos gauti pažadą gimnazijoje nepolitikuoti. A. Smetona čia pat pasirašė ant M. Vaitkaus paduoto S. Nėries prašymo rekomendaciją švietimo ministrui. Taigi daug žmonių, net ir nepritariančių S. Nėries kairiosioms pažiūroms, stengėsi jai padėti, neatstūmė. Panašu į kovą dėl poetės likimo. O mums gera proga paklausti: kiek Paryžiaus gyvenimas, praleistas ten laikas atsispindėjo Nėries kūryboje?
Nedaug atsispindėjo, tiesa, Paryžiuje ji parašė keletą eilėraščių – tarp jų ir Dvidešimt su. Apie didesnį Paryžiaus poveikį kūryboje man sunku būtų atsakyti.
Sunku, bet štai „Metraštyje“ minimas 1937 m. gegužės 19 ar 20 d. Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje surengtas priėmimas, kuriame dalyvavo daug lietuvių. „Lietuvos žinių“ redaktorius J. Kardelis vardija: iš Londono grįžęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. št. pulk. S. Raštikis, p. Girdvainis, dr. Bačkis, p. Zaunienė, poetė Salomėja Nėris, skulptorius B. Bučas, D. Čiurlionytė-Zubovienė, rašytoja Liūnė Janušytė, į Sorboną disertacijos reikalais atvykęs Vytautas Vileišis, kompozitorius Antanas Račiūnas, rašytojas Petras Cvirka su žmona Marija Račkauskaite-Cvirkiene. Tame priėmime kažin kas paprašė Salomėją paskaityti ką nors iš savo paskutiniųjų eilėraščių. Poetė tarsi būtų laukusi kvietimo, nes atsidarė rankinuką, išsiėmė bloknotėlį ir visiškoje tyloje perskaitė „Dvidešimt su“. Apie tai prisiminė D. Čiurlionytė-Zubovienė, nustebusi, kad nedrąsioji jos „šeštadienių“ lankytoja pasirodė visai nesanti tokia drovi. Iš tų prisiminimų sužinome, kad minint Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvių dieną į Lietuvos atstovybę sukviečiami visi be išimties vietos lietuviai, susirenka 150–200 asmenų ir visi pasijunta lyg vienos šeimos nariai. Taigi Paryžiuje to meto lietuviai turėjo kur susieiti, tegul ir Lietuvos nepriklausomybės šventės dieną. Nesijautė vieniši tame mieste ir Bučai. Kelionių mūza ją viliojo Salomėja daug keliavo, nebuvo namisėda. Lankėsi Austrijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Švedijoje. Tad ir jos akiratis nebuvo tik šiaip ano meto provincijos mokytojos. Tačiau į Paryžių su Buču pateko pirmą kartą?
Paryžiuje – pirmą kartą. Prieš tai buvo Vokietijoje, tada Balys Sruoga organizavo ilgoką ekskursiją. Pavyko surinkti gana didelę grupę. Aplankė Veimarą, pasiekė Reiną, perplaukė į Šveicariją ir net Milaną Italijoje pasiekė.
Iš šio pašnekesio gali susidaryti keistokas įspūdis: visada susimąsčiusi ir dažniausiai nelaiminga Salomėja, kurios geriausia draugė buvo vienatvė, kuri triukšminguose susibūrimuose jausdavosi lyg nesava, patyrusi ne vieną sunkmetį savo gyvenime, kartais iš viso neturėjusi pragyvenimo šaltinio ir tik geradarių dėka gaudavusi užsiimti vertimais… Ir štai mes vardijame Europos šalis, kurias ši Lazdijų bei Panevėžio mokytoja ir poetė aplankė. Net ir mūsų dienomis tai daro įspūdį, nors visi tie kraštai lyg ir nesunkiai pasiekiami.
Poetei žmonės padėdavo. Kai 1928 m. baigė universitetą ir pirmą kartą važiavo į Šveicariją, vyskupas Mečislovas Reinys jai davė 1 tūkst. litų, o kunigas Mykolas Gylys – 500 litų. Mat darbas Ateities redakcijoje buvo nemokamas, o apmokamo darbo Salomėja neturėjo. Kreipėsi į ateitininkų darbo biurą, kuris padėdavo darbo ieškantiems ateitininkams. Kai 1928 m. liepos mėn. Salomėja išvyko į Berlyną, iš ten – į Veimarą, jai rūpėjo tik viena – jos didžioji meilė Juozui Eretui. Todėl rūpėjo ir jo tėvynė, bet apie tai nežinojo nei vyskupas M. Reinys, nei kunigas M. Gylys. Veimare Salomėja jautėsi viena tolimame, svetimame krašte. Visos jos mintys praeityje, kaip ir gimtojoje šalyje prie jūros Palangoje ji buvo su mylimuoju Eretu. Dabar jis Berlyne, lanko savo žmoną, kuri ten mokosi vokiečių kalbos kursuose...
1932 m. Salomėja, Orintaitė, dar keletas jų pažįstamų užsirašė kelionei į Švediją. Lankėsi Gotlando saloje, ten parašė keletą eilėraščių. Kai kas iš tų kelionių įspūdžių pateko ir į jos eilėraščius.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas Mokslo Lietuvos redakcija dėkoja Salomėjos Nėries memorialiniam muziejui už galimybę pasinaudoti muziejaus archyvinėmis nuotraukomis.
Nuotraukose:
Salomėja Nėris (antroje eilėje viduryje) su auklėtinėmis, VI klasės mokinėmis. Panevėžys. 1935 m. birželio 15 d.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 75-erių metų jubiliejus. Panevėžys. 1936 m. kovo 18 d. Pirmoje eilėje iš kairės: O. Maksimaitienė, G. Jasaitytė, G. Petkevičaitė, M. Giedraitienė, S. Žemaitienė, J. Rapšienė. Antroje eilėje iš kairės: Dargytė, Calman, O. Daugaravičiūtė, S. Bačinskaitė, Januškevičienė, L. Giršaitė, P. Bylaitė-Bernadišienė, M. Jaskytė
Salomėja Nėris (dešinėje) ir Petrė Orintaitė viešbučio kambaryje. Paryžius. 1936 m. gruodžio 12 d.
