MOKSLASplius.lt

Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (7)


Istorija trukdė, geografija padėjo


Ketvirtą valandą ryto iš balandžio 5-osios į 6-ąją Venclovos bute nakvojusius Vorošilskius pažadino skambutis. Kai išsigandusi Vorošilskio žmona Janina atidarė duris, kažkokie neaiškūs asmenys pasiteiravo Venclovos. Girdi, atnešė jam kvietimą prisistatyti pagal karinio komisariato šaukimą į karinio parengimo stovyklą. Kaip atsargos karininkas Tomas turėjo prisistatyti pagal šaukimo adresą. Vorošilskiai gerai kalbėjo rusiškai, tad galėjo sklandžiai paaiškinti, kad Venclovos bute nėra, o kur jis, neturi nė menkiausio supratimo. Aišku, nepasakė, kad jis liko nakvoti pas Čepaičius. Atėjusieji atstojo. Ar tikrai buvo iš karinio komisariato, o gal vykdė saugumo užduotį, taip ir liko neaišku.

Nakties beldimas į duris Vorošilskiams nepakėlė ūpo, nes Vilniuje jie buvo apsistoję nelegaliai. Išaušus pirmadieniui priešpiet visa draugija vėl susirinko išlydėti Vorošilskius. Savo straipsnyje Josifo Brodskio „Lietuviškasis divertismentas“ Venclova pateikė paskutinius to atsisveikinimo žodžius. Jau stovėdamas ant vagono laiptelių Vorošilskis tarė: „Na ką gi, Josifai, vis dėlto susitikome, nors istorija ir mėgino sukliudyti“. – „Geografija padėjo“, – atsakė Brodskis.

Vorošilskiai per Gardiną važiavo atgal į Lenkiją. Kuznicoje visi trys buvo smarkiai kratomi, apieškoti, tikrinta ar neišveža ko nors draustino. Kaip vėliau Venclovai sakė Vorošilskis, nors ir labai keista, bet kažką jis vis dėlto tada išsivežė. Galima numanyti, kad tai buvo J. Brodskio eilės, bet tai tik T. Venclovos spėjimas. Kad ir kaip ten būtų, į Varšuvą grįžęs Vorošilskis išvertė ir žurnale Odra išspausdino du Sovietų Sąjungoje nespausdintus Brodskio eilėraščius: Stotelė dykumoje ir Dvi valandos baseine. To žurnalo numerį nusiuntė į Leningradą Brodskiui. Vorošilskis vėliau parašė eilėraštį Sienos perėjimas, kuriame tikriausiai atsispindi jo paties su žmona ir dukra patirti įspūdžiai. Jis taip pat parašė apsakymą, kuris vėliau pateko į jo Istorijas. Tai 1971 m. balandžio 5-ąją iš paties Brodskio lūpų Vilniuje ir Trakuose išgirsti pasakojimai, kaip sovietinis saugumas poetui siūlė bendradarbiauti. Apie tai dar bus proga papasakoti.


Sunkią valandą poetai
buvo kartu


Lenkų poetai ir apskritai lenkai Brodskį žavėjo savo išdidžia, nepriklausoma dvasia ir maištingumu, savybėmis, kuriomis pasižymėjo ir pats Brodskis. Galimas dalykas, teisūs tie jo kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojai, kurie teigia, esą Brodskis maištingumo sėmėsi iš lenkų literatūros. Jei ir sėmėsi, tai ne mažiau ir atidavė – atėjus laikui. Kai generolas Vojcechas Jeruzelskis, neįstengdamas sustabdyti plintančios Solidarumo įtakos, 1981 m. rudenį Lenkijoje įvedė karinę padėtį, priverstinėje emigracijoje buvęs Brodskis atsiliepė eilėraščiu A Martial Law Carol, dedikuotu poetams V. Vorošilskiui ir A. Dravičiui, kurie tuo metu kaip tik buvo įkalinti. Eilėraštis pasiekė adresatą: kažkas iš prižiūrėtojų įkišo laikraštį su šiuo eilėraščiu po lenkų poetų kameros durimis. Vorošilskis vėliau rašė, kad tai buvo viena įspūdingiausių jo gyvenimo akimirkų: Brodskis sunkią valandą buvo su lenkų poetais ir lenkų tauta.

V. Vorošilskio nebėra tarp gyvųjų – jis mirė nuo vėžio tais pačiais 1996 metais kaip ir J. Brodskis. T. Venclovai pavyko kolegą aplankyti laisvos Lenkijos laikais, bet jau labai ligotą. Vorošilskio žmona Janina po vyro mirties netrukus žuvo po tramvajumi nelaimingo atsitikimo metu, o dukra Natalija pastaraisiais metais buvo Lenkijos kultūros atašė Maskvoje.


Lietuviškasis divertismentas


Tais pačiais metais, 1971-aisiais, kai Vilniuje susitiko trys poetai – Vorošilskis, Venclova ir Brodskis, pastarasis parašė Lietuviškąjį divertismentą, kuris dedikuotas Tomui Venclovai, susijęs ir su Vorošilskio aprašytu epizodu. Į šį ciklą, sudarytą iš septynių gana trumpų eilėraščių, taip pat pateko ir kiti Lietuvoje patirti įspūdžiai, Trakų, Kauno ir Palangos įvaizdžiai. Tai literatūrinis Brodskio apsilankymų Lietuvoje įprasminimo rezultatas.

Rusų kalba eilėraštis išspausdintas J. Brodskio knygoje Konec prekrasnoj epochi, pasirodžiusioje 1977 m., dar po trejų metų jis pasirodė ir anglų kalba rinkinyje A Part of Speech. Jurgio Blekaičio išverstos eilės lietuviškai išspausdintos Metmenų 32 numeryje dar 1976-aisiais. Dabar šias eiles galima skaityti ir J. Brodskio knygoje Vaizdas į jūrą (Vilnius, Vyturys, 1999) rusų ir lietuvių kalbomis (vertė Gintaras Patackas).

Pasak T. Venclovos, Lietuviškasis divertismentas yra „lengvojo žanro“ eilės, bet toli gražu ne visiems lengvai įkandamos, kaip, beje, nėra paprasta ir visa Brodskio poezija. Taigi būtini komentarai, kuriuos Venclova ir pateikė savo straipsnyje Josifo Brodskio „Lietuviškasis divertismentas“. Puiku, kai vienas poetas komentuoja kitą. Vieną kitą pastebėjimą pateiksime ir mes.

Brodskis savo lietuviškiems įspūdžiams perteikti pasirinko – tai matyti ir iš pavadinimo – divertismento principą. Itališkai divertimento, prancūziškai divertissement reiškia pramogą, pasilinksminimą. Muzikoje tai yra pramoginio pobūdžio kūrinių rinkinys, tam tikras popuri. Dramoje – iš atskirų numerių sudarytas vaidinimas, paprastai rodomas kaip spektaklio ar koncerto priedas. Nepaisant lengvabūdiško žanro ir tarsi antraeiliškumo, atlikėjams tai yra puiki galimybė pademonstruoti savo virtuoziškumą, gebėjimą tobulai valdyti savąjį instrumentą. Brodskis savo virtuoziškumu naudojasi visa jėga, o poetų jėga dažnai pasireiškia ypatingu minties reiškimo lengvumu, šiuo atveju net pavydėtinu grakštumu, gebėjimu paprasčiausiuose dalykuose įžvelgti gilią prasmę ir visuotinumą.

Savo divertismento Įžangoje poetas jaučiasi (o gal ir yra) tarsi ateivis iš kiek kitokios civilizacijos. Todėl jis labai pastabus detalėms, smulkmenoms ir niuansams, kurie mums tiek įprasti, kad jei akis ir pastebi, tai sielos neužgauna. Poetui tai ne menkniekiai, kiekvienam pastebėtam daiktui, jo akį patraukusiai detalei ar reiškiniui jis randa deramą bei svarbią vietą.