Ankstyvoji Vilniaus pilių praeitis
Apie šį veiklos etapą daugiausiai ir kalbinsime gerbiamą Napalį Kitkauską, nes Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje tūkstantmetis būtent ir aktualina šį jo veiklos etapą.
Valavičių koplyčia atvedė į Katedrą Kaip pradėjote tyrinėti Žemutinės pilies teritorijoje esančius objektus – senosios Katedros rūsius, buvusios Žemutinės pilies rūsių ir pamatų liekanas bei kitus po žeme stūksančius paveldo dalykus?
Vilniaus pilių tyrimams buvo skirta mano disertacija Vilniaus Žemutinės pilies pastatų kompleksas (tyrimai ir apsaugos klausimai), kurią parengiau Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros katedroje, o apsigyniau 1980 m. Centriniame architektūros teorijos ir istorijos institute Maskvoje. Gerojo pranašo vaidmenį tuomet atliko mano aspirantūros vadovas Stasys Abramauskas. Buvau jo vadovaujamas jau padaręs kai kurių tyrimo darbų. Kai kažkas pradėjo apgailestauti, kad nėra jokio mokslinio pobūdžio darbo – knygos ar studijos apie Vilniaus pilis, S. Abramauskas parodė į mane ir pasakė: „Jis parašys“. Nieko kito neliko kaip parašyti.
Bet pradėjote nuo Katedros?
1969 m. ėmė skylinėti Katedros Valavičių koplyčios sienos. Lenkmečiu prieš Antrąjį pasaulinį karą lenkų specialistai Katedros pamatus tvirtino, polius į gruntą gręžė, betonavo. Ir štai pradėjo trūkinėti Valavičių koplyčios kampas. Tuo metu Katedra buvo paversta Paveikslų galerija, priklausė Dailės muziejui, kuriam vadovavo Pranas Gudynas. Tai štai P. Gudynas atsiuntė į Paminklų konservavimo institutą raštą, prašydamas išsiaiškinti priežastis, dėl kurių Valavičių koplyčios sienos skylinėja. Girdi, sąjunginės reikšmės architektūros paminklas pavojuje. Žodžiu, nustačius priežastį, reikėjo pasiūlyti būdus, kaip su sienų plyšiais kovoti.
Tuo metu buvau suprojektavęs Vilniaus universiteto bibliotekos naują knygų saugyklą, kurios fasadas išeina į dabartinę Šv. Jonų gatvę. Vilniečiai mato tik dailininko R. Gibavičiaus suprojektuotą gana stilingą „voro“ pavidalo saugyklos užrašą, o didelė pastato dalis yra po žeme, siekia 6 m gylį. Dvejus metus dirbau dieną ir naktį, kol suprojektavau tą gana sudėtingą pastatą – kompiuterių tada nebuvo. Buvau paskirtas instituto konstruktorių skyriaus vadovu, tad mane ir istoriką Adolfą Raulinaitį Paminklų konservavimo institutas nukreipė tirti Katedrą ištikusią negandą.
Trumpai pristatykite kolegą.
Jis kilęs nuo Seinų krašto, mokėsi Seinų gimnazijoje, o lenkams užėmus Seinus, gimnaziją baigė Lazdijuose. Vaidino klojimo teatre, studijavo universitete Kaune. Mokytojavo Rygoje lietuvių gimnazijoje. Iš Lietuvos į lenkų užimtąjį vadinamąjį Vilniaus kraštą ir Seinus negalėdavo nuvažiuoti, o iš Rygos – galėdavo. Tad Vilniaus senieji paminklai jam buvo pažįstami jau iš prieškario.
Su A. Raulinaičiu sudarėme neblogą duetą: jis istorikas, gerai mokėjo lenkų kalbą ir susipažinęs su lenkų istorine literatūra, o aš kaip inžinierius statybininkas neblogai išmaniau, dėl ko atsiranda sienose plyšiai. Be to, A. Raulinaitis, kaip ir aš, buvo kalėjęs lageryje. Jis – Vorkutoje, aš – Mordovijoje. A. Raulinaitis vos išliko gyvas, ir jeigu ne vienas ukrainietis, paėmęs jį į savo globą kažkokioje laboratorijoje ar panašiai, mano partnerio nebūtų tarp gyvųjų. Gaudavo laiškus iš to jį išgelbėjusio ukrainiečio, buvo pažįstamas iš prieškario su Povilu Reklaičiu, filosofu Juozu Girniumi, bendravo su Julija Šalkauskiene, filosofo Stasio Šalkauskio žmona.
Tai štai dirbdami kartu su A. Raulinaičiu pradėjome domėtis lenkų prieškario Vilniaus Katedros tyrinėtojų ir restauratorių darbais. Kaip jie ten dirbo, jeigu atsivėrė plyšiai koplyčios sienoje, gal ko nepadarė?
Ariadnės siūlas vedė į atradimą Ar pavyko išsiaiškinti Valavičių koplyčios sienų skylinėjimo priežastį?
Pradėjome tyrinėti visus Katedros pamatus sutvirtinančius polius, kurių yra 279, tikrinome, ar visi buvo išbetonuoti. Teko padaryti kai kurias perkasas rūsiuose. Aiškinomės, kokie pamatai, ant kokio grunto stovi, ar čia ne durpės?
Staiga pastebėjau rudo skiedinio mūrą, kuris aiškiai skyrėsi nuo viso likusio mūro. Pradėjau eiti to rudo mūro kryptimi. Tarsi Ariadnės siūlas mus būtų vedęs iš Kretos labirinto… Gal trejus ar ketverius metus užtruko tą rudu skiediniu žymėtą mūro kontūrą nustatyti. Radome niekur nepažymėtą mūro kvadratą po Katedra.
Mudviem su A. Raulinaičiu niekas nebuvo davęs šio naujo uždavinio. Savo pačių iniciatyva tyrinėjome tą aptiktąjį ir taip mus sudominusį mūrą, kuris buvo akivaizdžiai senesnis už visus kitus po Katedra mūsų matytus mūrus. Nelabai derinosi ir su lenkų tyrinėtojų teiginiais, esą net pirmoji Vilniaus katedra buvusi medinė. Mat po 1387 m. Jogailos atlikto Lietuvos krikšto, lietuviai, dar esą neturėdami įgūdžių statyti mūro pastatus, tegalėję pastatyti medinę.
Tuo metu nepagalvojote, kad tai galinčios būti 1387 m. pradėtosios statyti Katedros pamatų liekanos?
Lenkų tyrinėtojai, tiesa, Katedros rūsiuose buvo suradę vienos mūro sienos liekanas. 1934 m. konservatorius Stanislovas Lorencas net buvo padaręs prielaidą, kad tai gal pirmosios vienanavės Jogailos katedros liekanos. Tačiau prof. Julius Klosas (Katedros tyrėjas po 1931 m. potvynio) ir toliau rašė, kad pirmoji Vilniaus Katedra buvusi medinė.
O mudu su A. Raulinaičiu matėme, kad išryškinti senojo kvadratinio pastato pamatai yra gerokai didesni (22,2 x 22,4 m plane) ir pastatas turėjęs būti trinavis. Radome dar senesnes grindis iš keraminių įvairiaspalve glazūra dengtų plytelių. Toliau betiriant paaiškėjo, kad senojo kvadratinio plano pastato statyba vykusi net keturiais etapais. Galbūt pirmąjį iš tų etapų galima priskirti karaliaus Mindaugo laikais statytai katedrai, o antrąjį – pagoniškai šventyklai (po Mindaugo žūties)? Lenkų tyrinėtojai to kvadrato, glazūruotų grindų, visų keturių kvadratinio pastato statybos etapų pėdsakų nebuvo matę.
