Ukrainiečių tautai jis tapo Moze ir Leonardu (3)

1886 m. Kijeve įvyko jų jungtuvės. Buvo keliamos taurės ne tik už jaunųjų laimę, bet ir už skirtingų imperijų sudėtyje buvusių dviejų Ukrainų suvienijimą. Taurių skimbčiojimas, o ypač skambūs tostai, netruko pasiekti žandarmerijos valdybos aukštų pareigūnų ausis, todėl iškart po jungtuvių I. Franko teko išvykti iš Kijevo į Lvovą. Jam buvo uždrausta įvažiuoti į Rusijos imperiją.

Visos imperijos – pamotės

1887-ieji I. Franko kūryboje svarbūs tuo, kad išėjo pirmasis jo poezijos rinkinys Nuo viršūnių ir žemumų. Ukrainų literatūroje tai reiškinys. Nuo tol I. Franko prigijo Taraso Ševčenkos idėjų tęsėjo, „antrojo kobzariaus“ vardas. Tais pačiais metais rašytojas dalyvavo laikraščio Kurjer Warszawski skelbtame konkurse – atsiuntė savo apysaką Lelis ir Polelis. Šioje lenkų kalba parašytoje apysakoje nagrinėjami lenkų ir ukrainiečių tautiniai tarpusavio santykiai, beje, apysaka ukrainų kalba pirmą kartą išspausdinta tik 1929 m.

I. Franko, pradėjęs dirbti lenkų liberalaus laikraščio Kurjer Lwowski reporteriu, sukėlė kai kurių patriotiškai nusiteikusių tautiečių nepasitenkinimą, nors šiame dienraštyje jis narpliojo tokius svarbius ukrainiečių tautai klausimus, kokių nedrįsdavo kelti valdžiai paklusni ukrainiečių spauda. 1889 m. I. Franko trečią kartą suimamas – už ryšius su Rusijos imperijoje gyvenančiais ukrainiečiais, – grupelė studentų atvyko į Lvovą aplankyti rašytoją. Jis buvo apkaltintas neleistinais ryšiais su svetimos valstybės piliečiais. Už tai – trys mėnesiai arešto. Skamba kaip pasityčiojimas, nes ta svetima valstybė I. Franko apskritai buvo uždraudusi įvažiuoti į savo teritoriją. Bet savoji, t. y. Austrijos–Vengrijos imperija, taip pat jam buvo pamotė.

Politinės partijos lyderis

1890 m. I. Franko su Michailu Pavliku įsteigia pirmą ukrainiečių politinę partiją. Jos programa minimum: steigti autonominę ukrainiečių sritį Rytų Galicijoje. Partija įsitraukė į kovą dėl vietos Vienos parlamente, bet tuo nesirengė tenkintis. Programoje numatytas maksimalus siekis – sujungti dviejose imperijose esančias ukrainiečių žemes ir siekti visiškos Ukrainos nepriklausomybės.

Kaip politinės partijos lyderis I. Franko supranta, kad jam būtina įsigyti visavertį universiteto baigimo diplomą. Prisiminkime, jog dėl devynių mėnesių, praleistų kalėjimo kameroje, jis universitete nebaigė vieno semestro. Taigi apsisprendžia įvykdyti visus reikalavimus ir baigti mokslus. Deja, Lvovo universiteto senatas nesutiko, kad politiškai nepatikimas studentas tęstų studijas, todėl I. Franko trūkstamą studijų semestrą baigė 1875 m. atidarytame Černivcų universitete. Gavęs diplomą I. Franko įgijo teisę rengtis doktorantūrai, tačiau vėl ne Lvovo universitete, nors jame ir dėstė nemažai jį palaikiusių profesorių.

O katedros vedėju netapo

Į aspirantūrą I. Franko įstoja Vienos universitete. Ten jo rašomos disertacijos vadovu tampa žymus kalbininkas slavistas Vatroslavas Jagičius. Apgynęs mokslų daktaro disertaciją Balaamas ir Joasafas: senovės krikščionybės dvasinis romanas ir jo literatūrinė istorija, I. Franko grįžta į Lvovą ir tęsia reporterio darbą laikraštyje Kurjer Lwowski. 1894 m. miršta prof. Omeljanas Ogonovskis ir Lvovo universitete skelbiamas konkursas užimti rusų kalbos ir literatūros katedros vedėjo vietą. I. Franko pateikia dokumentus į katedros vedėjo vietą, jam buvo leista perskaityti būtiną pretendentui paskaitą Filologijos fakulteto senatui ir studentams. I. Franko skolintu fraku, kaip reikalavo tvarka, bet ukrainietiškais raštais siuvinėtais marškiniais, paskaitoje analizavo T. Ševčenkos poemą Samdinė (Ķąéģč÷źą). Tai buvo tikras įvykis universiteto gyvenime, paskaitos pasisekimas didžiulis. Senatas pritaria, kad I. Franko užimtų katedros vedėjo pareigas. Tačiau imperatoriaus vietininkas Galicijoje grafas Badeni negalėjo leisti, kad kažkoks laikraščio reporteris, oficialiuose renginiuose pabrėžtinai vilkintis ukrainietiškus marškinius, užimtų katedrą sename ir garbingame Lvovo universitete. Švietimo ministerija nepatvirtino universiteto senato sprendimo skirti I. Franko katedros vedėju. Šio universiteto istorijoje tai buvo vienintelis atvejis, kai ministerija nepatvirtino senato sprendimo. Tai buvo ne šiaip išpuolis prieš I. Franko kaip asmenybę, bet atsiskleidė imperijos elito požiūris į ukrainiečių tautą ir kultūrą kaip „žemesnę“. Jos atstovui universitete nebuvo vietos.

Kaip matėme, rašytojo santykiai su Lvovo universitetu, kuriam po daugelio metų bus suteiktas Ivano Franko vardas, klostėsi sudėtingai. Tą patį galima pasakyti apie visą Galiciją: daugybė vietovių šiandien didžiuojasi, kad vienaip ar kitaip susijusios su šios asmenybės vardu, bet I. Franko laikais būtent tose vietose jis patyrė daugiausia pažeminimų, buvo ne karta suimamas, kalinamas, o paleistas į laisvę turėdavo gyventi prižiūrimas policijos. Ko gero, tokia visų genijų lemtis.

Kas toji mūza?

1895 m. I. Franko dalyvauja rinkimuose į Vienos parlamentą ir Galicijos senatą kaip vienas iš partijos, siekiančios ukrainiečių autonomijos, vadovų. Nei imperijos valdžia, nei lenkų šlėktos, Galicijoje turinčios savų tikslų, negalėjo sutikti su radikaliais ukrainiečių siekiais. Rinkimų kampaniją lydėjo ne tik, šiandien sakytume, „juodosios technologijos“, bet ir kruvini konfliktuojančių šalių susidūrimai, rinkimų rezultatų klastojimas. Teigiama, kad I. Franko rinkimuose laimėjo, bet priešiškos ukrainiečių tautiniam judėjimui jėgos padarė viską, kad tie rezultatai būtų sufalsifikuoti. I. Franko nepateko į Vienos parlamentą.

Atrodytų, kad literatūrinėje kūryboje jam sekėsi geriau, negu politinėje veikloje, bet ar taip pat manė pats I. Franko? 1896 m. išspausdinama jo lyrikos rinktinė Nuvytę lapai, kuriai prigijęs ir lyrinės dramos pavadinimas. Šiame rinkinyje esminis žodis – lyrika. Autorius atsiveria kaip neįgyvendintų jausmų, asmeninio gyvenimo laisvės ieškantis ir nerandantis lyrinis herojus. Bet, ar tokio herojaus tuo metu reikėjo daugumai skaitytojų? Visuomenėje įsitvirtinęs visiškai kitoks I. Franko įvaizdis: jis ukrainiečių tautos Kameniaras, žodžio kūju daužantis imperijos ir obskurantizmo uolą, jis amžinas revoliucionierius, savo asmeninę laisvę aukojantis tautos ir visuomenės labui. Žodžiu, I. Franko sunku pabėgti nuo savo paties susikurto įvaizdžio, todėl jo lyrinių išgyvenimų knyga daug ką nuvylė: tauta ieškojo savojo laisvės kelio, rankose laikė sunkaus metalo kūjį, buvo pasiryžusi juo sudaužyti bet kokią uolą, o čia – kažkokia dekadentinė saldžiarūgštė lyrika... Įdomu, kas yra toji mūza, kuri Lvovo ponia, taip negailestingai žaidžianti poeto jausmais ir vedžiojanti jo poetinę plunksną?

I. Franko net teko teisintis, kad poezija nėra autobiografinių faktų rinkinys. Iš tikrųjų yra kitaip: toje lyrikoje atsispindi poeto jausminio gyvenimo biografija, sudėtingai klostęsis asmeninis, šeimyninis gyvenimas, kurio subtilius niuansus galbūt geriausiai galėtų išaiškinti senelis Zigmundas Froidas arba itin geras I. Franko biografijos žinovas. Kadangi mes negalime konkuruoti nei su vienu, nei su kitu, riboja ir rašymo apimtis, pasitenkinsime apibendrinimu: pasiūla šį kartą ne visai atitiko paklausos alkį. Beje, literatūros istorikai Nuvytusiems lapams skiria itin reikšmingą vietą.

Prekyba moterimis

Atkreipsime dėmesį į dar vieną ir visai naują temą, kurios ėmėsi I. Franko. Šios temos apskritai vengė to meto literatūra. Kaip laikraščio Kurjer Lwowski reporteris I. Franko galėjo prisiliesti prie pačių aštriausių to meto visuomenės piktžaizdžių. Gera proga priminti apie vieną iš XIX a. pabaigos Galicijos gyvenimo skaudulių.

Negailestingai eksploatuojami ėmė sekti Galicijos žemės turtai – nafta ir kalnų vaškas (ozokeritas). Užtat atsirado paklausa visai kitokio pobūdžio „prekei“.

Į Europos valstybes, Šiaurės Ameriką, taip pat Rytų kraštus buvo išvežta šimtai tūkstančių Galicijos merginų ir moterų. Jos buvo viliojamos gerai apmokamu darbu, puikiomis gyvenimo sąlygomis ir galimybėmis, kurios atsivers vos tik peržengus Austrijos–Vengrijos imperijos sieną. Itin didelė moterų paklausa buvo Indijoje, kur kolonijinė Didžiosios Britanijos kariuomenė vykdė karinius veiksmus. Regis, nelabai sekėsi rasti kitų priemonių britų karinei dvasiai palaikyti. Tikrovė buvo tokia, kad patiklios silpnosios lyties atstovės dažniausiai atsidurdavo viešnamiuose tikroje vergovėje. Tačiau Galicijoje veikė moterų ir merginų verbavimo punktai, apsukreivos sugebėjo užkalti neblogo pinigo.