Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (7)
Pradžia Nr. 15
Tęsiame pasakojimą apie Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio pirmąją kelionę į Lietuvą 1966 m. rugpjūtį. Venclovų namuose šiemet paminėtos poeto viešnagės keturiasdešimtosios ir dešimtosios poeto mirties metinės. Kūrė planus rinkti Lietuvos karalienę
Tomas Venclova Vorošilskius ir Josifą Brodskį nuvedė į senąjį Vilniaus universitetą. Ten be kitų įžymybių buvo apžiūrėta ir profesoriaus Joachimo Lelevelio salė, joje sukauptas turtas – senieji žemėlapiai ir gaubliai. Matyt, lankytasi ir Pranciškaus Smuglevičiaus salėje, nes Viktoras Vorošilskis savo prisiminimuose mini senųjų knygų ir dokumentų parodą, įvardijo ir vieno folianto pavadinimą: Amicum philosophum de melancholia, mania et plica polonica. Šio pavadinimo tada veikiausiai nebūtų įsiminęs, bet jis netrukus atsirado Brodskio poetiniame tekste Lietuviškasis divertismentas. Poetas apsiriko, manydamas, kad tai viduramžių tekstas. Iš tikrųjų jis parašytas Apšvietos epochoje, XVIII amžiuje… Venclovai po kurio laiko atsirado proga pakoreguoti Brodskį, pateikus visą patikslintą lotyniško traktato pavadinimą: Responsum St. Bisii ad amicus philosophum de melancholia, mania et plica polonica sciscitantem.
Taigi ekskursija po Vilnių labai pasisekė. Vorošilskis prisimena platų Brodskio mostą į miesto architektūros grožybes ir žodžius: „Gražu, ar ne?“ Ir toliau su apmaudu ištartą sakinį: „Bet kieno gi rankose visa tai?“ Tikriausiai nėra reikalo sakyti, kad jis mintyje turėjo sovietų valdžią.
Ekskursija po Vilnių užtruko porą valandų, paskui kompanija sulipo į du taksi ir patraukė į Trakus. Pietavo viešbučio restorane; svarbiausias patiekalas buvo, kaip Vorošilskio duktė Natalija rašė dienoraštyje, karaimų pyragėliai su avienos faršu, svogūnais ir pipirais. Lietuvos skaitytojams tikriausiai nereikia nė sakyti, kad tai buvo tradiciniai karaimų kibinai. Išties būtų keista, jeigu jie Trakuose nebūtų pasivaišinę šiuo egzotišku patiekalu. Pasistiprinę tiltu per ežerą nuėjo į Salos pilį, o grįžtant ant to paties tilto buvo padarytos kelios nuotraukos: vienoje – Brodskis su Vorošilskiu, antroje – prie jų prisidėjęs Venclova. Trečia nuotrauka padaryta kiek anksčiau – ant pilies sienos iš nugaros nufotografuotos figūros – Venclovos, Brodskio ir Natalijos, apačioje stovi Vorošilskis ir Tomo žmona Era. Faktiškai šioms trims nuotraukoms ir skirtas Vorošilskio rašinys, parašytas 1993 m. per Velykas. Jame autorius atgaivino 22 metų senumo įvykius. Gaila, kad 1997 m. Naujojoje Romuvoje perspausdintuose V. Vorošilskio atsiminimuose įdėta tik viena nuotrauka ir tai kaip fonas. Kitų nuotraukų redakcija gal ir neturėjo.
Iš Trakų grįžę keliauninkai Vilniuje vakarieniavo pas Čepaičius, kurie jau buvo apsigyvenę Liejyklos g. 1, apsikeitę butais su Katiliais. Tą jaukų vakarą V. Vorošilskiui buvo atskleista trijulės – Venclovos, Čepaičio ir Brodskio – leidybinės veiklos paslaptis. Jie trim egzemplioriais leido ranka rusiškai rašytą laikraštėlį Pravda – Matka. Nuostabų pavadinimą gali įvertinti, ko gero, tik tos kultūrinės zonos, ar lagerio, „autochtonai“. Josifas garsiai skaitė parodijuojamą tarybiniu laikraštiniu stiliumi parašytą vedamąjį ir pranešimus apie socialistinės statybos laimėjimus, o klausytojai kvatojo, susiėmę už pilvų. Aišku, toks linksmumas labai trukdė ir pačiam laikraštėlio skaitytojui, jis taip pat netrukdavo prapliupti juoku. 
Užtat Vorošilskis ir po daugelio metų prisiminė kitą pokalbio fragmentą, savotiškas svarstybas, kaip iš komunistų išsivadavusioje Lietuvoje teksią įvesti konstitucinę monarchiją ir kas bus po to. Juk reikės rinkti karalių – ką? Vorošilskis siūlė į Lietuvos sostą pakviesti kunigaikštytę Anną Radzivillówną, tuometinę Varšuvos Lelevelio licėjaus direktorę. Vis dėlto ji – kunigaikščių Radvilų palikuonė, tad gal tiks lietuviams. Venclova pritarė su sąlyga, kad jos vyras bus vietinis lietuvis. Galimas daiktas, šmaikštauja Vorošilskis, Venclova omenyje turėjo save. Brodskiui buvo pažadėta vyriausiojo karališkojo patarėjo vieta. Taip linksmai baigėsi Verbų sekmadienis.
