Ukrainiečių tautai jis tapo Moze ir Leonardu (3)

Tai štai I. Franko pirmasis iš mirties taško išklibino temą, kurios ligi tol stengėsi nepastebėti save gerbianti visuomenė. Keista pagalvojus, kad jei ne I. Franko 1882 m. lenkų kalba parašyta apysaka Dla ogniska domowego (Šeimos židiniui), išspausdinta rašytojo įkurtojoje serijoje Literatūrinė-mokslinė biblioteka, tai ši Galicijos gyvenimo piktžaizdė galėjo taip ir likti neužfiksuota literatūroje. Joks leidinys nesiryžo spausdinti šios apysakos, nes rašytojas ėmėsi temos, kurios literatūroje ligi tol niekas nesiryžo narplioti.

Nušalintas

1897 m. Vienos laikraštyje Die Zeit pasirodė kontraversiškas I.  Franko straipsnis apie Adomą Mickevičių Ein Dichter des Verrates (Išdavystės poetas). Straipsnis sukėlė tokią lenkų šovinistų pasipiktinimo audrą, kad autorius iškart neteko darbo laikraštyje Kurjer Lwowski. Negana to, jam buvo grasinama fiziniu susidorojimu.

Tai buvo toli gražu ne visi nemalonumai, tuo metu užgriuvę I. Franko. Dalyvaudamas rinkimuose į Vienos parlamentą ir Galicijos seimą kaip radikalios ukrainiečių partijos lyderis jis patyrė dar vieną skaudų pralaimėjimą, o šito nepakenčia pirmiausia bendražygiai. I. Franko buvo priverstas pasitraukti iš politinės veiklos. 1898 m. be jo apsieita minint Galicijos revoliucijos ir baudžiavos panaikinimo 50-metį, nepasigesta minint ukrainiečių išsivaduojamosios kovos, vadovaujant Bogdanui Chmelnickiui, 250-ąsias metines. Visa tai dar galima suprasti ir gal net pateisinti, tačiau kai žymiausias Galicijos ukrainiečių rašytojas nepakviečiamas minėti naujosios ukrainiečių literatūros pradininko Ivano Kotliarevskio Eneidos 100-mečio jubiliejaus, galima pamanyti, kad I. Franko gyvas laidojamas. Vis dėlto tai veikiau vaizdinga metafora, nes politine veikla nusivylęs ir faktiškai nuo jos nušalintas I. Franko atsideda itin aktyviai literatūrinei ir literatūrologinei veiklai. Vienas po kito bus leidžiami jo iš kitų kalbų į ukrainiečių kalbą išversti kūriniai. I. Franko potencialas sunkiai suvokiamas, jis mokėjo 17 kalbų, buvo nepaprastai darbštus ir kūrybingas, tad ukrainiečių literatūrą praturtino ne tik savo paties originaliais kūriniais, bet ir pasaulinės literatūros šedevrų vertimais. Tačiau visuomeniniame gyvenime tuo metu jis tarsi buvo šešėlyje.

Kai Kameniaras tautoje virsta Moze

I. Franko ištraukė iš savotiškos nebūties vėl į dienos šviesą jaunoji ukrainiečių karta. Ji pasiekė, kad kartu su I. Kotliarevskio Eneidos 100-mečiu būtų minimos ir I. Franko literatūrinės veiklos 25-metis. Buvo padėta nemažai pastangų, bet rezultatas akivaizdus: Galicija prisiminė turinti savo didį rašytoją, nors jis pats savęs tokiu gal ir nelaikė. Bent jau jubiliejiniuose renginiuose rasdavo progos pabrėžti: jis esąs įsitikinęs, kad nedaug jo sukurtų kūrinių pasieks būsimąsias kartas.

Sunku pasakyti, ar šiuo požiūriu I. Franko buvo nuoširdus, o gal kuklumą laikė gero tono ženklu, bet mes sau leisime nesutikti su tokia kategoriška nuomone. Praeis septyneri metai ir 1905 m. I. Franko parašys poemą Mozė, kuri įeis į ukrainiečių literatūros lobyną kaip vienas reikšmingiausių kūrinių. Pasinaudodamas bibliniu siužetu I. Franko nutiesia viltingą ukrainiečių tautos kelią iš vergovės į laisvę. Ši vizija tokia stipri ir taip talentingai įprasminta poemoje, kad Ivanui Franko ukrainiečių tautoje prigyja Mozės vardas. Kameniaras tautos sąmonėje virsta Moze, vedančiu savo tautą iš dvasinės vergovės į laisvės šalį.

I. Franko 150-ųjų gimimo metinių tarptautinio kongreso dalyviams kultūrinėje programoje Lvovo nacionaliniame Salomėjos Krušelnickajos operos ir baleto teatre buvo parodyta opera Mozė, 2001 m. sukurta pagal I. Franko to paties pavadinimo poemą. Operos autorius – žymus kompozitorius Miroslavas Skorikas (Myroslav Skoryk), jos pastatymą rėmė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II.

M. Skorikas gimė 1938 m. Lvove, 1945 m. pradėjo eiti į muzikos mokyklos pirmąją klasę, o po dvejų metų susipažino su plačiuoju Sibiru, į kurį su tėvais buvo išvežtas kaip ir daugybė kitų Vakarų ukrainiečių. Po Stalino mirties šeima grįžo į tėvynę. Būsimasis kompozitorius ir muzikologas ėmė studijuoti Lvovo konservatorijoje. 1960–1963 m. tęsė studijas P. Čaikovskio konservatorijoje Maskvoje, buvo Dmitrijaus Kabalevskio mokinys. Grįžęs į Ukrainą dėstė Lvovo ir Kijevo konservatorijose, 1985 m. tapo profesoriumi. Tarp jo studentų yra nemažai dabar jau garsių kompozitorių; tobulinosi ir lietuvis Osvaldas Balakauskas.

M. Skorikas šiandien yra vienas žymiausių Ukrainos kompozitorių, prestižinės T. Ševčenkos premijos laureatas, Ukrainos liaudies artistas. Jo daugybės kūrinių nevardysime, tik pasakysime, kad 1967 m. jis parašė vienaveiksmį baletą Kamenjari, o 2001 m. – operą Mozė. Tai I. Franko temos kūriniai kompozitoriaus kūryboje. Parašė romansų pagal Taraso Ševčenkos tekstus, siuitą Akmeninis valdovas pagal Lesios Ukrainkos kūrinį. Be to, 1964 m. parašė didelį muzikinį kūrinį solistui, chorui ir orkestrui Žmogus pagal Eduardo Mieželaičio to paties pavadinimo poemą.

Galėjome įvertinti M. Skoriko operą Mozė. Tai didingas epinis muzikinis kūrinys, kuriuo teisėtai gali didžiuotis Lvovo nacionalinis operos ir baleto teatras ir dabartinės Ukrainos kultūra.

Gyvas tautos darbuose

I. Franko, įkopusio į šeštą gyvenimo dešimtmetį, jėgos sparčiai seko. 1908 m. rašytoją ištiko paralyžius. Jis nebevaldė rankų, gydytojai žadėjo blogiausias pasekmes. Viso gyvenimo nepritekliai nepraėjo be pėdsako. Tačiau rašytojas dirbo ir gulėdamas sunkios ligos patale: vertė knygas, rašė literatūrologinius straipsnius.

1913 m. Galicijoje iškilmingai buvo pažymėtas I. Franko literatūros, politinės ir visuomeninės veiklos 40-metis. Tai buvo savotiška ir visai neatsitiktinė sąšauka su bibliniu Moze, 40 metų iš Egipto vergovės per dykumą vedusio žydų tautą. Ukrainiečių tautai siekiant laisvės toks Mozė buvo Ivanas Franko.

Pirmojo pasaulinio karo metais Lvovą užėmė generolo Brusilovo kariuomenė. Rusijos kariai Galicijoje elgėsi kaip tikri okupantai: uždarė visas ukrainiečių organizacijas ir institucijas, išplėšė jų turtą, o nespėjusių pasitraukti ukrainiečių veikėjų laukė tremtis į Rusijos gilumą.

I. Franko namai Lvove faktiškai buvo paversti kareivinėmis, ten įkurdinta 200 kareivių. Šeimininkui, pasaulinio garso rašytojui, savo paties namuose neliko vietos. Jo du sūnus kovojo fronte (vienas sūnus – Andrejus – mirė 1913 m. epilepsijos priepuolio metu), duktė dar prieš karą išvyko į Kijevą pas motinos artimuosius, ir rašytojas liko vienas. Paskutines gyvenimo dienas buvo priverstas praleisti Lvovo ukrainiečių įrengtoje sužeistų šaulių prieglaudoje.

1916 m. gegužės 28 d. Ivanas Franko mirė. Lvove I. Franko buvo laidojamas, kaip nė vienas ukrainietis iki jo. Tauta atsisveikino su savuoju Moze. Ir išties kaip biblinis Mozė jis vedė savo ukrainiečių tautą sunkiu savivokos keliu, suteikęs jai nemirtingų literatūros šedevrų ir intelektinių galių, kokiomis galėtų didžiuotis bet kuri šios žemės tauta. Tiesa, Lvovo garbingiausiose Ličiakivsko kapinėse rašytojo palaikai iš pradžių buvo palaidoti svetimoje vietoje, ir tik po penkerių metų jam pavyko iškovoti tikrąją amžino poilsio vietą. Šiandien toje Ličiakivsko kapinių vietoje galima išvysti masyvią uolą, kurią plieno kūju daužo iš bronzos išlietas Kameniaras – Ukrainos laisvės ir nepriklausomybės simbolis. Amžinasis laisvės šauklys dirba savo monotonišką, bet būtiną kasdienį darbą. Tai rašytojo ir amžino kovotojo įvaizdis, giliai įsitvirtinęs ukrainiečių tautoje.

Bus daugiau