Dirbtinės kraujagyslės buvo gaminamos ir Kaune (4)
Yra rūšių, kurios kainuoja iki 1 tūkst. eurų.
Apie kokius protezų dydžius kalbama?
Yra įvairių dydžių, taip pat šakotų dirbtinių kraujagyslių. Tuo metu tarptautinėje rinkoje kainas nustatė amerikiečiai. Jie tada dar pigiai pardavinėjo: 1 cm ištempto protezo kainavo 1 dolerį. Mat austi ir megzti kraujagyslių protezai tamposi – kaip armonikos dumplės.
Ar taip ir vadindavote – protezais?
Lietuvių literatūroje tokie kraujagyslių pakaitalai buvo vadinami dirbtinėmis kraujagyslėmis arba kraujagyslių protezais.
Ar sugebėta pasiekti, kad sintetinės kraujagyslės savo kraujotakos charakteristikomis būtų visai panašios į natūralias žmogaus kraujagysles? Ar kraujotakos varža yra dirbtinės kraujagyslės problema?
Didžiausia problema visada esti ne pati dirbtinė kraujagyslė,o kraujagyslės, į kurias iš protezo teka kraujas. Jos sudaro varžą kraujui tekėti. Sakome – periferija „priešinasi“. Tada kraujagyslės protezas atsiduria pavojuje. Jeigu varža tekančiam kraujui maža, toks protezas gali veikti labai ilgai ir patikimai.
Dėl ko ta varža susidaro?
Ją sukelia aterosklerozė, pažeistos arterijos pradeda siaurėti ir iš protezo tekantis kraujas patiria didesnę varžą – kai kurios tų natūralių arterijų pradeda užakti. Kraujui pratekėti iškyla kliūčių, kraujas pradeda suktis, atsiranda turbulencija. Susidaro sąlygos trombozei.
Apie kraujo turbulenciją kraujagyslėse kalbėjote ir Vilniaus medicinos draugijos renginyje 2008 m. pabaigoje. Kraujo turbulentiškas tekėjimas prasideda tik aterosklerozės pažeistose kraujagyslėse ar gali pasireikšti ir sveikose?
Turbulencija susidaro sandūroje tarp dirbtinės ir natūralios kraujagyslių kad ir dėl spindžių neatitikimo. Paprastai tose vietose, kur skiriasi kraujo tekėjimo mechanika. Dažniausiai turbulencija atsiranda dėl to, kad progresuojant kraujagyslių ligai, didėja periferinė varža. Kraujotakos greitis pradeda mažėti, slėgis į sieneles didėja. Todėl (ir dėl kraujo sūkurių) susidaro sąlygos kraujagyslės protezo trombozei. Protezas būtų idealus didesniųjų kraujagyslių pakaitalas, jeigu jo neveiktų periferinė varža. Yra tokių operuotų ligonių, kuriems sintetinės kraujagyslės veikia po 20 ir daugiau metų, nes tie protezai įdėti į tokią terpę, kur varžos nėra. Turime duomenų, kad tokiu atveju nesusidaro ir kraujo tėkmės sūkuriai.
O jeigu padidintume protezo spindį?
Jeigu kraujagyslė bus mažesnio spindžio nei protezas, atsiras dar didesni sūkuriai. Paskaičiuota, koks spindžių skirtumas yra kritinis. Protezo spindis turi būti visada truputį didesnis už natūraliosios kraujagyslės spindį. Mat ilgainiui kraujagyslės vidinis paviršius išsikloja fibrinu, kuris virsta jungiamojo audinio sluoksneliu, „pakeičiančiu“ natūralios kraujagyslės endotelį. Taigi sumažėja dirbtinės kraujagyslės spindis.
Tyrimai taip pat buvo atliekami Kai „Kaspino“ inžinieriai ėmėsi sintetinių kraujagyslių gamybos, kažkas juk turėjo atlikti ir eksperimentus?
Tuo metu tyrimų jau buvo nemažai padaryta JAV. Kai lietuviai ėmėsi tos gamybos, dar visai nedaug laiko buvo praėję nuo amerikoniškų sintetinių kraujagyslių gamybos pradžios. Amerikiečiai tą gamybą pradėjo tik 1958–1959 metais.
Vertas nuostabos dalykas, kad po 4–5 metų Lietuvoje jau buvo imtasi panašios gamybos. Vargu ar šiandien tai būtų įmanoma.
Vienokius ar kitokius tų sintetinių kraujagyslių tyrimus bandėme atlikti, truputį eksperimentuoti, bet turėjome labai mažai prietaisų, kuriais būtų galima tirti kraujo judėjimą kraujagyslėse, matuoti kraujotakos pokyčius.
Skysčio judėjimo reiškinių tyrimus tuo metu turėjo būti neblogai įsisavinę Fizikinių-techninių energetikos problemų instituto (dabar Lietuvos energetikos institutas) mokslininkai.
Kai kuriuos būtinus tyrimus atliko ir patys gamintojai – Kaspino gamybininkai. Turėjo tam tikrą stendą, kuriuo išbandydavo protezo audinį, leisdavo įvairius skysčius, ypač tirdavo dirbtinės kraujagyslės sienelės laidumą arba poringumą: kiek per 1 minutę 1 cm2 kraujagyslės praleidžia skysčio. Tai labai svarbus parametras. Taip pat atliekami audinio stiprumo testai – kiekvienas protezas turėdavo būti testuojamas.
Reikia pripažinti – viską kauniečiai darė ypač gerai.
Kad organizmas nepyktų ant dirbtinės kraujagyslės O kaip dabar? Iš kur Lietuva gauna kraujagyslių protezus?
Tokiems gaminiams, kurie operacijų metu įvedami į žmogaus organizmą – širdies vožtuvams, kraujagyslių protezams, dirbtiniams sąnariams – keliami labai aukšti reikalavimai. Kad nebūtų užteršti pašalinėmis medžiagomis, jie gaminami uždarose kamerose. Glazgo mieste Škotijoje teko matyti, kaip tas daroma. Ceche sterilus oras, išsiurbiamos menkiausios dulkelės. Savaime aišku, kad Kaspinas anuomet taip negamino dirbtinių kraujagyslių, buvo gerokai liberalesnė tvarka ir reikalavimai. Mes savo klinikoje tas sintetines kraujagysles sterilizuodavome. Komplikacijų dėl užterštumo neturėjome. O su rusų gamybos kraujagyslių protezais – kildavo.
Užsiminėte, kad dirbtinėms kraujagyslėms buvo naudojamas audinys, tekstilės gaminys. Koks?
Dirbtinės kraujagyslės gali būti austos, megztos, gali būti išlietos iš sintetinio audinio. Daugiausia paplitę austi kraujagyslių protezai. Poros, kurios susidaro audinyje, yra reikalingos: į jas iš išorės įauga žmogaus kūno audinys. Peraugusios poras, jungiamojo audinio sijos įauga į naujo audinio sluoksnį, išklojusį kraujagyslę iš vidaus. Ilgainiui tokia dirbtinė kraujagyslė tampa lyg biologinis darinys.
Pats organizmas dirbtinę kraujagyslę – svetimkūnį – pajungia savo reikmėms?
Pasiima, „neužpykdamas“ ant jos ir nesukeldamas komplikacijų. Kartais po kurio laiko, kai tekdavo tokią dirbtinę kraujagyslę pakeisti dėl susidariusių trombų ar kitų priežasčių, operuojant ne iškart būdavo galima suprasti, kad tai ne natūrali, bet dirbtinė kraujagyslė. Tik kai ją nupjaudavome, pamatydavome, kad tai sintetinis audinys. Iš išorės panašūs į natūralų organizmą.
Dabar Lietuvoje sintetinės kraujagyslės nebegaminamos?
Jų gamyba greitai sustojo. Jei neklystu, Kaspinas nustojo dirbtines kraujagysles gaminti gal kokiais 1965–1966 metais. Laimei, mums buvo pavykę susidaryti tų kraujagyslių atsargas. Ir patys Kaspino vyrukai dar kurį laiką tiesiog iš patriotizmo tas dirbtines kraujagysles gamino, nors ekonomiškai pagal nustatytas kainas tai visiškai neapsimokėjo.
Buvo tam tikro labai gražaus profesinio idealizmo, tik gaila, kad to kažkaip neprisimename.
Tie jauni inžinieriukai tikrai buvo idealistai.
Idealistai „mokslinio“ materializmo santvarkoje?
Tokie dalykai nuo santvarkos, matyt, nepriklauso.
Tai buvo inžinierių savigarbos reikalas, kad jie gali padaryti, yra tikri profesionalai?
Manau, taip. Jie jautė, kad turi gerai pagaminti, nes Lietuvos žmonėms dirba. Buvo visiškai naujos kartos žmonės.
Apie mokytojus Taigi pradėję nuo labai toli atėjome prie dirbtinių kraujagyslių, bet pabaigai grįžkime į šio pokalbio pradžią.
Žurnalistai manęs daug klausinėdavo apie medicinos reikalus, bet jūs netikėtai užklausėte apie dalykus, kurie yra tolokai nuo mano profesinės veiklos srities. Kaip vyresnės kartos ir dar universiteto žmogus, aišku, turiu savo nuomonę dėl mūsų visuomenei svarbių dalykų, lygiai kaip ir dėl mūsų istorinės praeities. Kitas dalykas, kad čia nesu joks ekspertas ar specialistas. Tuos dalykus tyrinėjantis mokslininkas, žinoma, visais tais klausimais galėtų pasakyti giliau ir daugiau.
Bet šiuo atveju Jūsų nuolankiam klausėjui rūpi ne istoriko ar politiko, o būtent prof. Vytauto Triponio nuomonė ir konkreti patirtis. Neabejoju, kad ir skaitytojui būtent tai įdomu.
Nuo vidurinės mokyklos Utenoje laikų man visada buvo įdomu apie tai diskutuoti. Mokykloje buvo susidaręs toks bendraamžių būrelis, diskutuodavome dėl lietuvių kalbos reikalų. Turėjome ir puikių lietuvių kalbos mokytojų, kurie skatindavo mūsų diskusijas, formavo santykį su gimtąja kalba. Mokytojas lituanistas, literatūros tyrinėtojas Rapolas Šaltenis uždegė labai daug jaunimo domėtis lietuvių kalba ir literatūra, sukūrė mokykloje tam tikrą lituanistinę atmosferą. Apskritai mūsų mokykla išsiskyrė stipriais lituanistais. Mokytojas Juozas Žiurlys, kuris dėstė lietuvių ir vokiečių kalbas, buvo labai griežtas. Jo nuostata – kiekvienas lietuvis turi išmokti taisyklingos lietuvių kalbos. O paskui į Utenos vidurinę atėjo visiškai jauni, tik baigę Vilniaus universitetą mokytojai Sigitas Lankininkas ir jo žmona Sigita Lankininkienė. S. Lankininkas ir tais laikais sugebėdavo mums labai daug pasakyti. Buvo labai geras kalbos mokovas, mums dėstydavo daug įdomiausių dalykų iš senosios lietuvių literatūros. Sugebėdavo taip sudominti, kad patys noriai skaitydavome senuosius tekstus. Vienas mano draugas turėjo prieškarinę Adolfo Šapokos, irgi uteniškio, Lietuvos istoriją, tai ją irgi mielai skaitydavome.
Tų mokytojų pastangos nenuėjo veltui – jūs taip pat daugeliui studentų atvėrėte savo veiklos paslaptis. Manau, kad ir jie apie Jus pasakytų tokius pat prasmingus žodžius, kaip ir Jūs pasakėte apie savo mokytojus. Ačiū Jums. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Lietuviška dirbtinė kraujagyslė, Kauno „Kaspinas“ 1960 m.
Svečiuose pas kraujagyslių protezų gamintojus Škotijoje: prof. Vytautas Triponis, Glazgo universiteto profesorius, kraujagyslių chirurgas John G. Pollock, Kauno medicinos universiteto profesorius, kraujagyslių chirurgas Rimas Putelis
