Kupiškio krašto stiprybės knyga
Gaila, bet ledynų iš Skandinavijos kraštų atvilkti rieduliai ir jų telkiniai didžia dalimi jau sunaudoti statybose, suskaldyti ir paversti skalda. Moreninio paviršiaus plotuose tų riedulių išliko nedaug, jie dabar slūgso po žeme ledyninėse nuogulose. Norint tų riedulių įvairovę išvysti, tenka tyrinėti iš tų riedulių sumūrytus kapitalinius statinius: bažnyčių ir rūmų sienas, sandėlius, ūkinius pastatus, taip pat ir šulinius. A. Gaigalas atkreipia dėmesį į moreniniuose priemoliuose iškastų gilių šulinių rentinius, sudėtus iš riedulių. Tokie šuliniai, pasak geologo, nusipelno kultūrinio paveldo statuso, jie būdingi Kupiškio kraštui, nes atspindi geologinę aplinką. Verti tyrinėjimo ir šulinių meistrų darbai: jie kastinius šulinius patikimai sutvirtino su unikalia vietine medžiaga.
Įdėmus A. Gaigalo žvilgsnis sustoja prie dubenėtųjų akmenų, apskritai keistų akmenų su milžino pėda, pirštais ir kitomis keistybėmis, panagrinėja ir būdingesnius riedulius mūrinių pastatų sienose.
Kur sėlių gyventa
Archeologų pajėgoms knygoje atstovavo dr. Gintautas Zabiela, pateikęs tai, kas paprasta akimi ne iškart pamatoma, kas glūdi po žeme ir kas iškelta į dienos šviesą mums byloja apie krašto proistorę. Pasak G. Zabielos, taip susiklostė, kad Kupiškis seniausios istorijos pažinime kone visą XX a. buvo savotiška periferija. Kraštą garsino etnografinis paveldas ir ypač pagarsėjusios kupiškėnų vestuvės, o archeologijos paveldui buvo skirta mažai dėmesio, nors pirmieji tyrinėjimai buvo pradėti dar XX a. pradžioje. Tokią būklę lėmė vietos kultūros įstaigų ir asmenybių stygius. 1943 m. Kupiškyje įkurto muziejaus veikla po poros metų buvo sustabdyta, 1962–1996 m. Kupiškyje būta tik Šiaulių Aušros muziejaus filialo.
XX a. 8–9 dešimtmečiais Kupiškio rajono archeologinis paveldas buvo pradėtas tyrinėti intensyviau, o mes išskirsime iš Subačiaus kilusio archeologo Povilo Tebelškio (1950–2003) indėlį. Apie šį Kultūros paveldo centro Vilniuje archeologą ir jo darbus knygoje yra atskiras Alfredos Petrulienės straipsnis, pateikta ir jo darbų bibliografija (1984–2002).
G. Zabiela nagrinėja reikšmingesnius Kupiškio krašto archeologijos paminklus – piliakalnius, pilkapius ir juose aptiktus radinius, taip pat ir saugomus Kupiškio etnografijos muziejuje. Tai įdomu ir sėlių paveldu besidomintiesiems. Sėliai VI–XIII a. gyveno tarp Šventosios aukštupio ir Dauguvos, o Kupiškio apylinkės priklauso Sėlos pietinei daliai. Sėliai gyveno ne tik piliakalniuose, bet ir neįtvirtintose gyvenvietėse, tačiau Kupiškio apylinkėse tų gyvenviečių pėdsakų dar neaptikta.
G. Zabiela mano, kad sėlių gyvenviečių pėdsakų reikėtų ieškoti Didžiagrašių ir Pyragių kapinynų aplinkoje. Beje, juos kaip tik yra tyrinėjęs P. Tebelškis. Neabejotinai sėliai yra gyvenę Aukštupėnų, Kerelių ir Stirniškų piliakalniuose ir šalia jų buvusiose papėdžių gyvenvietėse. Daugelis sėlių piliakalnių sunyko dar I tūkstantmečio pabaigoje, bet paminėtieji trys piliakalniai buvo naudoti ir II tūkstantmečio pradžioje. Juos yra tyrinėjusi Andra Simniškytė.
Pasak G. Zabielos, Sėla į lietuvių įtaką pateko veikiausiai dar XII a. pabaigoje. Rašytiniai šaltiniai čia bejėgiai ką nors tiksliau pasakyti, nes jų paprasčiausia nėra, tad dar reikšmingesni tampa archeologijos duomenys. Regis, sėlių žemių įtraukimas į Lietuvos valstybės sudėtį ir tapo ta riba, kai šiame regione prasideda Viduramžiai (XIII–XIV a.). G. Zabiela siūlo atkreipti dėmesį į Stirniškių piliakalnį, kurio išvaizda labiau panaši ne į sėlių, bet lietuvių genčių paliktą piliakalnį. Piliakalnis netyrinėtas, o galėjo būti vienas iš lietuvių ekspansijos į Sėlą atramos punktų. Matyt, ta ekspansija vyko palei Lėvens upę nuo Aukštaitijos (vakarų pusės). Archeologų dar laukia ne vienas atradimas.
Gaila, kad jų tyrinėjimus dažnai lydi ir nusivylimai. Svarbiausi Kupiškio regiono archeologiniai paminklai vis dar išlieka netyrinėti, o kai kurie jau spėti sunaikinti ūkinės veiklos metu. Balta dėmė išlieka ir pats Kupiškis. Nei senamiestyje, nei buvusioje dvarvietėje archeologiniai tyrinėjimai dar nevykdyti. Jų tyrimai turėtų pakoreguoti miesto atsiradimo ir jo raidos istoriją. Apie patį kraštą galima pasakyti, kad apgyvendintas buvo nuo akmens amžiaus pabaigos, o plačiausiai – sėlių laikais, t. y. I tūkstantmečio antroje pusėje. Pakartotinis krašto apgyvendinimas intensyvėjo XVI a. ir nuo tada pradėjo formuotis mūsų dienas pasiekęs gyvenviečių tinklas.
Seserys Glemžaitės
Toliau šiame rašinyje būtų logiška panagrinėti krašto gamtos paminklus ar istorijos paveldą, tačiau pasielgsime kitaip ir sustiprinsime pasakojimo etnografinį akcentą. Vargu ar tai paprasta padaryti, kai tą labai vaisingai jau kadaise atliko seserys Glemžaitės. 1962 m. Stefanijos, Elvyros ir Mikalinos Glemžaičių Kupiškio etnografijos muziejui perduota per pusšimtį metų sukaupta, Kupiškio apylinkėse surinkta lietuvių moteriškų drabužių kolekcija. Tai didelės vertės tekstilės dirbinių rinkinys. Pasak etnologės prof. Irenos Reginos Merkienės, ši kolekcija svarbi tautinio drabužio istorijai, lokalios kultūros ryšiams ir jos raidai XIX–XX a. pirmoje pusėje pažinti.
Ne paslaptis, kad XX a. moderniose Europos valstybėse, plintant kosmopolitizmui ir pramoninei gamybai, sparčiai nyko tradicinės žmonių gyvensenos bruožai. Kaip susivokti tuose iš svetur plintančiose įtakose, nepatekti į kosmopolitizmo verpetą? Kilo ir priešingas reiškinys, kai susirūpinta tautiškumą išreiškiančiais simboliais, menu, taip pat ir tautiniais drabužiais. Pažangioji kultūrinė ir meninė inteligentija liaudies meno pavelde matė tą gaivinančią jėgą, kuri gali padėti atsispirti niveliuojančiai ir bet kokį savitumą naikinančiai jėgai.
Žemės ūkio rūmai Kaune, telkdami taip pat ir menines pajėgas, atliko labai prasmingą darbą, propaguojant liaudies amatus, lietuviams būdingus ir primirštus valgius, modernesnius ir našesnius ūkininkavimo būdus. Dėtos pastangos pateikti taip pat ir tautinio lietuviško drabužio koncepciją, per ją formuojant lietuvės moters įvaizdį. Ši veikla plito į regionus, rado atliepį ir tarp kupiškėnų inteligentų. Grupė jų 1935 m. laišku kreipėsi į Stefaniją Glemžaitę, prašydama imtis rūpesčio surengti kupiškėnų inteligentų suvažiavimą-susirinkimą. Jame ir buvo numatyta kurti kupiškėnų kultūros centrą, šis turėjo pradėti rinkti aukas Liaudies namams Kupiškyje. Juose buvo numatytos ir trys salės muziejui. Visa tai davė postūmį pradėti rinkti eksponatus būsimajam muziejui. Seserys Glemžaitės buvo tos kultūrinės veiklos vienos svarbiausių akintojų. Kaip čia nepaminėti Mikalinos Glemžaitės knygų Lietuvių moterų tautiniai drabužiai (Kaunas, 1939) ir Lietuvių tautiniai drabužiai (Vilnius, 1955), Vilniaus universiteto bibliotekų rankraštyne saugomos M. Glemžaitės ir E. Glemžaitės-Dulaitienės monografijos Kupiškio apylinkės kaimiečių rūbai, vilkėti XIX a. antrojoje pusėje rankraštis – tyrinėtojams tai labai svarbi medžiaga. Jau nekalbant apie E. Glemžaitės-Dulaitienės knygą Kupiškėnų senovė (Vilnius, 1958), be kurios joks etnografas ar šia sritimi besidomintis neišsivers.
Mūsų pristatomoje monografijoje I. R. Merkienė nagrinėja seserų Glemžaičių lietuviškų drabužių kolekciją Kupiškio etnografijos muziejuje. Spausdinami taip pat etnografės ir pedagogės Mikalinos Glemžaitės (1891–1985) Atsiminimai (1893–1920 m., I knyga). Pratarmės žodį parašė paveldosaugininkas prof. Jonas Glemža, šviesuolės etnografės sūnėnas. Beje, šie Atsiminimai dedikuoti J. Glemžai ir jo šeimai.
Atsiminimus rašyti ėmėsi sulaukusi 85 metų, paraginta etnografo Vaciaus Miliaus, kaip pati rašo, spaudos žodžio. „Tegu paskaito anūkai, jaunimas ir kam bus įdomu […] Te supras, kad dirbdamas darbą su pamėgimu, džiaugsmingai, žmogus nepavargsta, bedirbdamas atsigauna, dvasia nepasensta.“ Taip pratarmėlėje parašyta 1976 m. spalio 10 dieną.
Daugybė įdomiausių dalykų tuose atsiminimuose apie Kupiškio žmones ir savo artimuosius. Štai kad ir apie tėvą Mykolą Glemžą (1857–1910), kilusį iš Repeniškio kaimo. Šviesus žmogus buvo, beje, Kupiškio vaistinės vaistininko padėjėjas. Dar spaudos draudimo laikais duodavo vaikams, o jų buvo penkios sesės ir du broliai, pasiskaityti lietuviškų knygelių. 1905 m. Rusijos pirmosios revoliucijos įkarštyje lietuviai vyrai pradėjo nuo rusų kariuomenės bėgti į Ameriką. Vykstantieji ar jų agentai Mykolu Glemža pasitikėjo ir jam duodavo saugoti pinigus – užstatą. Kai agentai per sieną pervesdavo bėglį ir tą žinią gaudavo M. Glemža, duodavo agentui paliktus pinigus. Įdomūs buvo užstato „kvitai“. Bėgantys jaunuoliai dažniausiai rašyti nemokėjo, tai M. Glemža iš senos knygos iškirpdavo kvadratėlį ir įduodavo palikusiam pinigus. Kai agentas atnešdavo kvadratėlį ir jei jis atitikdavo raidė raidėn knygoje iškirptą vietą, agentui būdavo atiduodami pinigai.
Kaip vaistininko padėjėjas Mykolas Glemža lankydavo ir gydydavo ligonius, o vargšus nemokamai. Jis ir mirė dėl to, kad skubėdamas pas gimdyvę, turėjusią gimdyti dvynukus, trumpindamas kelią per Kupos upę įlūžo su arkliu ir rogėmis, tad prie gimdyvės teko plušėti peršlapus. Išgelbėjo motinai ir dviem sūneliams gyvybes. Šlapias grįžo į Kupiškį, paskui dar ėjo į vaistinę gaminti gimdyvei vaistų. Bet sau pačiam pagelbėti neįstengė, nes ir prieš tai buvo kelissyk sirgęs plaučių uždegimu. Sirgo dvi savaites ir mirė.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Po monografijos pristatymo: Kupiškio krašto garbės pilietis prof. habil. dr. Vytautas Merkys, medikė Marija Tamošiūnienė, istorikė-archeologė Alfreda Petrulienė, dr. Aldona Vasiliauskienė, monografijos sudarytoja istorikė Aušra Jonušytė, Kupiškio meras Jonas Jarutis, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė istorikė Violeta Aleknienė, prof. habil. dr. Irena Regina Merkienė, kalbos redaktorė Eugenija Urbonienė, doc. dr. Genovaitė Dručkutė, doc. dr. Edvardas Kriščiūnas, dr. Dalia Klajumienė, istorikė Nijolė Puzelienė, istorikė Renė Sankauskienė, prof. dr. Jonas Rimantas Glemža, doc. dr. Arūnas Vaicekauskas, prof. habil. dr. Algirdas Gaigalas, dr. Gintautas Zabiela, medikė Rasa Šaltenienė, Kupiškio krašto garbės dr. pilietė dr. Klementina Vosylytė, Kupiškio savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vaitiekus Gaidukevičius
Kupiškio krašto geologijos ypatumus monografijoje nagrinėja prof. Algirdas Gaigalas
Jaunosios Kupiškio choristės, kantriai iškentusios profesorių prakalbas, laukia savo pasirodymo
Monografijos sudarytoja ir redaktorė, Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė, Aušra Jonušytė priima istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės sveikinimus
