Kas sieja slibiną ir dvigubąjį kryžių? (3)
Kaip Drakula nenaudėlius auklėjo Reikšmingas Slibino ordinas Lietuvai, matyt, tiek, kiek sugebame įsigilinti, ištyrinėti ir sureikšminti. Bijau, kad mums tai dar terra incognita – neatrasta žemė. Šiuo atveju ne mažiau įdomu ir tai, kad kelias į gilesnį pažinimą gali vesti ir per mistifikuotą literatūros personažą.
Kartais tie mistifikuoti literatūros personažai turi savo prototipus – tikrus, neišgalvotus žmones. Juk žinome, kad dažnai legendai atsirasti padėdavo realūs dalykai: tikri įvykiai, tikri žmonės. Pastebėjau, kad Vakaruose rimti mokslininkai imasi tyrinėti įvairias legendas ar kokius mistinius personažus ir atranda, kad dažnai už jų slypi realūs dalykai. Liaudiškai sakant – dūmų be ugnies nebūna... Taip ir šiais laikais – istorijai atrandama daug įdomaus tyrinėjant legendinius pasakojimus.
Valakijos bajorai Transilvanijos vaivadą Vladą II ėmė pravardžiuoti drakoniečiu (draconist), o jo karius drakoniečiais (dragoons) – dragūnais, ne šiaip sau, o dėl Slibino ordino. Rumunams vėliau ši pravardė taip pat reiškė drakoną arba šėtoną – velnią, nors aptariamuoju metu su Vlado II asmeniu piktoji jėga ir nebuvo siejama. Šis palyginimas su šėtonu atėjo vėliau jo sūnui iš oponentų ir politinių priešininkų stovyklos, susiejus jau su Vlado III Drakulos vardu. Šis Drakula be galo nekentė vagių, tinginių, melagių, o ypač išdavikų, kuriuos už bausmę sodindavo ant kuolo. Ir mūsų laikais Rumunijoje sklando istorijos, kaip miesto aikštės viduryje prie šulinio Vladas III Drakula liepęs pastatyti auksinę taurę, kad iš jos galėtų atsigerti kiekvienas ištroškęs žmogus. Taurė nebuvo pavogta per visą jo valdymo laikotarpį, nes ir vagių nebuvo. Jo tėvas Vladas II Drakula buvo doras krikščionis, rūpinosi katalikybės skleidimu: pastatė benediktinų, cistersų, pranciškonų ir dominikonų vienuolynus, į Transilvaniją kvietėsi vienuolių misijas. Į Vlado II Drakulos rūmus užsukdavo iš Konstantinopolio į Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą ir kitus Europos miestus keliaujantys pirkliai.
Galėtume daryti išvadą: Lietuvos ryšiai su Transilvanija, Valakija ir kitomis Vengrijos karalystei priklausiusiomis žemėmis galėjo būti daug glaudesni, negu apie tai žinome ir numanome. Kaip čia neprisiminti Transilvanijos kunigaikščio Stepono Batoro (1533–1586), po Žygimanto Augusto, paskutinio Gediminaičių dinastijos atstovo Lietuvos ir Lenkijos valstybės soste, 1576 m. tapusio šios jungtinės valstybės valdovu, 1579 m. įkūrusio Vilniaus universitetą (akademiją). Lietuvos valdovai tiesiogiai iš Vengrijos, o ne per slavų žemes, galėjo gauti ir savo pasaulietinės valdžios simbolį – dvigubąjį kryžių.
Išties didelė tikimybė, kad mūsų ryšiai su Vengrija ir su Transilvanija, Valakija buvo daug glaudesni nei iki šiol manome. Vienoje iš Lietuvos istorijų skaičiau, kad mūsų prasikaltusius bajorus Vytautas ar Jogaila siųsdavo tremtin į Valakiją…
Mums Vengrija yra daug svarbesnė ir artimesnė, nes per ją galėjo Lietuvą pasiekti ir čia minimi svarbūs krikščioniški simboliai. Vengrija be galo svarbi ir Lenkijai, nes būtent daugelis religinių, o vėliau ir heraldinių simbolių į Lenkiją atėjo iš Vengrijos ar jos karalių dvaro, per viduramžių riteriškas organizacijas ir per religinius ordinus. Dvigubasis kryžius (arba Šventasis kryžius, Tikrasis kryžius, jei grįžtume į Šv. Elenos ir Konstantino Didžiojo laikus, t. y. į III–IV a.) kaip viena svarbiausių krikščioniškųjų relikvijų atėjo į Lenkiją ir Lietuvą kaip tik per Vengriją.
Dvigubasis kryžius Vengrijoje ir Lenkijoje
Vengrijoje dvigubasis kryžius laikomas vienu seniausių ženklų tautinėje ir valstybės heraldikoje, būtinas valdžios simbolis karališkose regalijose, valstybės herbe, ilgainiui prasiskverbęs ir įsitvirtinęs vengrų tautinėje simbolikoje. Tvirtinama, kad šis ženklas simbolizavo per Dievo malonę gautą teisę valdyti vengrų žemes ir tautą. Kai kuriuose vengrų šaltiniuose randama žinių, kad iš popiežiaus Silvestro tą simbolį 1000-aisiais metais atsivežė pirmasis Vengrijos karalius Ištvanas (Steponas). Kiek vėliau popiežiaus leidimu jam buvo suteiktas Apaštališkojo karaliaus titulas, o patį ženklą leista naudoti kaip Vengrijos Apaštališkojo palaiminimo simbolį.
Kituose šaltiniuose skaičiau, kad dvigubasis kryžius į Vengriją atkako iš Bizantijos tik karaliaus Belos III laikais. Mat pats būsimasis karalius augo Bizantijos imperatoriaus dvare, iš kurio atsinešė karališkąsias regalijas ir krikščioniškas tradicijas. Kad ir kaip ten būtų, dvigubasis kryžius vengrų literatūroje vadinamas Apaštalų kryžiumi, kartais Vengriškuoju kryžiumi. Visi Vengrijos karaliai, net ir svetimšaliai, pavyzdžiui, Karolis Robertas Anžujietis, naudojo Apaštališkosios Didenybės titulą. Tačiau nepamirškime, kad ir Anžu (Anjou) karaliai per savo pačių riteriškas tradicijas visai kitais keliais buvo susieti su dvigubuoju kryžiumi.
Pasakojama, kad Vengrijos karalaitis Emerikas dvigubąjį kryžių (Tikrąjį) kaip religinį simbolį padovanojo lenkams 1006 m., ir Lenkijoje, netoli Kielcų, tada buvo įkurta Šv. Kryžiaus bažnyčia ir vienuolynas. Tai vienuolių benediktinų nuopelnas. Nuo dvigubojo kryžiaus pavadinimą gavo vienuolynas, vietovė ir apylinkės, o kalnas, ant kurio stovi bažnyčia ir vienuolynas, pradėtas vadinti Šventojo Kryžiaus kalnu (Świętokrzyzka góra). Iš Vengrijos atkeliavusi relikvija tapo lenkų itin branginamu simboliu. Mums įdomu, kad Šventojo Kryžiaus vienuolyną puošia garsaus XVIII–XIX a. lietuvių dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus freskos ir piešiniai.
Istorija sako, kad lietuviai buvo tą dvigubąjį kryžių iš Šventojo Kryžiaus bažnyčios pagrobę, parsivežę į Vilnių ir dar neva norėję sunaikinti. Jį išgelbėjo, žinoma, lenkaitė, o Jogaila didžiadvasiškai įsakęs relikviją grąžinti lenkams. Tai įvykę maždaug tais laikais, kai Jogaila rengėsi vykti karaliauti į Lenkiją. Beje, ši istorija su lenkų relikvija žinoma ir mums – plačiau aprašyta Lietuvos metraštyje (Bychovco kronikoje).
Vis dėlto legendoje neapsieinama be blogųjų lietuvių ir gerojo Jogailos.
Relikvija, bent jau legendoje, kažin kokiu būdu patenka į Lietuvą, o ją lenkams, Jogailai įsakius, sugrąžina patys lietuviai. Tačiau Jogaila, Vytautas ir dar keli lietuviai šioje istorijoje minimi ne tik kaip geradariai, bet ir kaip relikvijos pagrobėjai. Kad Kielcų Šventojo Kryžiaus kalno apylinkėms dvigubasis kryžius buvo labai svarbus, rodo ir dabar jo panaudojimas atskirų vietovių herbuose. Daugelis Kielcų regiono miestelių, apylinkių, kaimų ir gyvenviečių Šventąjį Kryžių įsidėjo į savo dabartinius herbus. Įdomiausia, kad tuos vienuolyno dvigubuosius kryžius jie vadina arba lietuviškaisiais, arba Jogailos kryžiais, dar Jogailaičių dinastijos simboliu, nors šie simboliai neturi jokio tiesioginio ryšio nei su Jogaila, nei su jo palikuonimis. Čia naudojami kryžiai pagal formą yra labai įvairūs: arba lygių, arba nelygių (skirtingų skersinukų) galų. Beveik visur jis vaizduojamas mėlyname fone, geltonas.
Dvigubąjį kryžių Lenkijoje plačiai naudojo ir religiniai ordinai. Štai Šv. Dvasios ordino simbolis taip pat buvo dvigubasis kryžius. Ordinas įkurtas 1195 m. Prancūzijoje, jo įkūrėjas – vienuolis Gvidonas Monpelje (Montpellier). Į Lenkiją Šv. Dvasios ordinas atkako 1244 metais. Šventojo kapo vienuoliai – lenkiškai „božegrobcai“, Lenkijoje pasirodė 1263 metais. Visų šių vienuolijų simbolikoje buvo dažnai naudojamas dvigubasis kryžius, tai yra Tikrasis Kristaus kančios kryžius. Visi šie simboliai dažnai puošė ir bažnyčių interjerą ir bokštus. Tai visai nereiškia, kad ten būta stačiatikių ar sentikių įtakos – ši simbolika yra katalikiška ir ateina iš Jeruzalės.
Kai kurie Lietuvos istorikai tvirtina, kad Lietuva buvusi labai atokiai nuo Europos procesų, tarsi nuošalėje, bet krikščionybė ir kultūra sienų nepaisė. Nenorėčiau perdėti ir kaimynų lenkų įtakos Lietuvai, nors per ilgus šimtmečius apie tai nuolat buvo kalbama ir ypač pabrėžiama. Tačiau ir Lietuvoje yra Šventojo Kapo, Šventojo Kryžiaus, Šventosios dvasios vardu pavadintų bažnyčių. Nenustebkime jose pamatę ir dvigubaisiais kryžiais išpuoštus interjerus ar bokštus. Didelė bėda, kad tie tikrieji Jeruzalės kryžiai mūsų šalyje laikomi rusiškais, todėl lietuviai baigia juos nukrapštyti nuo visų bokštų ir bažnyčių interjero...
Į Jano Dlugošo skelbtas tiesas žvelkime atsargiai Ko gero, dvigubojo kryžiaus kelio į Lietuvą išsamus tyrinėjimas galėtų atskleisti ir ne vieną įdomų Lietuvos istorijos puslapį, bet tam reikėtų gerai pakedenti Vengrijos, Čekijos, gal ir kitų Vidurio Europos kraštų šaltinius. Jau nekalbant apie tai, kad lietuvių tyrinėtojų akiai pats laikas kibti ir į senosios Bizantijos istorijos šaltinius.
Iš tiesų taip. Keista, kad lig šiol po tuos archyvus net nepradėjome dairytis... Su dvigubuoju kryžiumi susiję daug įdomių ir mums nežinomų faktų. Štai kad ir istorija su simboliu „Goncza“ – Lenkijos karaliaus dvaro vėliavos ženklu. Metraštininkas Jonas Dlugošas nurodo, kad Žalgirio mūšyje buvo naudota Lenkijos karaliaus dvaro vėliava, vadinta „Goncza“. Tai dvigubas geltonas kryžius mėlyname fone, kuris pristatomas kaip du į vieną sudėti kryžiai, simbolizuojantys dviejų krikščioniškų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – susiliejimą ir neva Jogailos ženklą. Esama požymių, kad tokią traktuotę į Lenkijos karaliaus dvaro vėliavą atnešė vėlesnių laikų istorijos projektuotojai, veikiausiai jau po Jogailos mirties (1434 m.), gal net paties Dlugošo pastangomis. Po Lenkijos karališkąja karūna suvienytos dvi krikščioniškosios valstybės – tokia tendencija.
Įtariate, kad Dlugošui labai knietėjo ant savo rašomų metraščių kurpalio užmauti kažin kokią jam norimą „tiesą“?
Taip ir įtariu, nes būtent Dlugošas perša mintį, kad Jogailos dvigubasis kryžius buvęs geltonas mėlyname fone. Jis taip pat aiškina, kad čia į tą dvigubąjį kryžių sudėti du kryžiai, kurie ir simbolizuoja dviejų krikščioniškų valstybių susiliejimą į vieną po Lenkijos karūnos valdžia. Aš su tokia heraldine keistenybe per daugelį metų dar niekur nebuvau susidūrusi. Heraldikoje taip pat nėra buvę, kad aprašinėtų du kryžius, o pieštų vieną neva dvigubą. Tai jau iš pasakų srities... Būtent taip Dlugošas aiškina ir Žalgirio mūšyje plevėsavusią vėliavą „Goncza“. Juk Liublino koplyčioje esantis Jogailos dvigubasis kryžius ankstyviausiai iš mums žinomų yra ne geltonas ir ne mėlyname fone, o baltas raudoname fone.
