MOKSLASplius.lt

Ukrainiečių tautai jis tapo Moze ir Leonardu (3)

Pradžia Nr. 19


Skaudžiausia – savųjų išdavystė


Tokį Mozę išvydome Lvovo Salomėjos Krušelnickajos nacionaliniame operos ir baleto teatreGrįžkime į 1880-uosius, kai baigęs Lvovo universitetą Ivanas Franko ryžosi vykti į kaimą Bereziv Nižnij, nes tuo metu buvo atsidūręs išties nepavydėtinoje materialinėje padėtyje. Daugelis ligi tol jam palankių laikraščių ir žurnalų redakcijų I. Franko, kaip kairuoliui ir socialistui, radikaliojo M. Dragomanovo sekėjui uždarė savo duris, nepriėmė spausdinti kūrinių. I. Franko beveik neturėjo pragyvenimo šaltinio. Nepasiekė jis ir kaimo, į kurį vyko, nes pakeliui buvo suimtas policijos. Ir štai kodėl.

Senąją Galicijos ir Lodomerijos karalystę turėjo aplankyti pats monarchas. Šiame dideles pajamas imperijos iždui teikiančiame krašte norėjo paminėti savo 50-metį ir taip jį pagerbti, o kartu patikrinti dislokuotos kariuomenės kovinę dvasią, kuri po Austrijos–Vengrijos karų buvo gerokai pašlijusi. Valdovui ne mažiau už kariuomenės reikalus rūpėjo ir Boryslavo verslovės, nes imperijos iždą reikėjo nuolat papildyti naujomis įplaukomis. Didelė jų dalis plaukė iš Galicijos.

Monarcho vizitui rengėsi ir Galicijos policija. Nepatikimi asmenys, kurie galėjo sudrumsti valdovo ir jo svitos kelionę į Galicijos ir Lodomerijos karalystę, turėjo būti izoliuoti. Dėl viso pikto. Buvo suimtas ir I. Franko, apkaltintas noru kurstyti kaimiečius prieš monarchą. Ivaną Franko kaip didžiausią nusikaltėlį etapu varė į gimtuosius Nahujevičius, ir tą metą rašytojas vėliau vadins vienu sunkiausių savo gyvenime.

Šį kartą rašytojo suėmimas truko tris mėnesius, tačiau ir paleistas iš kameros, Nahujevičiuose jis gyveno prižiūrimas policijos. Su pertrūkiais ten gyvens iki 1883 m. rudens. I. Franko nesijautė laisvas. Neturėjo teisės grįžti į Lvovą. Kokie ten kaimo darbai? Ganė arklius, net mėgino kurti komuną, į kurią stengėsi įtraukti panašaus likimo bendrus. Neišdegė, nes idealai realiame gyvenime ne visuomet pasiteisina. Persirgo šiltine, laiškuose skundėsi, kad neturi paprasčiausios lempos, todėl vakarais negalįs dirbti.

Skaudžiausia buvo patirti „savųjų“ išdavystę, nenorą spausdinti jo kūrinius. Laimei, padėjo pažangūs to meto lenkų leidiniai; juose buvo spausdinami I. Franko kūriniai. Sielos atgaiva buvo literatūra, ypač tuo metu rašoma apysaka Boryslavas juokiasi. Šis kūrinys buvo spausdinamas žurnale Свiт (Pasaulis), kurį I. Franko leido su universiteto laikų draugu Ivanu Belejumi. Apysaka tęsė tą pačią temą, kuri buvo pradėta rutulioti apysakoje Boa constrictor, joje veikė kai kurie tie patys veikėjai. Boryslavas juokiasi tapo vienu žymiausių rašytojo kūrinių, nors nebuvo baigtas, nes nustojo eiti žurnalas Свiт. Nebuvo, kas spausdina.Nahujevičiuose konkursui, kurį paskelbė žurnalas Зоря (Aušra), jis rašo istorinį romaną Zacharas Berkutas. Per XIII a. kovų su mongolais-totoriais peripetijas I. Franko siekė parodyti ir savojo kelio ieškančios ukrainiečių tautos aktualius dalykus, visuomenės sanklodos paieškų svarbą. Šis kūrinys turėjo žadinti tautos pasitikėjimą savo pačios jėgomis. Iš tiesų I. Franko romanas konkursą laimėjo, jo Zacharas Berkutas rašytojo vardą padarė žinomą ne tik Galicijoje, bet ir visoje Ukrainoje.

Imasi ukrainiečių literatūros istorijos


1883 m. rašytojas grįžta į Lvovą, bet neilgai trukus išvyksta į Ternopolščiną, ten Vikno kaime apsiima tvarkyti gana įdomios asmenybės – Ivano Fedorovičiaus archyvą. Buvęs Vienos parlamento narys, 1848 m. revoliucijos dalyvis – štai šio asmens biografiją ir apsiima parašyti I. Franko.

Iš Leipcigo ateina dar vienas užsakymas – parašyti ukrainiečių literatūros istoriją, tiesa, kaip priedą prie rusų literatūros. Tam reikia vykti į Rusijos imperijai priklausantį Kijevą, nes Lvove nepakanka medžiagos. Ši kelionė įvyko 1885 m. pavasarį. I. Franko važiavo kartu su Galicijos inteligentijos grupe, kuri vyko tvarkyti Taraso Ševčenkos kapą Kaneve. Mat Galicijos ukrainiečius pasiekė žinios, kad kapas apleistas – senas medinis kryžius supuvo ir nugriuvo, o netoliese gyvulius ganę piemenys jį tiesiog sukūreno. Galicijos ukrainiečiai už tokią nepagarbą tautos kobzariaus kapui savo spaudoje net buvo smarkiai kritikavę Kijevo ukrainiečius. Šie susirūpino kapu ir 1884 m. ant Taraso Ševčenkos kapo pastatė gražų metalinį kryžių. Du to kryžiaus skersiniai simbolizavo dvi Dniepro upės vagos perskeltos Ukrainos dalis, atsidūrusias skirtingose imperijose. Tai štai šio kryžiaus ir kobzariaus kapo aplankyti vyko Galicijos inteligentai, kartu su jais – ir I. Franko.

Rašytojas turėjo ir kitą sumanymą: buvo pasiryžęs rinkti lėšų naujam žurnalui Зоряsteigti. Šiame žurnale savo kūrinius būtų spausdinę dešiniakrantės ir kairiakrantės Ukrainos literatai. Nereikėtų stebėtis, kad I. Franko tikėjosi tapti naujojo žurnalo redaktoriumi. Nepavyko, nes jis buvo laikomas, šiandien sakytume, disidentu. Prie jo pavardės jau buvo prilipusi socialisto etiketė, todėl naująjį žurnalą perėmė 1873 m. įkurta T. Ševčenkos literatūros draugija. Ji 1893 m. peraugo į T. Ševčenkos mokslo draugiją ir tapo neoficialia ukrainiečių mokslo akademija, o žurnalas Зоря virto leidiniu Литературно-науковий вiсник. Kaip čia galime neprisiminti, kad Jono Basanavičiaus įkurta Lietuvių mokslo draugija savo veiklos metus pradėjo skaičiuoti tik nuo 1907 m.

Tostai už Ukrainos suvienijimą


Bet grįžkime prie I. Franko kelionės į Kijevą peripetijų. Išskyrus moralinį palaikymą, finansinės paramos, kurios labiausiai tikėjosi, iš Kijevo Hromados rašytojas negavo. Tad jam nepavyko organizuoti savarankiško literatūrinio žurnalo, nepasisekė aplankyti ir T. Ševčenkos kapo. Tą kartą tiesiog pristigo laiko, o kitų kartų jau nebebuvo. Tiesa, dar vieną kartą I. Franko atvyks į Kijevą, bet tai bus paskutinis kartas.

Tos dvi kelionės į Kijevą iš esmės pakeitė asmeninį I. Franko gyvenimą. Jis susipažino su Olga Choružinskaja, nusigyvenusios bajorų giminės palikuone. Baigusi kilmingų panelių institutą ir tuo metu likusi be tėvų gyveno ištekėjusios vyresniosios sesers šeimoje. Olga visa širdimi pamilo talentingąjį Galicijos rašytoją, nors giminaičiai tiek iš Choružinskių, tiek iš jaunojo pusės įspėjo gerai pamąstyti ryžtantis didelėms gyvenimo permainoms. Merginos apsisprendimą lėmė tai, kad ji jautė galinti būti gera šio nepaprasto žmogaus žmona.