Mano gyvenimo istorijos

Gegužės 5 d. iškiliam istorikui prof. Vytautui Merkiui, Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikui sukaks 80 metų. V. Merkys reikšmingais darbais praturtino Lietuvos istorijos mokslą, tapo žinomas ir toli už mūsų šalies ribų. Neatsitiktinai jis yra Gardino universiteto Baltarusijoje garbės daktaras (1993), Lietuvos mokslų akademijos S. Daukanto premijos (1996) ir Lietuvos mokslo premijos (1997) laureatas, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

Dideliu atkaklumu, užsispyrimu ir darbu V. Merkys įrodė, kad net ir Lietuvos istorijos tyrinėjimui nepalankiais laikais buvo galima padaryti reikšmingų darbų. Visų pirma tai fundamentiniai darbai, skirti draudžiamos lietuvių spaudos keliui ir knygnešiams. Tokie veikalai kaip Knygnešių laikai 1864–1904 (išleista 1994 m.), Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864–1904 (šiame informaciniame žinyne pateikta Rusijos imperijos teisėsaugos institucijoms įkliuvusių su draudžiamais lietuviškais leidiniais 2854 asmenų biogramos), Simonui Daukantui, Motiejui Valančiui, istorikui Konstantinui Jablonskiui skirtos knygos yra reikšminga mūsų istorinės literatūros dalis.

Vytautas Merkys kilęs iš Čivų kaimo Kupiškio rajone. Akademikas nuo studijų laikų gyvena Vilniuje, tačiau už savo gimtojo krašto garsinimą jam suteiktas Kupiškio krašto garbės piliečio vardas. Garbųjį istoriką kalbinome Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, grįžtant iš Kupiškio, kur vyko monografijos Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai pristatymas. Vytautas Merkys yra vienas iš šios monografijos autorių.

Jaunystė ir yra tikrasis gyvybės šaltinis

Gerbiamasis Profesoriau, kas Jums yra Kupiškis? Čia mačiau Jus labai žvalų, kupiną jėgų, gal net dar gyvybingesnį negu esu pratęs matyti Vilniuje. Gal Kupiškio krašte teka gyvybės šaltiniai?

Kai jaunystę prisimeni, kokia ji ten būtų, vis jaunystė. Čia, Kupiškyje, baigiau gimnaziją ir visko pradėjau matyti – daugiausia blogų dalykų. Būdavo, kad nenorėdavau net važiuoti į Kupiškį. Važiuodavau į tėviškę, bet po melioracijos 1978 m. iš tėviškės plikas kalniukas liko. Yra tik viena traukos vieta – kapinės. Mama, tėvas, seneliai – visi čia guli. Nuvažiuoji, pasižiūri, tarytum su kaimynais susitinki, nes ten visi palaidoti, o visas kaimas tuščias. Vienas toks varganas gyventojas likęs iš viso mano gimtojo Čivų kaimo.

Ir Kupiškis, kur gimnazijoje mokėtės, tikriausiai gerokai pasikeitęs?

Pernai ar užpernai per Vėlines bandžiau nufotografuoti mūsų buvusius bendrabučius, kuriuose gyvenome pas davatkėles ar našles. Dėl vieno namo ėmiau abejoti, nes yra du labai panašūs namai. Ėmiau vietinių žmonių klausinėti, kas atsimena davatkėlę Alešiūnaitę. Neradau nė vieno, kuris ką nors apie ją būtų girdėjęs. Visi gyventojai nauji. Tas pats ir per šios dienos pasišnekėjimą Kupiškio kultūros centre. Nežinau, kiek tikrų kupiškėnų ten buvo.

Gal vyresniesiems, tikriems kupiškėnams, nėra jėgų į tuos renginius ateiti?

Yra viena paslaptis, kuri siekia XIX a. ir ankstesnius laikus. Visais laikais Kupiškio kraštas garsėjo kaip linų auginimo rajonas. Linų pluoštas ir sėmenys buvo gabenami į Rygą, pagrindinės valstiečių pajamos buvo iš linų. Dauguma nebuvo lažininkai, buvo činšininkai – dvarininkams mokėję pinigais. Mūsų Čivų kaimas buvo valstybinis, taip pat mokėjo mokesčius – činšą. XIX a. tie činšininkai greičiausiai prakuto, o į amžiaus pabaigą iš šio krašto pasipylė jaunimas į Rygos, Tartu, Peterburgo, Maskvos aukštąsias mokyklas. Į Varšuvą iš šio krašto nevyko, o Vilniaus universitetas po 1831 m. sukilimo buvo uždarytas. Šio krašto klestėjimas tęsėsi ir toliau, tad važiuodamas per Kupiškio rajoną gali rasti kaimų, iš kurių kilo po kelis profesorius.

Kadangi tas krašto žmonių aktyvumas buvo iš seno, tai ir lėmė, kad vietiniai žmonės ir nuo kolūkių stengėsi atsiriboti. Ir turėjo globėjų miestuose, kurie galėjo padėti atsiriboti. Kai kraštas ištuštėjo, tą vietą užėmė kiti.

Vietiniai patraukė į didžiuosius miestus?

Kai Vilniuje susirenka Kupiškėnų klubas, tai jau minia žmonių. Juk jaunieji ten neateina, įdomu rinktis mano amžiaus kupiškėnams, taip pat 10–20 metų jaunesniems už mane.

Kai pasakos tapo nereikalingos

Agrarinės kultūros, agrarinės visuomenės irimas šiame krašte buvo labai vaizdus. Tą irimą labai paspartino prievartinis žmonių nuvarymas nuo žemės ir buvusios kultūros naikinimas. Žmonės išsiskirstė, gyvena mišriai su kitų kraštų, kitų tarmių žmonėmis, niveliuojasi papročiai ir visa, kas siejo šio krašto žmones. Vietoj to kaimiško, agrarinio būdo atsirado miestiškas gyvenimo būdas. Neteko reikšmės visos pasakos, tautosaka, agrarinis galvojimas. O juk tos pasakos ir tautosaka sudarė bene vienintelę kaimo kultūrą, kaimo žmonės „apsitarnaudavo“ tomis meninėmis formomis.

Panašiai kaip natūrinio ūkio forma apsirūpindavo materialiomis gėrybėmis?

Labai panašiai. Ūkis didžia dalimi buvo natūrinis, išskyrus tik prekinį linų ūkį. Tam ir augindavo linus, kad valstiečiai prasisiektų. Didžiulius plotus užsėdavo linais iki Pirmojo pasaulinio karo, dažnai žemę visiškai nualindavo, nes po linų žemė atsigaudavo po kokių 6 metų. Tik tada žemė vėl tikdavo grūdinėms kultūroms auginti.

Taigi per linus nuo XIX a. antrosios pusės šio krašto žmonės išleidžia vaikus į mokslus, į pasaulį, o pats šio krašto kaimas iš tradicinės kultūros išėjo į universaliosios kultūros platumas. Mat tie mokslus baigę jauni žmonės universaliąją kultūrą nešė į savo kaimus. Ta naujoji atneštinė kultūra iš dalies priimama, bet dar galiojo ir tradicinės kultūros apraiškos. Procesas įdomus. Kol nebuvo prievartos senosios kultūros atžvilgiu, ir tas naujo skverbimasis nebuvo labai skausmingas.

Tarybiniais laikais pradėta melioracija, prievartinis gyventojų iškėlimas į kolūkių gyvenvietes. Iš pradžių tas kolūkiečių gyvenimas atrodė be jokios perspektyvos. Mano mama mirė dar 1941 m., kai man buvo tik 11metų, tėvas vedė pamotę, bet tragiškai žuvo 1946 metais. Pamotė ištekėjo už tokio Jono Latvėno, kuris man rašydavo laiškus: „Šiais metais mes baigėme ūkinius metus tokiais rezultatais – nei kolūkis mums, nei mes kolūkiui skolingi…“ Bet žmonėms juk reikėjo išgyventi. Kaip? Žmogus stengėsi iš kolūkio atsiimti bent mažą dalį to uždarbio, kurio už visus darbo metus taip ir negavo.

Tas prievartinis suvarymas į kolūkius gerokai apnaikino tradicinį kaimą, sunaikino buvusias žmonių bendruomenes, kaimo žmonių gyvenimo savireguliaciją. Neatsimenu, kad kas kaime dieną būtų rakinęs duris net ir Antrojo pasaulinio karo metais. Žmonės išeina į laukus, šluota užremia duris, kad kas atėjęs matytų, jog šeimininkų namuose nėra. O mūsų laukai buvo už gero pusės kilometro nuo sodybos. Sąžiningumas ir tvarka pasiekta dėl kaimo bendruomenės disciplinos. Pati bendruomenė negailestingai bausdavo arkliavagius. Vieną tokį atvejį žinau.

Būtinai turite papasakoti.

Nakčiai arklius kaimiečiai pančiodavo geležiniais pančiais. Vienas mūsų giminaitis pamatė, kad naktį jo daržinės durys praviros. Pasirodo, nekviestas „svečias“ nori arklius atpančioti ir nusivesti. Paėmęs gerą lazdą taip trinktelėjo arkliavagiui, kad tas griuvo negyvas. Žmogus labai persigando, pamatė užmušęs sentikį iš kaimo, kur jie gyveno. Ką daryt? Įkišo negyvėlį į kūlį, pasikinkė arklį, nuvežė į Šepetą ir į kažkokį akivarą įkišo. Nieko net žmonai nepasakė.

Kai karčemoje būdavo magaryčios ar kita proga, žmonės susėsdavo, sentikiai prieidavo prie to mūsų giminaičio ir sakydavo: „Tai tu mūsų brolalį nudaigojai…“ O tas nuduoda, kad nežino, apie ką čia dabar kalbama. Ir kitą, ir trečią kartą šitaip, bet sentikiai jam nekeršijo. Kad brolaliui nepasisekė, tai nepasisekė.

Dar tokį dalyką pasakysiu. Kai mano mama mirė, o tėvas paėmė pamotę, kaimas žiūrėjo, kad ji manęs neskriaustų. Klausdavo manęs ar neskriaudžia. Negi sakysiu, kad skriaudžia. Beje, pamotė buvo labai gera, kone motina.

Vieną kartą nutiko toks dalykas. Draugai į mokyklą atsinešdavo džiovinto sūrio, netrupančio, labai skanaus graužti. O mūsų sūris trupa. Sužinojau iš draugų, kad jų tėvai tą sūrį slegia iš separuoto pieno varškės, o tą separuotą pieną parsineša iš pieninės. Prisiprašiau pamotės suslėgti ir man sūrį iš nugriebto pieno. Nelabai noriai, tačiau, kadangi gražiai prašiau, suslėgė. Mūsų namo stogas buvo skardinis, palėpėje stovėjo pintinė spinta, tad sūris toje spintoje greitai sudžiuvo. Rudenį ir aš tą sūrį nusinešiau į mokyklą, sakau: Ir aš skanaus sūrio turiu.

Mano klasės draugai kaime pasakė, kad aš iš namų atsinešu lieso pieno sūrį. Pasklido šnekos, kad pamotė vaikui gaili gero pieno. Daugiau neprisiprašiau, kad pamotė man tokio sūrio suslėgtų. Buvo labai nesmagu, kad ją per mane taip apkalbėjo.

Taigi senasis kaimas gyveno pagal labai griežtas taisykles. Savireguliacija tą bendruomeniškumą ir palaikė. Savireguliacija buvo kaip reikiant, o jau visokio plauko vagims nereikėtų pavydėti – buvo be gailesčio baudžiami.

Mano antros eilės senelis Antanas, taip pat Merkys, labai mėgo arklius. O žemės turėjo gal 10–11 hektarų. Kiek tų arklių išlaikysi – vieną. Pasigrožėjęs arkliu, vėl joja į turgų pamainikauti. Mano teta Ona sakydavo: „Antanas prajoja pro mūsų kiemą, paskui klausia, kaip patiko jo naujas arklys?..“ Kai žmonės pagiria, kad gražus, būdavo labai patenkintas.

Po Pirmojo pasaulinio karo su čigonu sumainė arklį, ir jį atpažino Totorių kaimo žmonės. Apkaltino arklį nujojus. Niekuo dėtą Antaną mušė tiek, kad leisgyvį namo parvežė. Pasirgo kelias savaites ir mirė. Paskui Totorių kaimo žmonės sužinojo teisybę. Bet kas iš to?

Kaip Čivų kaimas Kaziuką šelpė

Turėjo ir buvo įpareigotas, kad tas elgeta nebadautų. Jeigu kaime kas pjauna kiaulę, mėsos gabalėlį nuneša ir elgetai. Vienas toks varguolis buvo – užėjęs vis kokias žinias atnešdavo, o šeimininkė paklausia, gal šis norėtų sriubos. Ne, jis nenori valgyti. Na, bet sėskis, Kaziuk, nors paragausi, ar gera čia sriuba, visas puodas privirtas. Įpila jam sriubos dubenį, Kazimieras alkanas ir mielai tą sriubą suvalgo. Bet pats valgyti ar išmaldos neprašo. Niekada Kazimieras nieko neprašydavo, o atėjęs pasakodavo naujienas, už kurias žmonės jį pavalgydindavo. Jis kartais padėdavo darbus dirbti, jokios terbos nesinešiojo, o jo motina Grasyčia vaikščiodavo su terba. Jos tikras vardas buvo Marijona, bet niekas jos taip nevadino, tik Grasyčia, mat jos motina buvo Grasilda. O sūnų Kazimierą vadindavo Marijonioku, bet tik už akių, tiesiai netiko vadinti.

Močiutės sūnus Jonas Merkys gyveno Puožo kaime, už kokių 4 kilometrų nuo mūsų, tad norėdama sužinoti, kaip jis gyvena, ar su marčia nesipyksta, kaip vaikai, ūkis, kokių gyvulių turi, prašydavo Grasyčios nueiti Puožan ir sužinoti naujienas. Už tai duodavo litą, o Puože – kitą, nes papasakoja apie mus. Po kokių dviejų savaičių Grasyčia grįžta kaip paštininkė su naujienom. O kaimas jautė tam tikrą moralinį įsipareigojimą Marijonioką ir Grasyčią išlaikyti ir jais rūpintis. Duodavo ir arklį iš miško parsivežti sausuolių.

Užduosiu gal ir naivų klausimą: kaip turtingame Kupiškio krašte būdavo tampama varguoliu? Ar tai iš kartos į kartą nelaimėlius lydintis „užkeikimas“, kai varguolis gimdo varguolį, iš skurdo išbristi nėra jokių galimybių, o gal buvo kitaip? Nėra žemės, sveikatos – štai ir varguolis?

Dažniausiai iš seno varguoliais tapo, kai buvo dalijami ūkiai. Vyresniesiems sūnums tekdavo ūkis, o jaunėliui atskirdavo vieną dešimtinę žemės (apie 1 hektarą) gale lauko. Ten pasistatydavo trobelę ir gyvenk kaip išmanai.

Jeigu žmogus tvirto būdo (ne tiek fiziškai, kiek charakteriu), jis kaip nors pragyvendavo, išmaldos neprašydavo: bernaudavo, kažkaip sukdavosi, kitas kiek susitaupęs praplėsdavo savo žemės sklypelį, ypač jei greta kas nusigyvenęs būdavo. Vienas, žiūrėk, siuvėju tapdavo, kitas – staliumi. Prisimenu, viena moteriškė pramoko sijonus plisuoti, kai buvo madinga. Iš to ir gyvendavo.

O mūsų Kazimieras nei sėjo, nei sodino, bet badu nemirė.

Ar tokių, kurie nei sėjo, nei pjovė, žmonės neniekino?

Neniekino, bet ir lygiais nelaikydavo.

Koks žmonių supratingumas: varguolį reikia išlaikyti ir dar nepažeisti žmogaus orumo, nepažeminti. Stebinantis senojo kaimo žmonių delikatumas. Iš ko jis? Iš kunigo pamokymo?

Pamokydavo gerais pavyzdžiais ir kunigai. Kai baudžiava buvo, baudžiauninkai būdavo įpareigoti savo žmones išlaikyti. Stipresnieji turėdavo rūpintis vargingesniais. Jei likdavo našlė, ją turėdavo priimti gyventi, duoti valgyti. Dvaras už tai kokią nuolaidą duodavo. Naudinga buvo ir ūkiui, nes toks papildomas žmogus atlikdavo baudžiavos dienas dvare. Kai žiūri į kaimo žmonių sąrašus, iš pavardžių matyti, kad kiekviename name gyvena giminės. Pasitaiko ir kelios pavardės nė iš kur. Pas vieną ūkininką kokie trys būdavo svetimi.