Atsakomybė tėvui, žmogui ir savo tautai

Prisimenu gal net kelis kartus jo pasakotą vaizdą iš 1918-ųjų. Ne pats Algirdas Končius buvo liudininkas, nes jam tebuvo treji, bet kažkuris jo giminaičių, pavardę reikėtų pasitikslinti. Prie savanorių šaukimo punkto, kažkur Žemaitijoje, būriuojasi grupelė kaimiečių žemaičių, šnekučiuojasi. Netoliese stoviniuoja iš kitų vargingumu išsiskiriantis žmogelis, vos ne pančiu persijuosęs, su tarbele rankose, kurioje tikriausiai yra lašinių bryzelis ir duonos gabalas. „Kas esi, kur išsiruošei?“ – buvo paklaustas. „Atėjau tėvynės ginti“, – atsako oriai.

Matau, kaip Algirdas pasakodamas nenulaiko ašarų, nes mato daugiau, negu kitas klausydamasis gali pamatyti. Visą gyvenimą tas žemaitis arė ir sėjo žemę, gal niekada nebuvo nukakęs toliau savo parapijos, apie tėvynę jokioje mokykloje jam niekas nepasakojo, nes vargiai jis buvo tokią lankęs. O ir caro mokyklose ne apie Lietuvą ir Žemaitiją būtų girdėjęs, bet apie visai kitą tėvynę. Savoji buvo iš tautos atimta, stropiai trinama iš atminties. Bet užtenka pūstelėti gaivesniam vėjui ir šiam didesnių mokslų nekrimtusiam žemaičiui reikia tėvynės, jis pasiryžęs ginti savo valstybę, nors šios istorija skaičiuojama dar tik dienomis, net ne mėnesiais.

Algirdui Končiui tas žemaitis žmogelis yra gražiausias pavyzdys, koks turi būti gimtojo krašto žmogus. Jis ir yra žemaičių ir Lietuvos simbolis, atvira širdimi einantis ne gauti, bet duoti Tėvynei. Pats Algirdas jautė didžiulę atsakomybę savo kraštui ir šaliai, nors niekada tiesmukai apie tai nekalbėjo. Ta atsakomybe buvo persmelktos jo gyvenimo nuostatos. Pamenu, kalbėjome apie tarpukario laikinąją sostinę Kauną. A. Končius dalijosi prisiminimais, savo akimis matytais vaizdais. Spalvingos smulkmenos ypač jaudino klausytojus ir patį pasakotoją, o tarp daugelio kitų įdomių dalykų, prisimenu vieną tokį.

Vaikščiodami po miestą kauniečiai dažnai mūvėdavo kaliošais, o ateidami į svečius tuos kaliošus nusiaudavo ir palikdavo prieškambaryje. Kad išeidami nesupainiotų kam kurie kaliošai priklauso, dažnai savuosius pažymėdavo inicialais ar kitais ženklais. Ne išimtis būdavo ir karininkai. Tai štai dėl tų karininkų kartą redakcijoje kilo didelė diskusija su mūsų bičiuliu A. Končiumi. Paprastai prieš spausdindami tekstus, juos parodydavome A. Končiui, kaip ir bet kuriam kitam autoriui ar kalbinamajam asmeniui. Su A. Končiumi tie, jau parašytų tekstų, nagrinėjimai kartais virsdavo ištisomis diskusijomis. Vėliau praturtėdavo ir tekstai, nes galėdavome juos papildyti naujais faktais bei pastabomis.

Po vieno iš tokių rašinių aptarimo atsisveikinome su A. Končiumi, bet kitą rytą jis skambina ir sako negalėjęs ramiai miegoti dėl tų kaliošų. Jį jaudino ta vieta, kur rašėme, kad ir karininkai kartais avėdavę kaliošus. Mat dalis Kauno šaligatvių buvo mediniai, o smarkiau palijus po medinėmis šaligatvių lentomis žliugsėdavo vanduo. Todėl, norint nesušlapti batų, neapsitaškyti kelnių, tekdavo avėti kaliošus. Vis dėlto A. Končių labai jaudino ta rašinio vieta, kur buvo visa tai aprašyta: ar skaitytojas teisingai supras, ar nebus sukompromituota Lietuvos tarpukario karininkija. Europietis už galvos susiims: kokia sostinė, kokie karininkai, kad vaikščiodavo su kaliošais.

Diskusija su A. Končiumi tęsėsi jau redakcijoje. Mūsų pozicija vėliau buvo tokia: ne vieno Kauno šaligatviai to meto Europoje buvo mediniai, tad vanduo po lentomis žliugsėdavo ir kituose garbinguose miestuose. Spalvinga detalė – karininkams, norėjusiems apsaugoti uniformą, kartais tekdavo eiti ir su kaliošais. Ji suteikia to meto įvykiams kolorito ir autentiškumo. Mūsų skaitytojai, neatlaidūs menkiausiam netikslumui, vertina autentiškumą... Tą kartą A. Končiaus, regis, neįtikinome, bet atėjęs po kelių dienų sutiko su redakcijos pozicija: jei siekiame autentiškumo, tikrovės lakuoti nereikėtų.

Vis dėlto istorija su kaliošais, kaip ir daugelis kitų panašių dalykų, į mūsų rašinius nepateko, nes A. Končius visais įmanomais būdais priešinosi, kad mūsų rašinių akcentai tektų jo paties asmenybei. Apie tėvą – taip, prašome rašyti, bet ne apie jį, Algirdą, nes jis nesąs joks herojus, tad nenorėtų figūruoti tarp svarbiausių rašinio veikėjų. Mūsų mielas draugas tarsi ištirpdavo savo tėvo paveiksle, o juk jį ir stengėmės kurti iš sūnaus pasakojimų. Ateis laikas tą portretą kurti iš dokumentų, bet mums atrodė labai svarbu užfiksuoti, įtvirtinti autentiškus paties Algirdo prisiminimus ir jo požiūrį.

Jei tektų rasti kelis esminius žodžius, būtinus šiam žmogui apibūdinti, drįsčiau siūlyti štai šiuos: atsakomybė, inteligentiškumas, erudicija, meilė žmogui ir savo tautai. Žinoma, tai pirmi į galvą šovę žodžiai. Matyt, gerai pagalvojus, tikriausiai iškiltų naujų ir daug tikslesnių. Vertino žmogų ne pagal jo politinius ar religinius įsitikinimus, tautybę, bet pagal tai, kaip žmoguje reiškiasi žmogiškumas įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Ko gero, tokios pat buvo ir jo tėvo profesoriaus Igno Končiaus nuostatos, bent jau toks įspūdis susidarė klausantis Algirdo Končiaus pasakojimų. Apskritai joms nebuvo pabaigos, nebent sveikatai pašlijus pasakotojui pristigdavo jėgų.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas