MOKSLASplius.lt

Apie mokslo ir studijų sistemos reformą

Prof. Gediminas Davulis

Ankstesniame Mokslo Lietuvos numeryje (Nr. 20 (354)) skelbtame Gedimino Davulio straipsnyje Apie habilitacijos procedūrą ne visai tiksliai atspindėtas autoriaus požiūris. Autorius nemano, jog turėtų būti keli skirtingo lygio profesorių vardai. Šis vardas turėtų būti vienas ir suteikiamas aukščiausios kvalifikacijos universiteto dėstytojams ir tarptautinio lygio mokslininkams, esant toms pačioms finansinėms aplinkybėms, t. y. neturėtų būti tik pedagoginis vardas. Tačiau reikalavimai profesoriaus pareigoms turėtų būti diferencijuojami atsižvelgiant į darbo pobūdį, t. y. šias pareigas galėtų užimti tiek pedagoginį, tiek mokslo darbą dirbantis asmuo. Nors šie reikalavimai dėstytojams ir mokslo darbuotojams diferencijuojami pagal darbo pobūdį, jie turėtų būti ekvivalentiški. Dažniausiai darbo stažas yra svarbus darbuotojo kvalifikacijos rodiklis, kuris turi ypatingą reikšmę dirbant dėstytojo darbą. Todėl 10 metų pedagoginio darbo stažo (dirbant visą etatą) reikalavimas universiteto dėstytojui profesoriaus pareigoms užimti yra pagrįstas ir racionalus. Taip pat būtų pagrįstas reikalavimas išleisti vadovėlį (be bendraautorių), kuris būtų originalus kuria nors prasme, o ne jau esamų vadovėlių kompiliacija. Jis galėtų išsiskirti kitokiu medžiagos pateikimo būdu, dėstomos medžiagos traktavimu, kuris būtų pagrįstas paties vadovėlio autoriaus atliktais moksliniais tyrimais. Taigi dėstytojas, pretenduojantis į profesoriaus pareigas, turėtų būti ir pakankamai aukšto lygio mokslininkas, kurio darbai skelbiami prestižiniuose šalies ir užsienio leidiniuose. Pretendentas, siekiantis profesoriaus pareigų, turėtų pateikti ir savo mokslo darbų apibendrinimą, nurodydamas, kokias problemas jis sprendė. Pretenduodamas užimti profesoriaus pareigas asmuo turėtų pateikti bent 8 straipsnius, publikuotus leidiniuose, referuojamuose tarptautinėse duomenų bazėse, iš kurių bent 2–ISI duomenų bazėse. Ne mažiau kaip 4 straipsniai turėtų būti paskelbti užsienio leidiniuose.

Mokslo darbuotojas, siekiantis užimti profesoriaus pareigas, turėtų būti išsprendęs mokslui reikšmingą problemą ir paskelbęs ne mažiau kaip 15 ar 20 mokslo straipsnių tarptautinėse duomenų bazėse recenzuojamuose leidiniuose, iš kurių 3–5 straipsniai – ISI duomenų bazėse ir ne mažiau kaip pusę straipsnių užsienio leidiniuose. Pretendentas paruošia ir habilitacinį darbą, kuriame nurodoma, kokią mokslo problemą jis yra išsprendęs ir kokie gauti rezultatai, arba paskelbęs monografiją, kurioje apibendrinami paskelbti darbai.

Diskusijų klausimas – ar reikalinga habilitacinė procedūra pirmą kartą pretenduojantiems į profesoriaus pareigas. Manytume, kad ji nebūtina. Tačiau tam reikalingi labai aiškūs ir griežtai apibrėžti reikalavimai. Galimas tokių reikalavimų variantas yra pateiktas aukščiau. Antra vertus, speciali pastoviai veikianti ekspertų komisija, pavyzdžiui, įsteigta prie Švietimo ir mokslo ministerijos, turėtų kontroliuoti, ar asmuo, pretenduojantis į profesoriaus pareigas, atitinka nustatytus reikalavimus.

Siūlomas reikalavimų profesoriaus pareigoms diferencijavimas tarp dėstytojų ir mokslo darbuotojų yra tiesiog būtinas, atsižvelgiant į universitetų pedagogų darbo krūvį, kai jie tik trečdalį savo laiko gali skirti moksliniam darbui. Manome, kad jis turės prasmės net ir tuo atveju, kai pedagoginis krūvis taps civilizuotu, kadangi žmonių polinkiai ir sugebėjimai tam tikro pobūdžio darbui yra skirtingi. Nereikėtų užkirsti kelią pedagogui, turinčiam profesoriaus vardą, užimti profesoriaus pareigas mokslo institucijoje, jei jis atitinka nustatytus kvalifikacinius reikalavimus be jokių habilitacinių procedūrų, ir atvirkščiai. Antruoju atveju reikėtų patenkinti pedagoginio darbo stažo reikalavimus, bet ne visu, o, tarkime, 0,25 etatu.

Taigi reikėtų sugriežtinti reikalavimus tiems, kurie nori užimti profesoriaus pareigas, nes dabartinius reikalavimus atitinka ir tarptautinio lygio mokslininkai, ir vietinės reikšmės autoritetai. Todėl labai skirtingo lygio pretendentai gali užimti profesoriaus pareigas ir gauti tą patį atlyginimą. Natūralu, jog tai kelia tam tikrą nepasitenkinimą. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių siūloma grąžinti antrąjį mokslo laipsnį.

Kai kurie mūsų autoritetai teigia, kad reikia stipresnių mokslo daktarų, ir dauguma problemų išsispręs savaime, o mūsų mokslas pasieks neregėtų aukštumų. Tačiau kokiu būdu pakelti mokslo daktarų lygį – ilginti doktorantūros laiką, reikalauti daugiau publikacijų? Manau, jei doktorantas vietoj dviejų straipsnių paskelbs keturis ar daugiau, niekas nepasikeis. Doktorantūra, kaip trečioji studijų pakopa, iš esmės savo funkcijas atlieka. Teko dalyvauti ne viename daktaro disertacijos gynime. Todėl drąsiai galiu teigti, jog, pavyzdžiui, Mykolo Romerio universiteto doktorantai įgyja gana aukštą kvalifikaciją ir yra puikiai pasirengę pedagoginiam darbui. Ar kiekvienas iš jų taps tokiu pat puikiu mokslininku, vargu ar kas gali pasakyti. Galbūt kai kurie taps, bet tai priklausys nuo jų pačių asmeninių savybių, polinkių bei gabumų. Ši problema kyla ir Vakarų šalyse. Ten netgi siūloma tęsti studijas ir po doktorantūros. Nors aš manau, jog tai ne tas kelias. Doktorantui tiesiausias kelias į mokslą – pereiti tam tikrą „mokyklą“, t. y. visa atsakomybė tenka profesoriui – doktoranto vadovui. Jeigu jis yra sukūręs savo mokyklą, tai doktorantui sudarytos maksimalios sąlygos tapti mokslininku. Priešingu atveju kelias į mokslą kur kas sudėtingesnis ir ne kiekvienas jį įveiks. Be to, papildomi reikalavimai ar papildomos studijos mažai padės. Tai yra dar vienas argumentas, kad reikalavimai norintiems užimti profesoriaus pareigas turi būti sugriežtinti.

Neretai išsakoma nuomonė, kad mažesni reikalavimai pretenduojantiems į docento, profesoriaus pareigas, į mokslo sferą pritrauks daugiau jaunimo, ir taip išspręsime protų nutekėjimo problemą. Toks problemos sprendimo būdas, diskredituojantis pačią mokslo ir studijų sistemą, daugiau negu abejotinas. Taip pat kaip ir LR Vyriausybės nutarimas padidinti pedagogų ir mokslo darbuotojų atlyginimus net 20 proc., žinoma, palengvins dėstytojų bei mokslininkų gyvenimą, tačiau iš esmės nieko nepakeis. Kur kas daugiau pagrįstas Lietuvos mokslininkų sąjungos pasiūlymas didinti mokslininkų ir dėstytojų atlyginimą. Tuo labiau dabar, kai nuolat deklaruojama, kad prioritetinė Vyriausybės darbo kryptis yra žinių visuomenės, ekonomikos kūrimas, pagrįstas žiniomis bei naujausiomis technologijomis, taip pat plėtojimas, kurio be kvalifikuotų dėstytojų ir mokslininkų paramos nepasieksi. Čia labai tiktų žvilgterėti į praeitį. Tarpukario Lietuvoje, kur tebuvo tik dešimt valstybės tarnautojų kategorijų, profesoriaus pareigybė priklausė aukščiausiai kategorijai. Netgi sovietiniais metais profesoriaus ar net docento atlyginimai mažai skyrėsi nuo ministrų atlyginimo. Ir tuo metu niekas nedeklaravo žinių visuomenės kūrimo prioriteto, bet sveikos nuovokos turėjo daugiau. Taigi Lietuvos mokslininkų sąjungos pasiūlymas yra gana motyvuotas, nors, sakyčiau, ir minimalus.

Aiškinama, kad aukštų valstybės pareigūnų dideli atlyginimai susiję su didžiule jų darbo atsakomybe. Bet tai tik formalus pretekstas, ką nuolat patvirtina pats gyvenimas. Jeigu jau aukštų pareigūnų darbas susijęs su atsakomybe, tai dėl savo klaidų padarytą žalą valstybei jie turėtų atlyginti iš savo turto – nes tam jiems ir mokami dideli atlyginimai. Tačiau ar kas nors girdėjo apie realią atsakomybę. Savo laiku buvęs STT vadovas V. Junokas grasino (matyt, buvo už ką) vieną Valstybės turto fondo direktorių patraukti atsakomybėn už neskaidrius privatizavimo sandorius, atnešusius valstybei didelius nuostolius. Tačiau, kai direktorius tyliai pasitraukė iš pareigų, šie kaltinimai taip ir baigėsi. Tokios pat pabaigos reikėtų laukti ir dabartinėje padėtyje, susijusioje su Alitos privatizavimu. Korupciniai ryšiai akivaizdūs, žalos valstybei dydis žinomas, kaltininkai – taip pat, tačiau galime būti tikri, jog kaltininkams ir plaukas nuo galvos nenukris, o nuostolius padengsime mes visi – mokesčių mokėtojai. Taigi realiai aukštų valstybės pareigūnų dideli atlyginimai niekuo nepagrįsti. Manau, kad būtina įstatymu susieti dėstytojų bei mokslininkų pareigybes su Lietuvos mokslininkų sąjungos pareiškime nurodytomis valstybės tarnautojų pareigybėmis (arba net su aukštesnėmis). Tai būtų racionalus sprendimas, leidžiantis bent jau pakenčiamai išspręsti dėstytojų bei mokslininkų atlyginimų problemą ir padaryti šias profesijas patrauklesnes jaunimui.

Ar reikalingas koks nors garbės vardas, pavyzdžiui, garbės profesorius, kuris nebūtų susijęs su jokiais finansiniais įsipareigojimais valstybei, ypač aukštus rezultatus pasiekusiems mokslininkams ar pedagogams? Iš principo toks vardas galėtų būti suteiktas, tačiau kyla klausimas, kam tada reikalinga Lietuvos mokslų akademija. Aišku, ši institucija yra dar vienas sovietinis reliktas, reikalaujantis pertvarkymo. Tačiau tai atskira problema. Jeigu Lietuvos mokslų akademija taptų civilizuota institucija, jungianti savo gretose elitinius šalies mokslininkus be jokių finansinių įsipareigojimų, kaip yra visose civilizuotose šiuolaikinės demokratijos šalyse, tai ji galėtų priimti į savo gretas visus, to vertus šalies mokslininkus ir pedagogus. Tada jokios dirbtinai kuriamos institucijos nereikėtų.

Manau, kad siūloma mokslo ir pedagoginių pareigybių bei vardų sistema gali būti tinkamu kompromisu visoms oponuojančioms šalims, jei kiekviena iš jų neturi jokių neskaidrių tikslų ir yra suinteresuota tik skatinti mokslo plėtrą šalyje. Prieš pereinant prie siūlomos sistemos habilituotiems daktarams turėtų būti suteikti docentų ar profesorių pedagoginiai vardai, jei jie atitinka esamus kvalifikacinius reikalavimus šiems vardams gauti. Perėjimas prie siūlomos sistemos būtų racionalus žingsnis, nenubraukiant to, kas jau yra pasiekta ankstesnėse reformos etapuose.