Seniausi mūrai Lietuvoje ieškotini ne tik pilyse (2)

Pradžia Nr. 7

Tęsiame pašnekesį su dr. Napaliu Kitkausku, kuris nuo 1987 m. rudens dalyvavo Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos archeologiniuose ir architektūriniuose tyrimuose. Iki 2002 m. vadovavo architektūrinių tyrimų grupei, o nuo 1995 m. buvo paskirtas LDK Valdovų rūmų atstatymo projekto moksliniu vadovu.

Baltiškasis plytų perrišos būdas mūsų restauratoriams Žemutinės pilies teritorijoje buvo žinomas ir anksčiau, kai 1963 m. po Katedros Varpine buvo surasta keturkampė dalis su baltiškąja plytų perriša. 1964 m. prie buvusių Pionierių rūmų (buvusių Valdovų rūmų rytinė dalis, išlikusi XIX a. pradžioje pastatytame vadinamajame Šliosbergo name) tiesiant šiluminę trasą (mūsų plane vadinama M1 siena) taip pat buvo aptiktas baltiškojo mūro plytų sanrišos fragmentas. Archeologas Adolfas Tautavičius tada net iškėlė mintį: „Gal tai Mindaugo katedros liekanos?“ Apie tai A. Tautavičius Švyturyje buvo paskelbęs straipsnį, bet taip ir liko gražus spėjimas. Tik neseniai išsiaiškinome, kad tai tebuvo Žemutinės pilies mažojo aptvaro gynybinė siena, bet tikrai baltiškasis mūras.

Kai pradėjome atkasinėti prieš kokius 15 metų buvusių Valdovų rūmų pietų korpuso išorėje esančio senojo mūro liekanas (M5), pasišaukėme A. Tautavičių. Girdi, radome baltiškojo mūro. Mūsų entuziazmą A. Tautavičius gerokai atvėsino savo atsargiu skeptiškumu, bet toliau tęsiant tyrimus ir jis tapo „mūsų žmogus“. Ypač kai Žemutinės pilies teritorijoje buvo randama vis daugiau mūro fragmentų su baltiškąja plytų perriša. A. Tautavičius nuoširdžiai domėjosi šiais radiniais, juos vertino. 2006 m. jis mirė, ir atėjo nauja archeologų karta, kuri iš pradžių buvo gana skeptiškai nusiteikusi mūsų išvadų atžvilgiu.

Duobėti naujovių keliai

Gal prieš kokius 5 metus buvome atkasę Valdovų rūmų mūrą šalia Katedros rytinės dalies, teisingiau – šalia Šv. Kazimiero koplyčios. Stoviu ties ta vieta, priėjo keletas jaunų Pilių tyrimo centro archeologų ir pradėjo mane imti į nagą. Girdi, mūsų karta atėjusi iš sovietmečio, Lietuva nebuvo savarankiška, tad reikėjo patriotizmą demonstruoti, todėl ir sendinate rastuosius mūrus. Jeigu Lietuvoje ir būta mūro, tai geriausiu atveju prasidėjo nuo XIV a. vidurio ar net pabaigos, o ankstesnis mūras – gryna fantazija… Žodžiu, Kitkauskai, atėjo metas tikrą mokslą daryti, o ne užsiimti fantazijomis.

Labai girdėta dainelė, kuri liejosi laisvai iš prieškario Lenkijos, taip pat ir pokario rusų archeologų. Veikiausiai iš tų vadovėlių ir sėmėsi žinių mūsų jaunimas.

A. Tautavičius, esą, taip pat buvo pasidavęs senovės romantizavimo nuotaikoms. Duota suprasti, kad štai dabar į archeologiją ateinančios naujos jėgos imsis daryti tikrą mokslą.

Prisimenu akad. Juozo Jurginio (1909–1994) viešas paskaitas visuomenei. Prieš gerus 35 metus jis labai panašiai kalbėjo. Karštai puolė mūro architektūros Lietuvoje „sendintojus“. Tačiau per tuos 30 su kaupu metų juk labai daug kas pasikeitė.

J. Jurginiui „šventa karvė“ buvo istorijos šaltiniai, rašytiniai duomenys. O tie šaltiniai buvo daugiausia lenkų ir jie nedaug skyrėsi kad ir nuo Petro Dusburgo teiginių. Ką kryžiuočių metraštininkas rašė apie Nadruvą? „Tos sugedusios tautos viduryje buvo tokia vietovė, vadinama Romuva…“ Pirmiausia pasakyta, kad tai sugedusi, niekam tikusi tauta. Pasakyta apie baltus, mūsų protėvius.

Iš lietuvių vienas pirmųjų Vilniaus seniausius mūrus ėmė tyrinėti Sigitas Lasavickas, aš dar buvau pradėjęs neseniai dirbti. J. Jurginis parašė piktoką straipsnį į Tiesą, taip pat į Lietuvos mokslų akademijos darbų serijos A. leidinį. Publikacijos buvo skirtos pirmosios Katedros mūrų Vilniaus mieste paieškoms ir kitų tyrimų kritikai. J. Jurginis rašė (cituoju iš atminties): „Tuščiai gaiš laiką tas, kas bandys Vilniaus buvusiuose Katedros požemiuose ieškoti kažkokios Mindaugo laikų katedros.“ Rašyta apie 1956–1957 metus.

Savotiškas paradoksas, bet dabar LR Seime pristatant knygą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai J. Jurginio sūnui architektui padariau įrašą su autografu.

Pagaliau tai juk natūralus mokslo raidos vyksmas, nauji radiniai ir atradimai veikia visuomenę, naujai pradedama vertinti daugelį dalykų, atrandamos naujos tiesos. Įdomu, kas pirmieji aptiko baltiškąjį mūrą Žemutinės pilies teritorijoje?

Čia verta sugrįžti į netolimą istoriją ir ją nušviesti plačiau.

Pokario metais (1950 m.) buvo įkurta nauja įstaiga Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė. Joje pradėjo dirbti keletas jaunų architektų, istorikų, archeologų, inžinierių. Jie buvo įpareigoti rūpintis senojo kultūros paveldo pastatais, nes per karą nemažai jų buvo nukentėję. Po Stalino mirties prasidėjus atšilimui jaunųjų specialistų dėmesys nukrypo į gynybinį paveldą – Trakų, Kauno, Biržų, Panemunės, Medininkų pilis. Jos irgi buvo apleistos. Pradėti jų tyrimai, kai kurių konservavimas, o Trakų pilies net dalinis restauravimas.

Sovietinės Lietuvos teritorijoje vienintelės Medininkų pilies aptvarinėje gynybinėje sienoje buvo matomi nemaži baltiškosios (vendinės) plytų perrišos mūro ruožai. Kitos dvi su tokia pat plytų perriša pilys – Lydos ir Krėvos – buvo sovietinės Baltarusijos teritorijoje. Jaunieji restauratoriai taip pat aplankydavo ir jas. Medininkų pilies gynybinių sienų mūro tyrimą vienas pirmųjų pradėjo architektas Sigitas Lasavickas. Lygiagrečiai entuziastingai senųjų pastatų mūrų savybes, jų plytų perrišos būdus studijavo ir architektas Žybartas Simanavičius. Todėl iš šių pilių (ypač iš Medininkų pilies) mūro studijų pradedantys restauratoriai jau buvo susipažinę su baltiškuoju (vendiniu) mūru. Beje, vendinį mūrą baltiškuoju pradėjo vadinti doc. Stasys Abramauskas, tuo metu nemažai bendravęs su jaunaisiais restauratoriais.

Žemutinės pilies teritorijoje 1963 m. buvo atkastas Katedros varpinės požeminės keturkampio plano dalies pamato fragmentas. Čia mūro paviršiuje vendinę (baltiškąją) plytų perrišą pastebėjo S. Lasavickas. Kitais, 1964 metais, archeologui A. Tautavičiui vadovaujant buvo atkastas sienos su vendine plytų perriša fragmentas priešais buvusius Pionierių rūmus. Verta pastebėti, kad šie nauji duomenys apie vendinį mūrą dar tebuvo žinomi nedaugeliui specialistų architektų. Beje, baltiškojo (vendinio) mūro, datuojamo XIII a.–XIV a. pirmąja puse, buvo apsčiai buvusios Livonijos (Rygoje, Taline ir kitur) teritorijoje, taip pat Rytų Prūsijos žemėse.

Ar jaunieji archeologai ne per greit paseno?

Tai sudėtinga tema, kurią gal reikėtų atskirai nagrinėti. Nors tai ir aktualus klausimas aptariant Vilniaus pilių formavimosi ir raidos tyrinėjimus. Nauji dalykai mūsų tyrinėjimų srityje ne taip lengvai įsitvirtina ne tik visuomenės, bet ir tyrinėtojų sąmonėje, gal net aukštųjų mokyklų dėstytojų galvose. Ne paslaptis, kad ir mūsų istorijos mokslą labai veikė tam tikros asmenybės. Pavyzdžiui, Juozas Jurginis ar Bronius Vaitkevičius, nors šių asmenybių ir nestatau į vieną gretą. Tikro istorijos mokslo Lietuvoje gal ir nebuvo, išskyrus kelias asmenybes. Mečislovas Jučas, Vytautas Merkys – dar galėčiau vardyti ir daugiau. Tačiau šios ir kitos asmenybės todėl ir neįtiko tuomečiam režimui, kad siekė daryti – ir darė – tikrą mokslą.

Ar šalia paminėtųjų nereikėtų įterpti ir Rimanto Jaso (1929 06 01–2002 01 25), kuriam birželio 1 d. būtų sukakę 80 metų. Tiesa, nei aukštais moksliniais laipsniais, nei titulais, nei regalijomis taip ir nebuvo papuoštas. Nė maža dalimi to, ko buvo išties nusipelnęs kaip mokslininkas, gilus ir garbingas istorikas.

Kiekvienas paminėtųjų turėjo savo konkrečias tyrimų sritis. Štai R. Jasas buvo Tado Kosciuškos laikų sukilimo žinovas, bent jau klausydamasis jo šiai temai skirto pranešimo ligi šiol negaliu pamiršti to stebėtino įsigilinimo į epochą ir asmenybes.

Tačiau mano tyrinėjamos epochos pažinimui didesnės įtakos turėjo būtent M. Jučo darbai, skirti kovų su kryžiuočiais laikams, Žalgirio mūšio istorinėms peripetijoms, taip pat ir Liublino unijos aplinkybėms. M. Jučas yra puikus istorijos šaltinių žinovas. Tačiau Lietuvoje neturėjome su tos epochos architektūra, mūrais susijusių darbų, gilių tyrinėjimų, į kuriuos būtume galėję remtis atlikdami Žemutinės pilies teritorijos architektūrinius tyrinėjimus.

Kartais Jurginis iškeldavo kovos kirvį

J. Jurginio asmenybė ir jo kaip istoriko vaidmens aptarimas turėtų būti atskiro pokalbio tema. Jaunystėje buvo kairiųjų pažiūrų, už savo veiklą buvo net kalinamas (nors nepriklausomos Lietuvos kalėjimas toli gražu nebuvo sovietinio Gulag’o analogas), todėl pokario metais J. Jurginis turėjo daugiau galimybių reikštis ir kaip istorikas.

Kai pradedi gilintis į J. Jurginio gyvenimo peripetijas, atrodo, kad ne tiek smetoninė, kiek tarybinė valdžia jį vis kiečiau imdavo į nagą.

Imdavo, bet Jurginio galimybės buvo didesnės už M. Jučo ar V. Merkio. Iš pašaukimo jis buvo puikus žurnalistas, mokėjo taip rašyti istorinėmis temomis, kad neužkliūdavo ir ideologiniams to meto „sargams“. Turėjo gerą istoriko uoslę, prisilaikydamas kad ir lenkų ar kitų kraštų istorinių šaltinių duomenų, iš jų sugebėdavo išgliaudyti ir Lietuvos istorijai įdomių ir naudingų dalykų. Žinoma, mokėjo tą daryti pakankamai atsargiai, bet ir to pakakdavo, kad kitus tyrinėtojus užvestų ant kelio. Sovietmečiu Lietuvos istorija buvo beveik nedėstoma, apskritai nelabai buvo toleruojamas gilinimasis į Lietuvos istoriją, bet savo populiariomis knygelėmis J. Jurginis sugebėdavo iškelti labai įdomių dalykų. Buvo labai geras istorijos mokslo populiarintojas, neleisdavęs pamiršti Lietuvos istorijos įdomiausių, tautai reikšmingų dalykų.

Tačiau kai tyrinėjome senuosius Žemutinės pilies teritorijoje esančius mūrus ir gautieji tyrimų duomenys netilpdavo į J. Jurginio Lietuvos mūrinės architektūros sampratas, istoriją, tie darbai užgaudavo jo ambicijas. Tada Jurginis bemat iškeldavo kovos kirvį.

Tai pasakytina ne vien apie seniausiųjų mūrų tyrinėjimus, bet ir apie prof. Pranės Dundulienės etnografinius tyrinėjimus, kai kurias išvadas. Akademinė dvikova tarp J. Jurginio ir P. Dundulienės anuometėje Lietuvos spaudoje gerai įsiminė ne tik istorijos ir etnografijos mylėtojams. Kovos kirviai buvo aukštai iškelti iš abiejų pusių.

Tuo labiau istoriją, archeologiją studijuojančiam jaunimui nebuvo ko pavydėti, nes aukšto lygio dėstytojų išties stigo. Trūko ir literatūros, tad iš kur tam jaunimui buvo galima įgyti gilesnių žinių? Į ką orientuotis? Arba kuo remiantis patikrinti svetimtaučių metraštininkų ar istorikų žinias ir išvadas apie mūsų šalies praeitį?

Galimybę mums patiems, Lietuvos specialistams, prisiliesti prie Vilniaus pilių praeities suteikė dar sovietmečiu pradėti tyrimai Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčios pamatų aplinkoje, Vilniaus Katedros požemių tyrimai, senojo arsenalo teritorijos tyrimai rengiantis atstatyti šį pastatą. Vis tik daugiausiai vertingų naujų duomenų gauta per pastaruosius daugiau kaip 20 metų, nuo 1987 m. pradėjus nuoseklius Valdovų rūmų teritorijos tyrimus, rengiantis rūmus atstatyti.

Apie šiuos naujausius darbus jau yra išspausdinti penki ataskaitų pobūdžio tomai; išspausdintas leidinys apie XIV–XIX a. pradžios istorinių šaltinių paieškas, jų rezultatus; išleistos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504). Yra ir daugiau smulkesnių publikacijų.

Apie Žemutinės pilies teritorijos (ir Valdovų rūmų) architektūrinius tyrinėjimus apibendrinanti naujausia medžiaga išdėstyta tik dabar pasirodžiusioje knygoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Mano kolegoms, su kuriais tenka tuos mūrus tyrinėti, dabar tai turėtų būti ir metodinė darbo priemonė, nes pateiktos rastųjų mūrų išsamios charakteristikos ir net atskirų periodų mūrams būdingų plytų lentelės. Galima su kai kuriais mūsų argumentais nesutikti, teikti savas išvadas, bet radinius klasifikuojame pagal daugelį konkrečių nepaneigiamų požymių.

Gal pasakykime, pagal kokius konkrečius požymius.

Pagal Vilnios upės senosios vagos užpylimo ir naujosios vagos formavimo laikotarpius, pagal statinių etapiškumą (pasiremiant ir dendrochronologinių tyrimų duomenimis), pagal senųjų mūrų charakteristikas, jų palyginimą su analogiškais kitų objektų pavyzdžiais. Ši klasifikacija rastuosius mūrus padeda susieti su konkrečiais laikotarpiais, su visos Žemutinės pilies evoliucija.

Dėl ko išties verta diskutuoti

Gali būti diskutuotinos tam tikros pirmosios Katedros datavimo prielaidos. Kad ir seniausių mūrų pririšimas prie Mindaugo valdymo laikotarpio. Bet kai į visumą suvedi visus kitus duomenis, pasitelki kaimyninių kraštų pavyzdžius ir analogijas, išvada peršasi savaime, kad ir kokia drąsi būtų: ir Mindaugui su jo XIII a. viduryje statytąja pirmąja Katedra esama vietos Žemutinės pilies teritorijoje. Natūrinių tyrimų duomenys ne tik tam neprieštarauja, bet kaip tik patvirtina tokią schemą.

Savo dėlionėje kai kurias tuščias vietas užpildote kaimyninių ir toliau esančių kraštų pavyzdžiais bei analogijomis. Toks dedukcinis tyrimų metodas – nuo idėjos prie konkrečių sprendimų – gal ir turėtų trūkumų, bet kartu remiatės solidžiais natūriniais tyrimų rezultatais bei išdavomis.

Vienas naujosios knygos skyrius pavadintas Tyrimai, atliekami legendiniame Šventaragio slėnyje. Primenu, kad rusų mitologas Vladimiras Toporovas studijoje Vilnius, Wilno, Āčėüķą: miestas ir mitas pateikia tvirtus argumentus, kad XIII–XIV a. Lietuvos ikikrikščioniškojo kulto centras buvo Vilnios ir Neries santakoje. J. Jurginiui Gedimino sapnas tebuvo graži legenda, sugalvota XVI a. siekiant atsispirti lenkams ir parodyti, kad esame kilę iš romėnų. Kai neigiama a priori, nelieka diskusijos objekto. Jurginio koncepcijoje nelieka vietos ir dėl ikikrikščioniškojo kulto centro Vilnios ir Neries santakoje, Šventaragio slėnyje.

Lieka cituoti V. Toporovą ir ieškoti mūsų atliktų tyrimų duomenų, kurie arba paneigtų, arba patvirtintų jo hipotezę. Šiuo atveju tyrimai tik patvirtina tai, ką žymusis mitologas teigė remdamasis visai kitais tyrimų metodais. V. Toporovui taip pat ir legendos nebuvo vien žmonių ir tautos vaizduotės padarinys. Jis mūsų mitologijoje randa sąsajų su indoeuropietiška proistore. Pavyzdžiui, mūsų Geležinio vilko legendą sugretina su Romos miesto įkūrėjus Romulą ir Remą išauginusios vilkės legenda.

Galima cituoti ir lietuvių mitologą Gintarą Beresnevičių, kurio mintys būtų patikimos Jūsų sąjungininkės. Anot Beresnevičiaus, legendose glūdi ne vien istorinės nuorodos, bet ir viršistoriniai dalykai – religinės, pasaulėžiūrinės prasmės, todėl į legendas naudinga pažvelgti religijotyriniu žvilgsniu. Jis tą ir darė, šalia Vilniaus įkūrėjo Gedimino jo bendraautoriumi laikydamas krivių krivaitį Lizdeiką. Jau vien šių asmenybių – politinio ir karinio valdovo bei sakralinės valdžios pirmojo atstovo – sugretinimas daug ką pasako. Šių asmenybių gretinimas nėra atsitiktinis. Kai kurie autoriai mini, kad Lizdeika taip pat buvo valdančiosios dinastijos narys – kunigaikščio Narimanto sūnus, tarp jo dėdžių buvo didysis kunigaikštis Traidenis ir Skalmantas – Gedimino senelis. Po tėvo mirties nuo Daumanto įniršio buvo slepiamas Šventajame ąžuolyne, o juo rūpinęsis krivių krivis paskelbė, kad šį kūdikį radęs erelio lizde. Taip gavęs Lizdeikos vardą, o žmonėms buvo dievų siųstuoju. Nieko stebėtino, kad tapo kriviu krivaičiu ir vedė kunigaikščio Vytenio seserį. Akivaizdi giminystė ir su Gediminu. Mūsų pašnekesio temai svarbu tai, kad Gediminas visai neatsitiktinai savo pilį ir miestą statosi buvusiame religiniame centre, kur gyveno krivių krivaitis. Taigi politinis ir religinis centras, jeigu rimtai vertinsime Vilniaus įkūrimo legendą, sutapo.

Pasak čekų legendos, kuri mus nukelia į gerokai senesnius laikus, Prahos pilis įkurta kunigaikštienės Liubašos (Liudmilos), pranašavusios: „Aš matau didelį miestą, kurio šlovė iškyla iki žvaigždžių.“ Gedimino būsimajam miestui panašią šlovę skelbė geležinis vilkas. Taigi Vilniaus įkūrimo žiloji senovė labai panaši į Prahos įkūrimą, o Prahos miestą išpranašavusi kunigaikštienė Liubaša net buvo paskelbta pirmąja Bohemijos šventąja, nors krikštyta buvo kaip pagonė.

Žinoma, kad ir Vilniuje būta degintuvių, degė amžinoji ugnis, dievams buvo aukojamos aukos. Štai kas dar įdomu. Kai Bohemija buvo pakrikštyta, 894 m. pastatyta pirmoji Švč. Marijos bažnyčia, o toje pačioje vietoje ilgam buvo politinis ir religinis Bohemijos centras. Įdomu ir tai, kad pastačius bažnyčią kilo senojo tikėjimo šalininkų sukilimas ir kunigaikštis kuriam laikui turėjo apleisti Prahos pilį.

Visiška analogija su Mindaugo, priėmusio krikščionybę, padėtimi, kai buvo nužudytas Daumanto ir jo šalininkų. Tiesa, galėtų kilti klausimų, ar jo žūtį lėmė religiniai motyvai. Gali kilti įtarimas, kad tai buvo Nalšios kunigaikščio Daumanto kerštas svainiui Mindaugui už savo žmoną. Kai mirė Mindaugo žmona karalienė Morta, į laidotuves mirusiosios apraudoti atvyko jos sesuo, Daumanto žmona (vardas nežinomas). Tvirtinama, kad Mindaugas ją pasiliko ir net vedė. Daumantas rado būdą atkeršyti: 1263 m. nužudė Mindaugą ir du jo sūnus Ruklį ir Rupeikį.

Prahos pilies valdovui pasisekė labiau. Kunigaikštis sugrįžo, o netrukus Prahos pilies teritorijoje buvo pastatyta antroji Šv. Jurgio bažnyčia. Krikščionybės skleidimu Bohemijoje rūpinosi kunigaikštienė Liubaša. 925 m. pilies aikštelės viduryje buvo pastatyta Šv. Vito rotunda – didingosios Šv. Vito katedros pirmtakė. Visos šios naujosios bažnyčios tenkino ne tik didžiojo kunigaikščio ir jo šeimos poreikius, bet buvo Pilies bažnyčios, vykdė visos šalies ideologijos ir kultūros centro funkcijas. Argi ne to paties būta ir Vilniaus Žemutinėje pilyje?

Čekijos tyrinėtojai pastebi, kad visi tie įvykiai buvo ir Pšemyslų dinastijos augančios galios ir prestižo tvirtinimas, jų pastangų gauti paveldimą karaliaus karūną rėmimas. Ar ne to paties siekė ir pasiekė Mindaugas? Jis išsirūpino Lietuvos savarankiškos bažnytinės provincijos statusą. Po savo vainikavimo Lietuvos karaliaus karūna Mindaugas netrukus prašė popiežiaus leidimo vainikuoti karaliumi ir savo sūnų. 1255 m. kovo 6 d. tokį leidimą davė popiežius Aleksandras V. Vadinasi, Mindaugui rūpėjo ne tik Lietuvos valstybę stiprinti, bet ir didinti savo dinastijos prestižą šalies viduje ir tarptautinėje krikščioniškoje aplinkoje. Vyko visiškai tie patys procesai kaip ir to meto Čekijoje, tiksliau – Bohemijos kunigaikštystėje.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos (Valdovų rūmų) rūsių planas (pagal 1987–2007 m. tyrimų duomenis)