Atsakomybė tėvui, žmogui ir savo tautai

Lapkričio 17-ąją netekome miškininkystės mokslo veterano, visuomenininko, Akademinio skautų sąjūdžio bene vyriausio nario Lietuvoje dr. Algirdo Končiaus (1915 06 06 – 2006 11 17), be kurio sunku, o gal ir neįmanoma, įsivaizduoti pastarųjų penkerių ar šešerių Mokslo Lietuvos redakcijos veiklos metų. Kai rašoma apie žmogų atsisveikinant, įprasta dėstyti jo gyvenimo faktus, priminti svarbiausius jo profesinės, mokslinės ir visuomeninės veiklos įvykius. Ko gero, to labiausiai reikia ir skaitytojui, tačiau dėstyti biografines tiesas apie Algirdą Končių bent kol kas, šią dar vis geliančią sukrėtimo akimirką, negalime, nes atrodytų, kad pasirenkame paprasčiausią ir mažiausiai pastangų reikalaujantį kelią.

Algirdas Končius buvo ta mūsų bendro kūrybinio gyvenimo dalis, kurios niekas nepakeis. Buvo mūsų draugas, bičiulis ir bendramintis, mokėjęs pasidžiaugti viena kita mūsų darbo sėkme, palaikyti, kai būdavome nesuprasti. Pasaulis ne toks geranoriškas ir atlapaširdis, kaip norėtųsi, žvirbliu išskridęs spausdintas žodis kartais atbaubdavo įtūžusiu jaučiu, o tada ir nusvirdavo rankos. Užtat kokia paguoda būdavo į redakciją, kaip į savo dvasios namus, užėjusio Algirdo Končiaus žodžiai: „Vakar perskaičiau visą laikraščio numerį. Radau daug mane dominančių ir jaudinančių dalykų, daug savo buvusių ir esamų pažįstamų minčių. Perskaitęs visą naktį negalėjau užmigti – galvojau…“

Negalėjo užmigti, nes laikraštį skaitė ne akimis, bet širdimi. Daugelis straipsnių, kurie kitam praslysdavo pro akis, šį toli gražu nebejauną žmogų versdavo mąstyti, mintimis bendrauti su gerais pažįstamais ar tik atsitiktinai jo gyvenimo kelyje stabtelėjusiais žmonėmis. Svarbiausia, kad tie žmonės Algirdui Končiui buvo įdomūs, reikšmingi, dažniausiai apie kiekvieną jis pats mums galėdavo papasakoti įdomiausių nutikimų, nes buvo stebėtinai pastabus žmogus ir įdomus pasakotojas. Tik, ar visados turėjo pakankamai sau lygių klausytojų?.. Lygių ne gyvenimiškąja patirtimi ar erudicija – tai vargu ar būtų įmanoma, bet tokiu pat dėmesiu pašnekovui, gebėjimu išgirsti tai, kas svarbu, esminga ir ko, galimas dalykas, niekur daugiau negalėtume išgirsti.

Nekyla nė menkiausios abejonės, kad Algirdas Končius jaunystėje ir brandžiame amžiuje per akis turėjo tokių draugų, bičiulių ir puikių pašnekovų. Metams bėgant, jų likdavo vis mažiau, Algirdas Končius jautėsi ilgaamžiu. Pagaliau pastaraisiais metais judėjimo laisvę, vadinasi, ir galimybę bendrauti su įvairiais žmonėmis, A. Končiui varžė pašlijusi sveikata. Mažiau užsukdavo ir į redakciją. Mes jo labai pasigesdavome.

Prieš tai užbėgdavo, kaip pats sakydavo, minutei kitai eidamas pro šalį J. Basanavičiaus gatve. Jam rūpėdavo persimesti žodžiu ar keliais, tiesiog pasiteirauti, kaip mums sekasi. Iš pradžių jausdavosi nejaukiai, kaip bet kuris delikatus žmogus, kuriam atrodo, kad jis lyg ir trukdo užsiėmusiems žmonėms. Pasisveikino, mato, kad visi dirba, tad jau bėgsiąs. Bent kelis kartus atkakliau paprašytas vis dėlto prisėsdavo – minutėlei. Bet ta minutėlė virsdavo valanda, ar keliomis. Gerdavome arbatą, o kalbos A. Končiui niekados nepristigdavo. Jo svarbiausia tema buvo tėvo fizikos profesoriaus Igno Končiaus (1886–1975 m.) gyvenimas, veikla, o aplink tėvą sukdavosi ir daugybė kitų asmenų bei gyvenimo reiškinių. Visa tai Algirdo Končiaus atmintyje ir apmąstymuose įgydavo ypatingą autentišką vertę. Pagaliau ir paties Igno Končiaus asmenybė sūnaus pasakojimuose yra tokia gyva, nenusaldinta ir dramatiška, kaip ir visas XX amžius, per kurį jam teko ne šiaip žingsniuoti, bet dalyvauti labai svarbiuose įvykiuose, net istorijos kataklizmuose. Ignui Končiui teko išgyventi du pasaulinius karus ir jų padarinius – su savo šeima ir jos netekus. Ne kartą ir ne du ragavo pabėgėlio duonos. Nedaug trūko, kad Červenės aukų sąraše būtų atsiradusi ir profesoriaus Igno Končiaus pavardė – išgelbėjo beveik stebuklas. Sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse beveik visada rasdavo būdų ir kitiems padėti. O kiek nuveikta mokant, ugdant ir lavinant jaunąją kartą… Ištisa epocha lietuvių tautos gyvenime.

Profesoriaus sūnui Algirdui Končiui atrodė labai svarbu, jog visa gyvenimiškoji ir istorijos patirtis nenugrimztų į užmarštį. Tad jis darė viską, kad ta tautos atmintis būtų tvari ir išliktų kaip didis tautos užgyventas turtas. Padarė visa, ką galėjo, ir dar daugiau, kad tėvo darbai ir siekiai būtų išspausdinti žinomi, žmonėms suprantami ir vertinami. Per tėvo darbus Algirdas Končius siekė parodyti ir visos tautos šviesiausių žmonių pastangas, siekius, suvokė būtinybę mums priartinti tą istorijos dvelksmą, kuris kai kam jau atrodo gūdi praeitis – nelabai įdomi, neverta prisiminti. A. Končius manė priešingai. Kaip tikrą inteligentą ir labai talpios širdies žmogų jį jaudino visa, kas tikra ir eina iš pačių tautos gelmių. Štai toms tikrosioms vertybėms jis buvo labai pagavus, mokėdavo ir kitus užkrėsti.