Kas sieja slibiną ir dvigubąjį kryžių? (4)
1009-ieji – Lietuvos vardynos Kyla ir klausimų: jeigu dvigubasis kryžius į Lietuvą atėjo per kryžiuočius, būtų vertinamas (bent iki 1410 m.) kaip priešo simbolis.
Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad tai su Šventąja žeme ir Kristaus kančiomis susijęs simbolis. Pirmieji kryžiuočiai turėjo daug kilnesnių tikslų, nei tie mums gerai pažįstami iš Teutonų ordino siaubusios ir naikinusios Lietuvą. Kaip sakyta, Lietuvos valdovai šį simbolį galėjo gauti per Vengrijos valdovus ir bažnyčios hierarchus. Jei taip, krikščionybę priėmusių Lietuvos valdovų dvigubasis kryžius visai kitaip galėjo būti suvoktas. Kiekviena tauta ir su valstybės elitu susijusių kilmingųjų grupė galėjo skirtingai traktuoti šį simbolį. Ilgainiui tas dvigubojo kryžiaus ženklas galėjo būti keičiamas, modifikuojamas, pritaikomas savo dinastijai, bet tai jau kita istorija. O šaknys, tikriausiai mažai kas mėgins priešintis, yra Jeruzalėje, ir tai yra vienas esminių krikščionybės simbolių.
Be to, lietuviai šį simbolį galėjo pažinti daug anksčiau, dar iki Jogailos, tačiau ne kaip riterių heraldinį, o kaip religinį krikšto ar vyskupų simbolį. 2009-ieji – Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo istorijoje tūkstantmečio metai, tačiau mane stebina štai kas: kodėl nešnekama ir plačiau neminima, kad 1009 m. – tai pirmojo krikšto Lietuvoje metai? Karalius Netimeras buvo krikštijamas su Vyskupų kryžiumi, kitaip tariant, dvigubuoju kryžiumi. Tuo metu tas kryžius buvo vadintas Krikšto kryžiumi. Savo publikacijose mėginu pabrėžti, kad 1009 m. mums ypatingi ne tik tuo, kad pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta Lietuva, bet tai krikščionybės ir Evangelizacijos pradžia Lietuvoje, kuri vėliau buvo tęsiama Mindaugo valdymo laiku ir galutinai įprasminta valdant Vytautui Didžiajam. Nors tai ir nebuvo visuotinis Lietuvos krikštas, bet vis dėlto tai buvo įvykis, per Šv. Brunono Kverfurtiečio auką pagarsinęs pasauliui Lietuvos vardą. Tai buvo pirmasis krikštas Lietuvos žemėje, apie tai Lietuvos istorijoje užsimena ir prof. A. Bumblauskas.
Jeigu krikštą priėmė valdovas, tai ir jo pavaldiniai traktuojami kaip priėmusieji krikštą. Argi ne taip buvo suvokiama?
Istorijoje rašoma, kad su Netimeru krikštą kartu priėmė ir 300 vyrų. O tai tikrai labai daug. Gaila, kad per daug supaprastiname pirmojo Lietuvos paminėjimo istorijoje prasmę ir reikšmę, susiedami daugiau su Šv. Brunono nužudymo faktu, o ne su krikštu ir evangelizacijos pradžia Lietuvoje.
Matome daugiau išviršinę reiškinio pusę, detektyvinę Šv. Brunono nužudymo istoriją, bet neįžvelgiame įvykio europinės reikšmės bendrame civilizacijos procese.
Ko išmokau 15 metų gyvendama Amerikoje? Išmokau kartais ir į nemalonius gyvenimiškus dalykus, istorijos faktus pažvelgti ir šiek tiek pozityviu žvilgsniu – ieškoti teigiamų įvykio ar reiškinio prasmių. Lietuvai šiuo atveju 1009 m. įvykiai su Netimero krikštu ir Šv. Brunono nužudymu buvo pozityvūs tuo požiūriu, kad mūsų šalis tarsi būtų gavusi vardą bent jau krikščioniškosios Europos akyse, taip pat įvykis ženklina krikščionybės pradžią Lietuvoje.
O kad vienas ar kitas vyskupas viduramžiais nuėjo dangun – tai ne vien pagoniškos Lietuvos išskirtinis bruožas. Pasienyje su prūsais 997 m. buvo nugalabytas Adalbertas (Vaitiekus), o lenkai vėliau rado būdų jį išgarbinti, paskelbė kankiniu, šventuoju, Lenkijos globėju.Tarsi tokiu būdu atliko tam tikrą atgailą ir išpirko savo ar kitų nuodėmę. Ir kituose kraštuose į amžiną atilsį nemažai vyskupų buvo išsiųsta. Krikščionybę priėmusioje Vengrijoje 1046 m. įdėjus į vinimis iškaltą statinę nuo kalvos nuridentas vyskupas Gelertas (Szent Gellert), o paskui jo garbei toje kalvoje vengrai pastatė bažnyčią ir paminklą – tuo įamžino jo atminimą. 1079 m. nuo Lenkijos karaliaus Boleslovo Drąsiojo (Boleslaw Smialy) rankos žuvo vyskupas Stanislovas. Lenkų tautoje vyskupas tapo pasipriešinimo tironijai simboliu ir buvo paskelbtas šventuoju. Jo atminimui Lenkijoje pastatyta apie 350 bažnyčių.
Taip ir būtų išnykę vyskupų vardai amžių tėkmėje, bet savo priešų pasiųsti į amžinatvę jų vardai juk iš tikro įgavo nemarumo – jiems statomi paminklai, lankomos su jų vardais sietinos memorialinės vietos. Priešai padarė juos nemirtingus.
Vienokio ar kitokio žiaurumo apraiškų buvo kiekvienoje Europos tautoje. Ir ne vien tik priešai padarė vyskupus ir misionierius nemarius. Jų pačių pasiryžimas aukotis ir mirti už jų išpažintą tikėjimą buvo tam tikru pasišventimo pavyzdžiu, patraukiančiu prie tikėjimo vis gausesnį tikinčiųjų būrį. Pasiuntus į amžinybę kitos religijos skleidėjus, vienaip ar kitaip vėliau už tą žiaurumą buvo atgailaujama, kankinių atminimą įprasmindavo statydami paminklus, skelbdami juos šventaisiais. Lietuvoje šiemet minime Šv. Brunono žūtį, bet net kryželio nesame pastatę. Nebent dar bus susiprasta tai padaryti. Kaune stovintis Pažaislio vienuolynas ir bažnyčia, kurie galbūt net tiesiogiai vienu ar kitu būdu yra susiję su šiuo įvykiu, nuo visos planuojamos šventinės programos stovi tarsi nuošaliai. O juk Pažaislis yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur ši istorija plačiausiai atspindėta freskose. Tad šiais metais visų lietuvių pareiga – aplankyti Pažaislį, taip pat pasidairyti į bažnyčios skliautuose užfiksuotą mūsų tūkstantmečio istorijos palikimą, maldomis prisiminti nekaltai nužudytąjį taikios krikščioniškos misijos vyskupą, jo bendražygius ir visą mūsų tautos kelią prie Tikrojo kryžiaus.
LDK netekus valstybingumo Dvigubasis kryžius buvo naudojamas ir Lietuvos valstybei netekus valstybingumo.
Dvigubasis kryžius išliko Lietuvos herbe ir po paskutiniojo Jogailaičio mirties, valstybę jau valdant rinktiniams karaliams. Simbolis Lietuvos herbe išliko ir netekus valstybingumo, po padalijimų. Lenkų istorijos tyrinėtojai aprašo ir pristato 1863 m. sukilimo Lietuvos korpuso sukilėlių geltonos, raudonos ir žalios spalvos vėliavą, kurios žaliojoje (žemiausioje) juostoje matome Lietuvos herbą su raiteliu, nešančiu raudoną skydą su baltu dvigubuoju kryžiumi. Ar tokia vėliava žinoma Lietuvoje? Ar neįdomu, kad 1863 m. lietuvių sukilėlių vėliava turi tas pačias spalvas, kurios yra dabartinėje valstybinėje Lietuvos vėliavoje. Kiek keista girdėti, kad trispalvę vėliavą lietuviai pasirinko tik XX amžiuje, o tos spalvos atsitiktinės ir nelabai suderintos.
Bet Jūs galvojate kitaip?
Turiu surinkusi įrodymų, kad tokių trijų spalvų vėliavos buvo naudojamos ne tik sukilėlių, bet dar iki Lietuvos padalijimų LDK kariuomenėje. Jos nebuvo taip išdėstytos kaip dabartinėje Lietuvos valstybinėje tautinėje vėliavoje, bet tos trys spalvos buvo jau tada. Tačiau čia jau kiek kita tema ir aš jos nenoriu šiame pokalbyje plačiau liesti. Todėl kai skaitau, kad Tadas Daugirdas, Jonas Basanavičius ar Antanas Žmuidzinavičius atsitiktinai pasiūlė tas tris spalvas, skamba ne visai pamatuotai.
Vadinasi, per šimtmečius ir net LDK įėjus į carinės Rusijos sudėtį tas supratimas, šiandien gal pasakytume, taip pat ir spalvų prasmės svarba nebuvo pamiršta. Veikiausiai glūdėjo pasąmonėje kaip tautos orumo ženklas.
Taip rodytų ne toks jau menkas istorinis palikimas. Gaila, kad nežinodami lietuviškos vėliavos ir jos spalvų tradicijų skurdiname mūsų tautos praeitį ir dabartinę istoriją. Seniau į diskusijas nesikišdavau, nes dirbdama M. K. Čiurlionio muziejuje nelabai ir laiko turėjau, ir kitokių galimybių nebuvo. Dabar visos šios dvigubojo kryžiaus, tautinės vėliavos, seniausiųjų antspaudų, heraldikos temos tapo mano laisvalaikio užsiėmimu. Turėdama laiko šių temų aktualijas kai kada bandau skelbti ir spaudoje. Juolab kad Lietuvos ir užsienio šalių archyvuose, muziejuose yra nesunkiai prieinamos vertingos istorinės medžiagos, galinčios apie tai paliudyti.
Kur Vytautas traktuojamas kaip karalius 2010 m. minėsime Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų. Žinau, kad lenkai verčia prof. Mečislovo Jučo knygą „Žalgirio mūšis“. Lietuvoje pasirodė du šios monografijos leidimai. Artėjantis jubiliejus turėtų tapti gera paskata visuomenei daugiau domėtis Lietuvos istorijos dalykais.
Lietuvos istorijos paveldu, šiuo atveju – dvigubojo kryžiaus istorija, įdomu domėtis nebūtinai siejant su kokiais nors jubiliejais. Tačiau iš tikrųjų Žalgirio mūšio jubiliejus yra gera paskata visuomenei daugiau domėtis Lietuvos istorija, galbūt ir ką nors naujo ta proga atrasti ar pastebėti. Žalgirio mūšio tema įdomi ir mano studijai, tad tenka nuolat grįžti ir prie šio mūšio, nes jo metu pasirodo ir Lenkijos karaliaus dvaro vėliava – dvigubasis geltonas kryžius mėlyname fone. Šis simbolis Lenkijoje žinomas „Gonča“ pavadinimu. Apie galimas problemas, susijusias su šiuo simboliu, užsiminiau ankstesniuose pokalbiuose.
Malonu tai, kad šis svarbus mūsų istorijai įvykis tampa vis plačiau žinomas pasauliui ir Vakarų istorikams. Amerikoje pastaruoju metu išleistos dvi knygos apie Žalgirio mūšį. Vieną – Žalgiris ir po jo, – išleido čikagiškis Lee L. Morgano istorijos ir tarptautinių studijų profesorius Viljamas Urbanas (William Urban), kitą – Tannenberg 1410, Disaster for Teutonic Knight, – parašė Stephen Turnbull. Tai nedidelė knygelė, bet labai išsamiai aprašytas Žalgirio mūšis, gražios iliustracijos. Yra ir puikių nuotraukų iš Vilniaus Katedros, įdėtos Jogailos ir Vytauto skulptūros iš Šv. Kazimiero koplyčios. Toje skulptūroje Vytautas stovi ne su didžiojo kunigaikščio, bet karališkąja karūna. Daug kartų teko būti Vilniaus Katedroje, taip pat ir Šv. Kazimiero koplyčioje, bet į šiuos subtilumus neatkreipdavau dėmesio. Keista, kad šio Vytauto atvaizdo nesu mačiusi nė viename mūsų išleistame istorijos vadovėlyje. Ko nepastebime mes, pastebi užsienio šalių tyrinėtojai. Ar ne apmaudu, kad patys nematome, ką mums rodo ir primena XVII a. Šv. Kazimiero koplyčios kūrėjai? Vytautas traktuojamas kaip karalius, o ne šiaip didysis kunigaikštis. Ir Jogailos, ir Vytauto karališkosios karūnos labai panašios, bet esmė ta, kad jie abu vaizduojami ir traktuojami kaip karaliai. Kodėl į tai nekreipiame dėmesio?
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
