MOKSLASplius.lt

Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (7)

Tai pasakojimas apie nepretenzingą pajūrio kraštą: savas aerouostas, telefonai, sniegas ir net žydai – taip pat savi. Pilkšvai ruda diktatoriaus vila. Poeto statula – tėvynę jis prilygino draugužei... Tai įžanga, kuriai užteko penkių eilučių, o likusiose dvylikoje autorius tarsi mėgaujasi šio krašto paprastu neįprastumu. Įžangą užbaigia tokia strofa:

Pavasario diena. Debesija
ir balos, angelų gausybė,
aptūpusi gausių bažnyčių stogus.

Čia žmogus paverčiamas minios auka
ar vietinio baroko detale.

(Vertė Gintaras Patackas)

Nuostabu, iš kokių paprastų dalykų gimsta poezija. Bažnyčios, angelų gausa, barokas – Vilniui identifikuoti nereikia nė vardo. Ir, žinoma, balos. Nesupainiosi su jokiu kitu kraštu ir klimato juosta. Lieka pritarti T. Venclovai, taikliai pastebėjusiam, kad Lietuviškojo divertismento, kaip ir paprastai Brodskio poezijos, esmė glūdi barokinių ir muzikinių motyvų derinyje.

Vilniaus universiteto senuosiuose rūmuose Josifas Brodskis, Viktoras Vorošilskis su žmona ir dukra turėjo progos apsilankyti ir prof. Joachimo Lelevelio salėjeIr vis dėlto Brodskis nėra tas autorius, kurį vilioja tik kultūrinės ar etnografinės detalės – viskas daug sudėtingiau. Poetas yra keleivis, keliaujantis per dvasinių išgyvenimų seisminę juostą. Staigi ir visiškai netikėta reikšmių kaita, nuolatinis aukštos įtampos laukas verčia gyslose stipriau pulsuoti kraują. Tai ne tik atradimų, bet praradimų, gyvenimo lūžių ir katastrofų, esamų arba nujaučiamų grėsmių akivaizda, daugybę katastrofų patyrusio pasaulio parengtis apokalipsei.

Štai kad ir antrasis divertismento eilėraštis Liejyklos gatvė… Jei taip čia būt pavykę gimt prieš šimtą metų... Pro langą verias sodas ir dvibokštės (anot poeto, dvigalvės) Kotrynos bažnyčios kryžiai, geltonomis geto gatvėmis matyti stumiamas karutis, prikrautas skarmalų visokių… Mama, lornetas, žvilgsnis trikdo... Minkštam patale guli, svajoji apie tikras, o gal įsivaizduojamas, lenkaites paneles... Ir taip sulaukęs Pirmojo pasaulinio, kur nors Galicijoje kristum „za Veru, Caria, Otečestvo“ (už tikėjimą, carą, tėvynę)... Ė, ne, verčiau nuo „peisų“ išvadavus žandus maut į Pasaulį Naują, nuo bangų supimo per laivo bortą vemiant į Atlantą...

Drastiška? Labai. Kelios būdingos Vilniaus senamiesčio detalės, išlaisvina tokią poeto širdyje glūdinčią energiją, kuri sudrasko laiko ir erdvės varžtus. Tokiai energijai reikėjo pritvinkti, ir tam prireikė viso ligtolinio gyvenimo, fizinių ir dvasinių išgyvenimų patirties, kuriuos sustiprino rusų ir anglų poezija. Juk aišku, kad ne iš buitinių pozicijų turėtume vertinti poeto eiles.


Nuo „Neringos“ iki „Herbo“


Sunku, gal ir neįmanoma atsispirti norui – pagunda pernelyg didelė – pakeliauti poeto vedamu maršrutu. Iš Liejyklos gatvės einame į Neringos kavinę, nes jai skirtas vienas iš divertismento eilėraščių. Brodskis su savo Vilniaus bičiuliais Neringoje yra praleidęs ne vieną valandą. Beje, Ramūnas Katilius neprisimena, kad 1966-aisiais, Brodskio pirmojo atvykimo į Vilnių metu, jie būtų lankęsi Neringoje. Aišku, vėlesniais metais to išvengti nebuvo įmanoma, nes 1959 m. atvėrusi duris Neringa visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo ne šiaip kavinė, bet išskirtinis to meto kultūrinio gyvenimo reiškinys, intelektualų ir menininkų būrimosi bei diskusijų vieta. Žinoma, kiek apskritai totalitarinėje valstybėje buvo įmanomos laisvos diskusijos. Tačiau XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių intelektualiniame gyvenime Neringa atliko reikšmingą vaidmenį, tad nėra ko stebėtis, kad pateko į Brodskio akiratį ir jo divertismentą.

Nėra lengva komentuoti eilėraštį Kavinė „Neringa“, tad pasitelksime vertėją G. Patacką:

Laikas įeina į Vilnių pro kavinės
duris,
lydimas tarškesio indų, peilių ir
šaukštų
ir erdvė, prisimerkusi kaip
tvarkdarys,
nužvelgia jo pakaušį iš aukšto.

Laiko ir erdvės įvaizdžiai, šios svarbiausios fizinio pasaulio komponentės, staiga užleidžia vietą padavėjai su bliuzele batisto, ne šiaip krutinančiai kojytes, bet kojytes, nukeltas nuo vietinio „futbolisto“ pečių... Aukšta ir žema, didinga ir menka čia pat, visai šalia, viskas persipynę – kaip čia galime neprisiminti Brodskio parodijų pagal Antiochą Kantemirą, kai patetišku tonu galima išreikšti banalybę. Išreikšti parodijuojant šio amžiaus poezijos, o gal ir paties gyvenimo, imitatorius.

Ištikimas pats sau poetas nuo padavėjos krutinamų kojų skaitytoją be didesnių pastangų veda prie Herbo, ketvirtojo ciklo eilėraščio, vadinasi, į istorijos erdves, kur asociacijos ryšiu susiję drakonžudys šv. Jurgis ir Vytis. Istorinių asociacijų kelias atveda prie Vytauto, kurio žygius primena Vytis.

Jaučiama pagarba Lietuvos istorijai, o Brodskio poezijoje tai toli gražu nėra nuolat dovanojama privilegija. Prisiminkime kad ir eilutes iš ciklo Sudieu, mademuazele Veronika:

Rusų erelis, karūnos netekęs,
dabar į varną panašus.