Mano gyvenimo istorijos
Tapdavo lyg ir samdiniais, bet užmokesčio jiems niekas nemokėdavo? O ar tapdavo šeimos nariais?
Jie padėdavo dirbti, jokio užmokesčio negaudavo, tik išlaikymą – taip kaimas rūpinosi netekusiais pragyvenimo šaltinio.
O kaip su nepažįstamu užklydusiu elgeta?
Duodavo didelę riekę duonos ar dar ko, bet ilgos kalbos nebūdavo. O saviesiems pavargėliams daug didesnio dėmesio būta.
Ateina Kaziukas, srebia sriubą, iš už atlapo kyšo butelio gurklys. Mat Kaziukas buvo didelis kačių mėgėjas, laikė gal kokį dešimtį kačių. Trobelė niekada nevaloma, baisiausiai dvokia. Butelio gurklį pamačiusi šeimininkė klausia: „Kaziuk, gal pieno katėms reikia?“ – „Nu, tai va šiandien neturėjau pieno.“ – Duok butelį.“ Tas eina namo patenkintas kačių lakinti.
Opkelis visada padės Kaip tokį kaimą reikėtų vertinti? Seno gyvenimo būdo, patriarchalinių papročių atspindys, o gal visai savita kultūra?
Vadinamoji agrarinė kultūra būdinga visai Europai, tik kitose šalyse daug anksčiau išnykusi. Ją išstūmė nustelbusi pramoninė, biurgerinė kultūra. O Lietuvoje industrinė visuomenė buvo silpna ir ta pati daugiausia žydiška.
Dar neprakalbome apie Kupiškio krašto kaimo žmonių santykį su žydais.
Lietuviai gyveno savo agrarinio gyvenimo, o žydai – savo rūpesčiais. Buvo tam tikra pertvara tarp bendruomenių, religijų, verslo ir kultūros požiūriu.
Bendruomenės nesimaišė, bet kaimas turėjo „savo“ žydus ir jais rūpinosi?
Ir mes turėjome savo žydą Skapiškyje. Nežinau nė jo tikros pavardės, Opkeliu vadindavome. Pas jį apsistodavome. Moterys savo ryšuliukus pasidėdavo, persiaudavo.
O ką Opkeliui už tai?
Pas jį jau reikėdavo pirkti prekes. Pas kitą eisi – negerai, vadinasi, paniekinai „savo“ žydą. Tada pas jį gėda bus ir užeiti.
Kas siejo bendruomenę Apie šiuos ir kitus senojo lietuviško kaimo papročius „Mokslo Lietuvoje“ spausdinome pokalbius su prof. Manfredu Kleinu iš Vokietijos, kuriam visi šie Lietuvos tradicinės kultūros etnografiniai ir etnologiniai dalykai labai įdomūs, todėl jis juos yra nemažai tyrinėjęs.
Teko bendrauti su Manfredu Kleinu. Kaimas ir jo papročiai – mano gyvenimo dalis. Labai sparčiai kaimo bendruomenės papročiai apnyko, kai žmonės skirstėsi į vienkiemius. Neliko ekonominių bendruomenes siejančių funkcijų, nebereikėjo dalinti ganyklų ar reguliuoti gyvulių skaičiaus, samdyti bendro kerdžiaus ar piemenų. Atkrito reikalas sėjai laukus reguliuoti. Kaime gyvendamas bet kur javų nepasisėsi. Reikėdavo sutarti, kur sėti rugius, kur miežius, vasarojų, kur sodinti bulves. Viskas būdavo sureguliuota, maždaug vienu metu visur rugius kaimas nupjauna – laisvoje rugienoje jau galima ganyti gyvulius.
Ekonominė bendros veiklos funkcija bendruomenėse buvo labai svarbi, tačiau vienkiemiuose išnyko.
Žmonės skirtingi. Ar visados paprasta buvo sutarti, kuriame lauke ką sėti? Juk kiekvienas kaimas turėjo ir savą užsispyrėlį. Kaip juos paveikdavo?
Pasitaikydavo visko. Mūsų kaime iškildavo lyderiai ir jų žodžio būdavo klausoma. Dažniausiai tai turtingesni ir fiziškai stiprūs vyrai. O jei dar keli broliai kartu gyveno, paveikdavo ir kaimo sueigos sprendimus.
Ar būdavo panaudojamos fizinio poveikio priemonės?
Neatsimenu, kad būtų buvę kokių užsipuolimų ar muštynių. Bent jau mūsų kaime.
Kai žmogus suserga, miršta, našlė lieka, ar kaimas rūpindavosi?
Sveikatos netekusiam, našlei kaimas padėdavo šieno prisišienauti ar kitus darbus nudirbti. Našlei kaimas ir vyrą stengdavosi rasti. Jeigu sena, vaikų neturi, globėją parūpindavo, paprastai giminaitį. Už tą globą gaudavo pažadą, kad po mirties globėjui atiteks mirusiosios ūkis.
Mirus vyrui ar žmonai, nebuvo papročio, kad tuojau pat iš naujo pultų tekėti ar vesti. Bent metus tekdavo išlaukti. Visa tai gal turėjo ir praktinę reikšmę, kad nesupainiotų, kur čia buvusio ir naujo vyro vaikai. Taigi gedulo metus tekdavo išlaukti, našliui ar našlei padėdavo talkomis javus nupjauti, šienauti ar šieną suvežti. Lyg ir viso kaimo prievolė.
Jeigu mirdavo varguolis, pavyzdžiui, minėtoji Grasyčia, kas ją laidos? Sūnus Kazimieras vienas nepajėgė laidotuves suruošti. Kaimo žmonės sutarė, kas karstą sukals, kas mišias užpirks. Palaidojo ne parapijos kapinėse, bet senose kaimo kapinėse. Prieš laidojimą žmonės susinešė valgio ir gėrimo, atgiedojo priklausančias tam atvejui giesmes. Po palaidojimo susirinko ne Grasyčios gryčioje, bet pas kaimyną, paminėjo mirusiąją, atliko krikščionišką pareigą ir viskas.
Kaip degtinę ragaudavo Gerdavo arielką ar alų?
Arielkos mūsų krašte gerdavo po nedaug. Per vestuves ant stalo degtinės nebūdavo. Būdavo gero alaus, stipraus. 4–5 stiklines išgėręs nuo kėdės nepasikelsi, kojas pakerta. Nežinantis galėjo atsidurti ne visai patogioje padėtyje.
Iš Kupiškio krašto kilęs akademikas Juozas Matulis, Lietuvos mokslų akademijos ilgametis prezidentas, kurio šimtąsias gimimo metines šiemet minime. Kupiškyje vyko mokslo dienos, su J. Matuliu važiavo ir vieno žurnalo redaktorius. Prie rajono ribos atvykėlius iš Vilniaus sutiko, pavaišino alumi. Paragauk, paragauk, – ragina kupiškėnai, redaktorius ir paragavo kelias stiklines. Atsigaivino, reikia eiti, o nuo kelmo pakilti negali – visiškai pakirto kojas, nors galvoje šviesu. O kupiškėnas J. Matulis geria palengva, po nedaug, žino to alučio šnekučio klastą. Lyg ir dažnai stiklinę kilnoja, bet išgeria nedaug.
Nejaugi degtinutės taip ir neparagaudavo kupiškėnai?
Degtinė buvo reikalinga. Pirmiausia piršlyboms. Piršliai atvažiuoja, pakloja nosinę, pastato buteliuką. Ant pliko stalo nestatydavo. Tada jau pasiūlydavo taurelę ir piršlys pradeda kalbą. Tai va, turiu čia tokį veršiuką parduoti, ieškau kupčiaus... Ir taip toliau ta pačia gaida. Buteliuką išragauja, visi atšyla, jeigu kalba rišasi, tai šeimininkas gali savo buteliuko ir nestatyti. Jeigu kalba nesiriša, šeimininkas buteliuką sugrąžina ir važiuok toliau.
Per daug tų papročių dalykuose man dalyvauti nėra tekę, bet girdėdavau kitus pasakojant.
Apie prašmatnias Čivų panas
Pasitaikydavo ir prašmatnių panelių. Dar prieš karą pas vieną dažnai piršliai atvažiuodavo. Jos tėvas buvo miręs, tai ji pati klausinėdavo apie jaunikį: kas toks, ką dirbi, koks tavo ūkis?.. Jeigu kalba stringa, nesiriša, nieko nelaimėję piršliai su jaunikiu greit išvažiuoja.
O viena buvo tikra kaimo gražuolė, bet turėjo mažai žemės, gal tik 5–6 hektarus. Vienintelė kaime turėjo bibliotekėlę, skaitė net Piliponio detektyvus. Dar ir man paskolindavo.
Tai jau moderni pana.
Buvo atvejis, kai ji į kiemą piršlių neįsileido. Pakalbėjo prie vartelių, iš kur ir ko? Prisimenu, jaunojo pavardė buvo Rimavičius, kalvis. Jai atrodė per prasta partija, tad tik pavardę užsirašė. Taip ir liko neištekėjusi.
Tokios Jurgelionaitės rinkdavosi dar išrankiau. Važiuodavo tų piršlių nemažai. Viena buvo visai graži ir ūkio turėjo gal 11 ha, bet niekaip negalėjo išsirinkti jaunikio. Kaime pradėjo juoktis: „Jai reikia, kad būt kunigo brolis.“ Paskui dar pridurdavo: „Brolis atsiranda, bet reikia, kad būtų pavarde Jurkštas.“
Tokie buvo kaimo pajuokavimai.
Piršliai būtinai atsiveždavo ir jaunikį, o gal buvo galima piršti ir neakivaizdiniu būdu?
Jaunikis turėjo važiuoti kartu su piršliu. Tiesa, jaunikis dažniausiai tik sėdi, nieko nekalba. Atkalba piršlys, – čia jau reikėdavo ir degtinės.
Kur dar degtinės reikia? Kai piršlį karia, išperka jaunieji: jaunoji užriša rankšluostį, o jaunasis duoda degtinės. Būdavo tokie ketvertukai, to pakakdavo. Kartais pavaišindavo ir pajaunius, bet ne prie stalo.
Degtinė būdavo pirktinė, o gal gerai ir naminė?
Vestuvėms naminė netikdavo. Darydavo ir naminės, bet labai bijodavo. Sakydavo, ūkį prarasi, kai pagaus. Vokiečių laikais visur jau pradėjo degtinę varyti, net savo kieme. Kai iš cukrinių runkelių pradėdavo varyti, gėrėjai ilgai neišgyvendavo. Toks amerikonas buvo grįžęs, apsivylęs buvo, ėjo kalbos, kad Amerikoje žmoną palikęs. Užėjo karas, nespėjo didelio ūkio susitvarkyti. Pradėjo iš cukrinių runkelių varyti degtinę: nuo pieno bidoną privaro, prieangyje pastato, puoduką prikabina, ir svečias, jei nori, gali atsigerti kaip kokios rūgšties. Dar ir paragina.
Labai neilgai šitaip tęsėsi: žmogus sunyko, kepenis sugadino. Cukrinė degtinė nevalyta – kaip nuodas. Ruginė gal nieko – žmonės ją gerdavo. Mūsų namuose būdavo 250 gramų buteliukas. Jei atvažiuodavo giminės, kiaušinienės pakepa, o jei alaus neturi, tą „ketvertuką“ pastato. Geria iš vienos taurelės tokio labai storo stiklo. Gal ir tilpdavo kokie penki gramai. Kelioms valandoms to gėrimo pakakdavo.
Nemačiau savo tėvo girto. Tik vieną kartą turguje kažką pardavęs, gėrė magaryčias ir parvažiavo dainuodamas. Nusigandome, kas čia atsitiko?
Moterims – antrokas O klastingasis alus? Jeigu iš Vilniaus atvykęs redaktorius ne iškart nuo kelmo pakilo, tai ne prastas alus buvo?
Apšildavo ir nuo alaus, bet nekvailiodavo.
O moterys ar merginos gerdavo alų?
Truputį gerdavo, panelės nedaug. Pagyvenę moterys gal daugiau išgerdavo, bet irgi nedaug. Moterims būdavo atskiras alus, silpnesnis, vadindavome antroku.
Nuo pirmojo košimo išplauna maistingąsias salyklo medžiagas, užraugia – tai pirmokas, labai stiprus alus. Antrojo košimo „pilzneris“ išeina – antrokas. O trečiokas – tai nelabai kas būdavo, faktiškai gira, vargu ar ten bent kiek alkoholio būdavo. Tai štai antroką duodavo moterims. Arba keptinį alų darydavo moterims. Jeigu didelės vestuvės, be keptinio neapsieidavo.
Ką reiškia – keptinis alus?
Esmė tokia. Salyklo miltus sumaišydavo kaip kokią tešlą, sudėdavo į pailgą skardą ir pastumia į įkaitintą pečių. Kai gerai pakaista, toliau ją doroja kaip paprastą salyklą: užšutina, nukošia ir visa kita. Alus būna tamsus, nestiprus, bet skanus. Net mano mama tokio alaus pasidarydavo.
Ar ši naminio alaus gaminimo tradicija išliks? O gal nunyks kaip ir daugelis savitų krašto dalykų?
Sunku pasakyti. Paskutinį kartą Čivų kaimo vestuvėse buvau 1975 m. Tai buvo dar sena tvarka – geriamas tik alus, o degtinė – ne prie stalo.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Akad. Vytautas Merkys su žmona Irena Regina ir archeologu humanitarinių mokslų daktaru Gintautu Zabiela
Pristatant monografiją Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai: Kupiškio krašto garbės pilietis akad. Vytautas Merkys, jo žmona etnologė prof. Irena Regina Merkienė, geologas prof. Algirdas Gaigalas, filologė doc. dr. Genovaitė Dručkutė ir Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė istorikė Violeta Aleknienė
